„Tarp iš Baltijos šalių atvykusių žmonių yra tokių, su kuriais malonu bendrauti, tačiau pasitaiko ir tokių, su kuriais nelabai norisi turėti reikalų. Stengiuosi išvengti susidūrimo su stikliuko mėgėjais ir tais, kurie kalba vien keiksmažodžiais“, – interviu DELFI pasakoja Marina.
Pradėjo nuo namų valymo
Norvegijoje gyvena maždaug 21 tūkstantis Rusijos piliečių. Bergenas – antras pagal dydį Norvegijos miestas, skaičiuojantis jau beveik tūkstantuosius gyvavimo metus. Senovėje centrinis Bergeno kvartalas buvo Hanzos prekybinės sąjungos centras. Čia gimė tokios įžymybės kaip kompozitorius Edvardas Griegas ir tapytojas Johanas Christianas Dahlis. Bergenas taip pat garsėja savo lietumis – tai siejasi su ta aplinkybe, kad miestas yra apsuptas septynių kalvų.
Marina iš karto įvertino šį regiono klimato ypatumą. Diplomuota inžinierė iš pradžių atvyko į netoli Bergeno esantį nedidelį miestelį. „Norvegija mane sutiko dviem savaitėmis nesiliaujančio lietaus“, – savo atvykimą prisimena rusė.
Moteris gimė Pskove, mokėsi ir kurį laiką dirbo Sankt Peterburge, vėliau grįžo į gimtąjį Pskovą. Į Norvegiją Marina nutarė išvykti, nes jos vyras, su kuriuo ji dabar jau išsiskyrė, čia susirado darbą. „Mano profesija – plataus profilio inžinierė, tačiau specializavausi chemijos srityje“, – pasakoja Marina.
Iš pradžių ji dvejus metus gyveno nedideliame miestelyje netoli Bergeno. Marina pastebi, kad provincijoje gyvenantys žmonės yra atviresni nei didelių miestų gyventojai.
„Mano pirmasis darbas Norvegijoje buvo namų valymas, nes nemokėjau kalbos. Iškabinau skelbimus, kad galiu padėti tvarkytis, ir pradėjau nuo privačių namų valymo. Pavyzdžiui, dirbau vienai moteriai, norvegei, ji buvo maloni, su manimi bendravo ganėtinai oficialiai, tačiau kartais palikdavo dovanėlių – kvepalų mėginukų ir panašiai. Atskirus namus valiau neilgai, tik keletą mėnesių“, – DELFI pasakoja Marina.
Po kurio laiko, padedant pažįstamai, ji įsidarbino valymo kompanijoje ir ėmėsi patalpų, kurias reikia sutvarkyti po remonto, valymo, o prabėgus pusmečiui po persikėlimo į Norvegiją Marina ėmė mokytis norvegų kalbos.
„Mokiausi savarankiškai, iš knygų, nes norvegų kalbos kursai brangūs. Iš pradžių atrodė, kad kalbą išmokti nesunku, pradedančiųjų lygis ėjosi lengvai, tačiau kai nueidavau į parduotuvę ir tiesiog bendraudavau, nieko nepajėgiau suprasti. Manau, taip nutiko todėl, kad Norvegijoje yra daug dialektų, tų pačių žodžių tarimas gali skirtis. Be to, sudėtinga ir tai, kad žmonės kalba greitai“, – aiškina M. Kolyčeva.
„Žinoma, kadangi Pskove penkerius metus dirbau biure paslaugų vadybininke, psichologiškai man buvo sunku nusiteikti, kad dabar reikia plauti grindis. Mane labai kankino vienatvės jausmas. Jis netgi nepriklauso nuo to, ar turi draugų arba pažįstamų – juk šalia nėra tavo šeimos, esi atplėšta nuo savo šalies, tad jaučiau nostalgiją“, – prisipažįsta pašnekovė.
Nemokamas mokslas ir stipendija
Bergene rusė gyvena nuo 2015-ųjų. Čia jai netgi pavyko įsidarbinti vaikų darželyje, nes jau buvo pasiekusi reikiamą bazinį norvegų kalbos lygį ir laikui bėgant ėmė suprasti savo norvegiškai kalbančius pašnekovus.
„Galiausiai visa mano Norvegijoje įgyta gyvenimo patirtis pakuždėjo štai tokią mintį: norint prasigyventi Norvegijoje, reikia čia įgyti išsilavinimą. Tad įgijau odontologo asistentės profesiją. Mokslas buvo nemokamas, mokiausi dvejus metus ir galiausiai įgijau specialybę ir dar gaudavau stipendiją. Čia stipendija nedidelė – maždaug keturi tūkstančiai kronų (kiek daugiau nei keturi šimtai eurų), tačiau galima gauti ir stipendiją, ir paskolą – tuomet suma išauga iki aštuonių tūkstančių kronų (truputį daugiau nei aštuonių šimtų eurų). Bet tokiu atveju įsidarbinus paskolą teks grąžinti. Tiesa, grąžinti galima mažomis dalimis, tad viskas yra įmanoma“, – pasakoja Marina.
Trumpai tariant, padeda ne tik įgytas diplomas, bet ir ryšiai – kaip ir visur, įsitikinusi rusė. Įsidarbinti Norvegijoje nelengva dar ir todėl, kad bandomąjį laikotarpį sėkmingai įveikusį darbuotoją atleisti būna labai sunku, beveik neįmanoma – tam būtina rimta priežastis.
