Apie tokius projektus kaip, pavyzdžiui, „Lietuvių kalba informacinėje visuomenėje“ kalbama nuo 2000-ųjų, kai būtent tokią programą patvirtino Informacinės visuomenės komitetas prie Susisiekimo ministerijos. Pinigus tam pradėta skirti dešimtmečiu vėliau, ir tais pinigais rūpinosi visos valdžios, kokios tiktai buvo. Dalyvių ir suinteresuotų asmenų daug, jų schemos painios, ir išnarplioti nėra lengva.
Seimas, atidėjęs kitus klausimus, nenumatytame posėdyje priėmė lietuvių kalbos politikos gaires. Tas, kurios kels lietuvių kalbos prestižą, sukurs dar daugiau teisės aktų, kontroliuojančių, kaip mes kalbame, išims nelietuviškas mokymo priemones, kurios esą riboja mąstyti lietuviškai. Šiam Kalbos komisijos dokumentui oficialūs kalbininkai jau seniai ruošė pamatą. Anot jų, prestižas kalboje prarastas, nebemokame kalbėti lietuviškai, neišmanome, kas prie ko šioje kalboje dera.
Parengtose gairėse užsimenama ir apie finansavimą moksliniams lietuvių kalbos tyrimams. Tai, kad šie projektai jau finansuojami daugiau kaip dešimtmetį, bet niekas nesuskaičiavo jų naudos ar poveikio, neužsimenama.
84 procentai – tai 92 milijonai tuometinių litų vien lituanistikai. Per septynerius metus kitiems socialiniams ir humanitariniams mokslams teko 16 procentų tarybos konkursinio finansavimo. Pirmiausia todėl, kad lituanistika įvardinta prioritetu, antra – lietuvių kalbos mokslo institucijos agresyviai prašo pinigų. Pasitelkdamos Seimą ir jo raštus.
„Šiuo metu mes juos gauname iš Seimo komiteto, iš Seimo narių. Tokių agresyvesnių, aš sakyčiau. Todėl, kad besąlygiškai reikalaujama finansuoti mokslinius institutas, nesigilinant, kad LMT paskirtis yra finansuoti konkursiniu būdu ir mes galime finansuoti tik konkursą laimėjusius projektus. Ir štai čia noriu pasakyti, kad susikerta du dalykai: lituanistikos prioritetas ir mokslo kokybė“, – sakė R. Petrauskaitė.
Pavyzdžiui, šiais metais Seimo narė Aušra Papirtienė LMT liepė pasiaiškinti, kodėl nėra finansuojami institutai. Kitu atveju nebus išgelbėtas lietuvių kalbos gyvybingumas. Ne projektai, o institutai. Ir štai šiame straipsnyje Papirtienė, reaguodama į kaltinimus, kad lietuvių kalbos gelbėjimas virsta verslu, teigia, kad kalta mokslo taryba, pinigus leisdama ne ten. Ne lietuvių kalbos institutui.
„Skundžiama LMT, todėl kad ji, cituoju: „Nesugeba optimaliai ir planingai skirstyti konkursinio finansavimo“. Įsivaizduojant, kad čia kaip penkmečio planas ir konkursinis finansavimas yra skiriamas institucijoms“, – teigė R. Petrauskaitė.
Gelbėjimas panašėja į verslą
Būtent tokiomis citatomis į valdžią kreipėsi tas pats Lietuvių kalbos institutas. Tą patį ir dar kitus institutus šiais metais memorandumu premjerui ėmė ginti ir kiti Seimo nariai: Audronis Ažubalis, Laurynas Kasčiūnas ir Stasys Šedbaras. Memorandumas pradedamas šūkiais apie lietuvių kalbos reikalingumą visavertei asmenybei. Ir po ilgu filosofiniu rašiniu slypi paskutinis sakinys, prašantis užtikrinti deramą finansavimą. Kam? Lietuvių kalbos mokslui. Kurį vykdo tie patys institutai. Bet jų vykdoma mokslo kokybė – abejotina.
