Pasienyje prasidėjusios provokacijos perauga į karinę agresiją ir konfliktą. Atsakydamos į tai jungtinės Rusijos ir Baltarusijos pajėgos atremia priešininko antskrydžius, sausumos puolimą ir suduoda triuškinamą atsakomąjį smūgį – operacijose pasižymi strateginės pajėgos ir desantininkai.
Pastarieji išsilaipina netoli Gardino, priešo užnugaryje, ir diversijomis trikdydami priešininko šarvuotosios technikos judėjimą sukausto „Vakarų pajėgas“ tol, kol atrieda „išvaduotojų tankai“.
Tai – ištrauka iš rugsėjį formaliai vykusių Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų „Zapad 2021“, kuriose, kaip skelbta, dalyvavo apie 200 tūkst. žmonių. Kaip ir prieš 4 metus keistas pratybų scenarijus, imituojant konfliktą su NATO, o konkrečiai – su Lietuva ir Lenkija, perbraižytomis sienomis baigėsi sąjunginės valstybės tariama pergale.
Praėjus vos keliems mėnesiams lyg pagal iš anksto surašytą scenarijų panaši krizė kartojasi, tik šį kartą jau ne pratybose, o realybėje: iš pradžių dėmesį spalį atkreipė vis ryškesnis Rusijos pajėgų telkimas prie sienos su Ukraina, o tada Baltarusija sukėlė krizę pasienyje su Lenkija, kur stovyklavietę įsikūrė tūkstančiai režimo atgabentų bei prie tvoros suvarytų migrantų.
Aliaksandras Lukašenka, atrodo, lyg nutrūkęs nuo grandinės – ciniškai kratydamasis atsakomybės jis eskaluoja įtampą ir, regis, nė neketina atsitraukti: baltarusių pasieniečiai ne tik padeda migrantams ardyti tvorą, bet ir provokuoja lenkų pareigūnus, o kaltę verčia Lenkijai bei Vakarams. A. Lukašenka ne šiaip pasitelkė visą savo šantažo arsenalą – nuo grasinimų atjungti dujas Lenkijai bei Vokietijai iki prašymų permesti į Baltarusiją balistinių raketų kompleksus „Iskander“.
O bet kokį Lenkijos pasienio stiprinimą režimas Minske vertina kaip nepagrįstą pajėgų telkimą, į kurį esą būtina atsakyti, tada reaguoja Kremlius: lyg pagal užsakytą melodiją Rusija nuo trečiadienio į Baltarusijos teritoriją ir ne tik ėmė siuntinėti savo strateginius bombonešius – iš pradžių pasirodė „Tu-22M3“, tada „Tu-160“ ir galiausiai „Tu-95“.
O tada Baltarusijoje, netoli Gardino, lyg pagal „Zapad“ scenarijų išsilaipino rusų desantininkai, tačiau V. Putinas interviu patikino – Rusija čia niekuo dėta, o norint „sureguliuoti krizę“ Vakarams tereikia kalbėtis su Minsku. Maskva tik ir pasiruošusi tarpininkauti.
Visas šis V. Putino ir A. Lukašenkos – „gero policininko ir blogo policininko“ – spektaklis gal ir atrodo absurdiškai, bet kartu ir pavojingai. Taip pavojingai, kad pavojaus varpais muša ne tik Baltarusijos kaimynės Vakaruose – Lietuva ir Lenkija.
Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės gynybos štabo viršininkas, generolas Nickas Carteris, pripažino: netyčinio karo su Rusija grėsmė yra aukščiausia per pastaruosius dešimtmečius. Bet tokios niūrios prognozės neturėtų stebinti – Kremlius nuosekliai ruošėsi panašiam įvykių scenarijui ir naudojo A. Lukašenką, kaip žaisliuką savo rankose. Ir tai – dar ne pabaiga.
Beprotybė, kuri pateisina tikslą?
Stebint iš šalies ir neįsigilinus į situaciją gali susidaryti įspūdis, kad tai, kas vyksta, primena nelogišką beprotybę: Vakarai ir Kremlius su Minsku gal ir nesiekia konflikto, tačiau nuosekliai juda jo link, žinodami, kuo visa tai gali baigtis, – eskalacija tarp branduolinių valstybių nebuvo ir negali būti gera mintis, kai pasiekiamas taškas, po kurio nebegali sustoti.
Net jei abi pusės – tiek NATO, tiek Minskas ir Kremlius – būtų nuoširdžiai įtikėjusios savo veiksmų teisėtumu ir neklystamumu, puikiai suprantama, jog priešininkų pusė negali nereaguoti: jei režimas Minske imsis represijų – sulauks sankcijų.