„Man pavyko įsidarbinti odontologo asistente, nes dar besimokydama atlikau praktiką vienoje klinikoje – aš jiems tikau, ir mane priėmė į darbą. O pirmąjį pusmetį, kol dar tęsiasi bandomasi laikotarpis, darbuotoją lengviau atleisti. Kalbant apie bendrą atmosferą darbe, turiu pasakyti, kad iš norvegų niekada nepatyriau kažkokio nepagarbaus elgesio ar neigiamo požiūrio į save, žinoma, kartais gali pajausti, ar patinki žmogui, ar ne“, – patirtimi dalijasi rusė.
Ji prisimena savo darbą psichiatrijos ligoninėje, kurioje darbavosi kelis mėnesius – valė palatas, ruošė pusryčius ir panašiai.
„Ligoninėje kolektyvas buvo labai šaunus, vadovė buvo puiki, ji nė kiek nesijautė esanti viršesnė už kitus ir su visais kalbėjo kaip su sau lygiais. Tai buvo viena geriausių mano sutiktų vadovių. Šioje srityje atlyginimai nėra labai dideli: jie prasideda nuo 16–17 tūkstančių kronų (maždaug 1700 eurų), kavinėje moka dar mažiau, tačiau ten gauni arbatpinigių“, – sako Marina.
Dviejų tipų žmonės iš Baltijos valstybių
Bergene gyvena apie 40 tūkstančių emigrantų, rusų – mažiau nei tūkstantis. Kaip pažymi Marina, ji pažįsta nedaug čia gyvenančių tėvynainių.
„Tarkime, yra mano draugė Nataša iš Sankt Peterburgo: mes susipažinome viename socialiniame tinkle, ji pakvietė Bergene gyvenančius rusiškai kalbančius draugus pasisėdėti kavinėje, taip mes susipažinome ir iki šiol draugaujame. Iš esmės rusams čia patekti nelengva, jiems reikia specialios vizos, jie negali atvykti taip laisvai kaip Europos Sąjungos piliečiai. Mums reikalinga darbo arba studentiška viza, todėl dauguma čia gyvenančių rusų – aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, atvykę į Norvegiją dirbti. Tačiau pasitaiko, kad merginos išteka už norvegų ir tuomet taip pat atvyksta čia gyventi. Išties dauguma rusų, kuriuos pažįstu, turi gerus darbus ir gerai uždirba, tačiau tokių nedaug“, – sako Marina.
Moters teigimu, jai teko sutikti ir Baltijos valstybių piliečių.
„Kalbant apie Baltijos šalių gyventojus, pažinojau vieną porą iš Lietuvos, vyras čia gavo gerą darbą informacinių technologijų srityje, jis atvyko paskui savo merginą, kuri Norvegijoje dirbo medicinos seserimi. Taip pat pažinojau vieną vyriškį iš Lietuvos, jis dirbo statybose. Šis vyras buvo malonus ir inteligentiškas. Tarp Baltijos šalių gyventojų pasitaiko tokių žmonių, su kuriais malonu bendrauti, tačiau yra ir tokių, su kuriais nelabai norisi turėti reikalų. Stengiuosi išvengti kontakto su stikliuko ir riebių keiksmažodžių mėgėjais“, – pasakoja Marina.
„Žodžiu, pažinojau vieną rusų kilmės latvį – jis tikras šaunuolis, įkūrė savo įmonę. Iš esmės man pavyko išvengti kontakto su neišsilavinusiais žmonėmis, tad tie, kuriuos sutikau, paliko man labai gerą įspūdį, tai buvo save išlaikantys žmonės. Be to, pažinojau rusę merginą iš Latvijos – ji buvo gera kirpėja ir atidarė savo saloną“, – prisimena Marina.
Ji konstatuoja, kad rasti bendrą kalbą ir susidraugauti su norvegais yra sunkiau, nes tam kliudo mentaliteto ir temperamento skirtumai. Užtat moteris turi draugų ir gerų pažįstamų, kilusių iš Ispanijos ir Italijos, taip pat ir iš Lotynų Amerikos šalių. „Drauge su tokiais žmonėmis dirbau kavinėje. Man labai patiko, kad jie atvirai sako tai, ką galvoja – tai nuostabu, kolektyvas buvo puikus“, – pasakoja mergina.
Planuoja tapti bioinžiniere
Dabar Marina dirba dantų gydytojo asistente ir savo darbu yra patenkinta – ją džiugina palankus darbo grafikas ir finansinis stabilumas.
„Tačiau apskritai laikoma, kad toks darbas nėra labai gerai apmokamas“, – aiškina moteris.
„Iš esmės gyvenimas Norvegijoje mane tenkina, kasdien internete žiūriu rusiškų televizijų programas, o štai naujienų nežiūriu, ten pernelyg daug negatyvių dalykų. Savo gimtąja kalba aš taip pat bendrauju, ko gero, trūksta to širdingo bendravimo ir įpročio prie arbatos puodelio dvi valandas sėdėti mažutėje virtuvėje ir tiesiog plepėti su žmogumi, kaip būdavo Rusijoje“, – pasakoja Marina.
Į tėvynę ji nuvyksta maždaug kartą per metus, o ateityje rengiasi įgyti aukštąjį išsilavinimą Norvegijoje.
„Norėčiau išlaikyti egzaminus ir įstoti į universitetą, kad įgyčiau gerą profesiją. Noriu arba mokytis bioinžinerijos, arba rinktis kažkurią specialybę biochemijos fakultete. Šių profesijų galima mokytis arba Bergene, arba Stavangeryje. O kai jau turėsiu norvegišką išsilavinimą, kad ir kur gyvenčiau, nepražūsiu“, – savo pasakojimą baigia rusė.