„Ką duoda suskaitmeninti žodynai, padėti kažkokiame META-NORD serveryje, prie kurių net negalima be specialaus leidimo prieiti? Ar tam mes turime finansuoti mokslinius tyrimus? (...) Kam tas prioritetas? Ar mums patiems, lietuviams? Ar mes patys neanalizuosime savo kalbos kultūros, jeigu mums nemokės? Žinot, čia kaip vaikui šeimoje mokėti už tai, kad suplauna indus. Man tai tiesiog truputį ir gėda“, – sakė R. Petrauskaitė.
Vienas iš institutų, kurį aršiai gina ir reikalauja jam finansavimo Seimo nariai, kuris užtvindo skundais Vyriausybę, Seimą ir Mokslo tarybą, yra Lietuvių kalbos institutas. Jam penkiolika metų iki šios vasaros vadovavo Jolanta Zabarskaitė. Ši institutui, remiantis naujausiu auditu, padarė nemažai žalos.
Taip pat direktorė J. Zabarskaitė tame pačiame institute buvo save įdarbinusi dar kartą, kitoms pareigoms. Ir dar institutas direktorei mokėjo papildomai už vykdomą individualią veiklą. Institutas, vykdydamas mažosios vertės pirkimus, pirko paslaugas iš instituto darbuotojų giminaičių. Ir dar - institutas iš savo darbuotojų pirkdavo papildomų paslaugų. Ir tai tik septyni pažeidimų punktai iš 73-ijų.
Tokį institutą gina Seimo nariai, prašydami jam duoti dar daugiau pinigų. Tai, kad lietuvių kalbos gelbėjimas tampa panašus į beatodairišką verslą, rodo ne tik gaunamas didelis finansavimas iš mokslo įstaigų ir didėjantis agresyvumas gauti dar daugiau pinigų, bet ir didelė kąsnis nuo Europos Sąjungos paramos.
Vien naujausiu finansavimo laikotarpiu Lietuvių kalbos institutas ir universitetai lietuvių kalbos projektams gavo beveik 13 milijonų eurų. Praėjusiame finansavime, nuo 2012-ųjų, gauta dar beveik tiek pat. Iš viso lietuvių kalbos projektai gavo apie 26 milijonus eurų. Pinigų dalybose dalyvauja ne tik mokslas, bet ir verslas.
Atkreipė dėmesį į investicijas
Valstybinės kalbos gairės priimtos. Atidėjus į šoną – iki kitos parlamento sesijos – daugybę kitų, svarbių dalykų. Jose yra dalykų, kuriems norisi garsiai pritarti – pavyzdžiui, kad valstybinės kalbos mokymo sistema nesudaro sąlygų naujiesiems imigrantams integruotis į Lietuvos visuomenę.
Bent kol nesutinki kokio imigranto, ėmusio ir prašnekusio lietuviškai per nepilnus metus. Bet yra ir tokių, ties kuriais norisi paklausti – o kas čia? O kodėl iš užsienio vienam semestrui atvykusiam aukštos kvalifikacijos dėstytojui turėtų būtų taikomi reikalavimai mokėti lietuviškai? Ar tikrai rengiant, tarkim, medicinos mokslo darbą anglų kalba, lietuvių kalba praras integruojamąją visuomenės funkciją? Ir ar tikrai žemės savininkams valstybės išduodamuose dokumentuose reikia nurodyti ne tik esamus, bet ir buvusius vietovardžius?
Apie visa tai kalba tos valstybinės kalbos politikos gairės. Jos taip pat kalba ir apie visokius jau sukurtus technologinius įrankius, kurie turi prisidėti gelbėjant lietuvių kalbą nuo tariamos mirties. Ir dar – turbūt svarbiausia – sako, kad tie visi įrankiai, nors ir sukurti, nepadeda – nepadeda, nes reikia dar pinigų, kad jais būtų galima pasinaudoti. Nuolatinis valstybinis finansavimas ir kryptingos investicijos.
R.I.T.A. žurnalistai irgi pažiūrėjo į tas kryptingas investicijas. Ankstesnes. Ar į kalbos mokslą, ar į gelbėtojų nežinia nuo ko sąskaitas? Atsakymas gali atrodyti truputį bedieviškas.
Lietuvių kalba į bėdą pateko susikūrus Europos Sąjungos remiamo tinklo META-NET potinkliui META-NORD. Šiame visame tinkle Lietuvai atstovauja tik viena institucija – Lietuvių kalbos institutas. Kitas Lietuvai pažįstamas vardas – „Tilde“ – atstovauja Latvijai.