Jei mainais į sankcijas atsakys grėsmės sukėlimu pasienyje – sulauks pasienio stiprinimo. Ir, atvirkščiai – jei Lenkija bei kitos Aljanso šalys ims stiprinti savo žvalgybinius, gynybinius ir kitus pajėgumus regione, kita pusė neabejotinai jausis tariamai „išprovokuota“ ir „bus priversta imtis atgrasymo priemonių“.
Bet kodėl Baltarusijai būtent dabar reikėtų provokuoti konfliktą pasienyje su NATO? Kam į visa tai kištis Rusijai? Ir kodėl abiejų valstybių režimai ciniškai apsimetinėja, tarsi jos nebūtų pradėjusios ar sukursčiusios šios krizės, aptakiai kaltę verčiant Vakarams, kurie „sugriovė Iraką, Libiją ir visus Artimuosius rytus bei Afganistaną“, – iki šiol tokie kaltinimai iš Minsko ir Kremliaus tebuvo retoriniai, bet nenaudoti praktiškai.
Dauguma ekspertų tai aiškina paprastai: izoliuotas A. Lukašenkos režimas neturi ko prarasti, ciniškai siekia išlikti, o vienintelis būdas tai padaryti – išprovokuoti konfliktą, kurio Vakaruose paniškai bijoma. Esą skaičiavimas toks: minkšti Vakarai atsitrauks, pabūgę „dėl nieko kilusio konflikto“, nes jis tiesiog nevertas aukų, o A. Lukašenka vėl pasieks savo – su juo vėl kalbėsis, gal net atšauks sankcijas.
Tuo suinteresuotas ir Kremlius, nuo kurio A. Lukašenka yra visiškai priklausomas – niekas nedrįs auklėti „beprotiškai besielgiančio diktatoriaus Baltarusijoje“, kai už jo nugaros – branduolinį ginklą turinti Rusija. Ir bent jau viešojoje erdvėje susidaro įspūdis, kad Kremliui tai pavyko pasiekti labai nedidelėmis sąnaudomis.
Bombonešiai ir desantininkai – tik žinutė
Pavyzdžiui, jei krizė Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, lenkų manymu, gali būti suvaldyta pačių lenkų rankomis – sutelktos pasieniečių, policininkų, karių, tarp jų ir rezervistų pajėgos kol kas sulaiko migrantus nuo masinio sienos kirtimo, tai A. Lukašenka iškart eskalavo situaciją dramatiškai, pasitelkęs Rusijos pagalbą – daug nereikėjo.
Rusijos strateginių bombonešių „Tu-22M3“, tada „Tu-160“ir galiausiai „Tu-95“ skrydžiai virš Baltarusijos teritorijos, o vėliau ir įprastiniais maršrutais aplink Norvegiją iki Šiaurės jūros, iš kur imituojamos sparnuotųjų raketų atakos prieš strateginius objektus Jungtinėje Karalystėje bei NATO būstinę Briuselyje, tebuvo nedidelė galios demonstracija.
Pora tokių bombonešių yra simbolinė žinutė, ką gali Rusija, mat visi šie bombonešiai pirmiausia yra raketnešiai – jiems nebūtina skraidyti virš Baltarusijos teritorijos, norint paleisti savo raketas, tačiau pasirodymas šalia NATO sienų yra signalas, kad Rusija yra linkusi rizikuoti ir eskaluoti.
Konflikto atveju taip arti NATO sienų atsidūrę rusų bombonešiai vargu ar galėtų tikėtis išgyventi prieš technologiškai pranašesnį priešininką.
Juo labiau kad, kylant Rusijos ir Baltarusijos susierzinimui, visą padėtį ore ir ant žemės pastarosiomis savaitėmis ypač akylai seka NATO bei sąjungininkų šalių žvalgybiniai orlaiviai: nuo Baltijos iki Juodosios jūros Aljanso šalys pasitelkė kone visus regione turimus žvalgybinius orlaivius – RC-135, J-STARS, „Artemis“, P-8 „Neptune“, RC-12 „Guardrail“, netgi senuką „U-2“.
Nematyti ir negirdėti to, ką Rusija su Baltarusija daro tiesiog neįmanoma – visi judėjimai ir signalai sausumoje, ore yra fiksuojami, analizuojami, vertinami. Be to, kiti žvalgybiniai bei psichologinių operacijų pajėgumai taip pat veikia – dar ketvirtadienį pasirodė informacija apie planuojamą rusų desantininkų iš 76-osios divizijos permetimą į Baltarusiją.