META-NET rėmuose ta pati J. Zabaraskaitė, kartu su tuometine Lietuvių kalbos komisijos pirmininke Daiva Vaišniene, buvusia J. Zabarskaitės darbuotoja institute, prieš penkerius metus parengė Baltąją knygą apie lietuvių kalbą. Išsamaus teksto esmė viena – lietuvių kalba mūsų technologijose turi prastą vaidmenį, todėl jai kyla grėsmė. Realusis vaizdas buvo sudramatizuotas.
„Buvo parengtas klausimynas, į tą klausimyną atsakė institucijos, kurios, na, kažką veikia kalbos technologijų labui, lietuvių kalbos technologijų labui, viena iš jų buvo VDU ir mes labai nustebom pamatę paskutinę redakciją, kurioje neatsispindėjo daugelis mūsų darbų, mes parašėm paaiškinimą, kad jie ten turėtų atsirasti, bet didžioji dalis taip ir neatsirado“, – sakė R. Petrauskaitė.
Aiškinama, kad dalis nuveiktų darbų galimai šioje knygoje neatsirado siekiant realią padėti padaryti prastesne. Kaip tik tuo metu, kai lietuvių kalbos technologijoms buvo skirstomi Europos Sąjungos pinigai. O jų skirta daugiau kaip 12-a milijonų eurų.
Pinigų nubyrėjo verslui
Didysis pinigų laimėtojas tapo Vilniaus universitetas. Pinigų gavo ir Lietuvių kalbos institutas informacinių technologijų vystymui. Projektą laimėjo, nors institutas turi tik vieną programuotoją. O štai, pavyzdžiui, Vilniaus universitetas tinklalapio sukūrimui gavo trečdalį milijono eurų.
Visos milijoninius projektus vykdžiusios institucijos didžiąją dalį lėšų paskyrė verslui. Lietuvių kalbos institutui verslas kūrė ir informacines sistemas, ir edukacines programas. Vilniaus universitetas verslui skyrė beveik pusę laimėtų lėšų. Panašiai ir Vytauto didžiojo universitete. Savo vardo nenorėjęs atskleisti prie šių europinių projektų dirbęs asmuo pasakoja, kad verslas nuo pat pradžių reguliavo projektų sąmatas. Pasak jo, institucijos gaudavo štai tokią lentelę, kuria remiantis universitetai esą rašydavo projektus.
„Problema ta, kad tame biudžete iš anksto numatomos išlaidos, galima sakyti, tiesiai šviesiai, papirkimui, išlaidos, reiškia, apiforminimui tų daiktų, kad jie, neva, turi didelę vertę. Matome, reiškia, kaip įsivaizduoja įmonių vadybininkai, kiek realiai galima išleisti pinigų ir kiek galima paprašyti pinigų. Ta prasme, tas santykis kai kuriose vietose yra „prašome x“, o realiai išleidžiame tik 15-20 procentų“, – kalbėjo anonimas.
Pasak pašnekovo, šią konkrečią projektų sąmatą jis gavo iš tuometinio „Tilde“ vadovo Vaclovo Pranskūno. „Tilde“ – bendrovė, laimėjusi viešuosius konkursus universitetų europiniuose projektuose. Pašnekovas teigia, kad universitetams siųstose sąmatose buvo numatyti ir kyšiai.
„Ten tie xyz yra visokie atskiri sektoriai, kur yra pažymėta, kiek verslui, kiek ekspertams, kiek vipams visokiems ir t.t. Kas yra vipai? Tai turbūt IVPK (Informacinės visuomenės plėtros komiteto) vadovai arba CVPA (Centrinės projektų valdymo agentūros) vadovai, ar ekspertai kažkokie. Gal tie vipai ir tas pats Vaclovas Pranskūnas, kuris buvo CVPA ekspertas“, – sakė anonimas.
V. Pranskūnas buvo samdytas Centrinės viešosios projektų agentūros, kad šis padėtų išrinkti, kuriems pateiktiems projektams skirti Europos Sąjungos finansavimą.
Vadinamoji CVPA į kamerą komentuoti eksperto pasirinkimą atsisakė, tačiau pateikė aiškinimą raštu. Pasak agentūros, jo ekspertinės nuomonės prireikė siekiant apsispręsti, kam skirti pinigų – Vilniaus universitetui ar Kauno technologijos universitetui.
Kokį atlyginimą Pranskūnas gavo iš agentūros – neatskleidžiama, agentūra teisinasi, kad tai asmens duomenys. Tačiau aišku tai, kad projektą laimėjo Vilniaus universitetas. Tas pats, kuris kaip tik tuo metu skelbė viešąjį pirkimą mašininiam vertimui. Pirkimą už daugiau kaip milijoną eurų laimėjo Vaclovo Pranskūno „Tilde". Beje, Vilniaus universitetas iš Pranskūno nupirko jau sukurtą produktą. Dar 2010-aisiais. Produktas kurtas kartu su Lietuvių kalbos institutu.
„Tie vadovai, kurie lyderiaujantys asmenys, jie iš esmės gauna liūto dalį ar pasisavina liūto dalį, o tie žmonės, kurie realiai dirba, tie darbuotojai, tie studentai, kurie renka duomenis, garsus ir juodą darbą dirba, jie gauna neįtikėtinai mažai“, – kalbėjo anonimas.
Kad ir tas pats Lietuvių kalbos institutas, iš savo vadovės perkantis paslaugas ir įdarbinantis ją papildomose pareigybėse. Jis negali rasti lėšų mokslininkų komandiruotėms.
„Dėl doktorantų – be galo blogai, aš apie save net nekalbėčiau. Bet doktorantai turi už savo pinigus važiuoti į konferencijas, bet jiems priklauso pagal valstybės nuostatas iš jų studijų krepšelių gauti apmokėjimą važiuoti į konferencijas. Tai čia yra didžiulė bėda“, – sakė L. Vaicekauskienė.
Nori pasinaudoti mokslininkų darbu
Nedaug uždirbančių mokslininkų darbu nori nemokamai pasinaudoti ir verslas. Lietuvių kalbos instituto mokslininkai laimėję konkursą išsamiam tyrimui, savo nuožiūra sukūrė internetinę duomenų bazę.
„Apie 12 tūkst. eurų mes gavome jam parengti. Iš esmės programavimui, dizainui ir išrašymui tos garsinės kalbos. Tai labai mažas biudžetas, bet labai didelis darbas ir aš suprantu, kad norima pasinaudoti tuo įdirbiu ir nedirbti patiems, tai yra sunkus darbas“, – sakė L. Vaicekauskienė.
Ir pasinaudoti šia medžiaga nusprendė „Tilde“, todėl kreipėsi į mokslininkę, bet ši duomenų nedavė. Todėl bendrovė raštais kreipėsi į Mokslo tarybą, reikalaudama gauti mokslininkų duomenis.
Kaip raštuose aiškina „Tilde“ dabartinė vadovė, bendrovė kuria mokslinį projektą ir tiesiog nori gauti jau sukurtus išteklius. Pasak L. Vaicekauskienės, prieš kurdama projektą, „Tilde“ nesikreipė į mokslininkus klausdama apie duomenų panaudojimo galimybes. Teigiama, kad „Tilde“ nusprendė kitų darbu pasinaudoti savo nuožiūra.
„Tilde“ vadovė atsakyti į klausimus atsisakė teigdama, kad nesuprato, jog bus filmuojama ir tarėsi dėl susitikimo manydama, kad norime pasikalbėti su ja apie kažkokią naują įmonės programėlę.
Tokia ta lietuvių kalbos mokslinių tyrimų ir finansavimo realybė, kurią bando gerinti politikai, nes esą lituanistika engiama, o finansavimas – neužtikrinamas.
Kol pinigai, įvairų rūšių politikų padedant, vaikšto pas kalbos verslininkus, būsimi mokslininkai – doktorantai vienerius metus per mėnesį gauna po maždaug du šimtus eurų. Mobilumui – tai yra, stažuotėms, konferencijoms ir panašiai, per metus gali gauti šešiasdešimt tūkstančių eurų. Ne tik lituanistai. Visi. Bendrai.