Ir išties, penktadienį Rusijos ir Baltarusijos kariniai transporto lėktuvai bei sraigtasparniai jau desantavo kelis šimtus karių netoli Gožos poligono, prie pat sienos su Lietuva.
Ir nors pačią operaciją užgožė dviejų rusų desantininkų žūtis, pratybose daug svarbiau buvo tai, kad buvo kartojami tie patys veiksmai, kuriuos rusų ir baltarusių desantininkai šlifavo dar rugsėjį per „Zapad“: priešininkų oro uostų užėmimas, kontratakos atrėmimas, laukiant pastiprinimo.
Būtent karinių oro pajėgų bazės bei oro uostai būtų tie objektai, per kuriuos Lietuvą ir Lenkiją konflikto atveju pasiektų pirmoji sąjungininkų pagalba, tad Rusija ir Baltarusija jau keliose pratybose parodė: tokius objektus ketinama arba užimti, arba sunaikinti: ne veltui A. Lukašenka viešai paprašė balistinių raketų kompleksų „Iskander“, kurių šūvio nuotolis – apie 500 km.
Kita vertus, desantinėje operacijoje dalyvavo vos apie 250 rusų ir baltarusių kariškių, tad kartu su keliais labai viešais bombonešių skrydžiais sukelta dramatiškos padėties prie sienos iliuzija – esą į Lietuvą ir Lenkiją jau tuoj pasipils raketos bei išsilaipins desantininkai.
Iš tikrųjų Baltarusijos karinėse pajėgose nepaskelbta jokia mobilizacija, aukštesnė kovinė parengtis galioja tik priešlėktuvinės gynybos daliniams, kas nėra stebėtina, – kaip NATO žvalgybiniai orlaiviai stebi rusų ir baltarusių veiksmus, taip ir pastarieji stebi oro erdvę.
Tikslas gali būti net ne Ukraina
O didžioji dalis Rusijos pajėgų, kurios realiai galėtų pajudėti prieš konvencine prasme pajėgų, tačiau silpnesnį priešininką, šiuo metu sutelkta priešinga kryptimi – prie Ukrainos.
Tiek į rytus, tiek į šiaurę nuo Ukrainos Rusija jau kelias savaites nuosekliai telkia pajėgas, ir tai paskatino kalbas, kad Rusija neva gali surengti karinę invaziją būtent pasinaudodama padėtimi prie Lenkijos ir Baltarusijos sienos. Esą visas šis galios demonstravimo spektaklis tėra viena didelė diversija, priversta suklaidinti NATO sąjungininkus, sutelkti jų dėmesį kitur, o tuo metu Rusija neva suduos triuškinamą smūgį Ukrainai.
Tačiau ir tokia teorija gali būti klaidinga – kaip ir pavasarį, kai Rusija telkė pajėgas prie Ukrainos sienų, siekiant panaudoti kaip spaudimo priemonę, skirtą įbauginti, taip ir dabar rusų pajėgų judėjimas yra pernelyg viešai matomas. Pavyzdžiui, JAV jau išreiškė susirūpinimą, tačiau aiškiai pažymėjo, jog karinės invazijos scenarijus į Ukrainą yra mažai tikėtinas.
Išties, bet kokia karinė ataka, juo labiau masinė invazija, savaime niekada nebūna tikslas ir turi turėti konkrečius operacinius bei strateginius tikslus. Užkariauti daugiau Ukrainos teritorijų?
Kam to reikia? Pradėti karinę kampaniją lapkričio viduryje, kai sąlygos kautis šiose Europos erdvėse visada buvo ir tebėra ypač komplikuotos, neatrodo išmintinga. Netgi Jungtinė Karalystė jau signalizuoja, kad pasiruošusi į Ukrainą permesti šimtus specialiųjų pajėgų karių ir desantininkų, – tokia žinutė, beje, neatsitiktinai iš pradžių pasirodė britų bulvarinėje žiniasklaidoje.
Kita vertus, nenoras viešai nusileisti tol, kol nenusileis priešininkų pusė, yra vienas tiek Kremliaus, tiek Minsko režimų veikimo principų. Tad jei viskas kol kas klostosi pagal „Zapad“ scenarijų, tai eskalacija dar kurį laiką gali tęstis ir plėstis, – Rusija gali ne tik patenkinti „A. Lukašenkos prašymus“ ir perkelti savo raketas į Baltarusiją, bet ir surengti netikėtas šaudymo pratybas, ko šioje šalyje senokai nėra buvę, – įprastai tokio nuotolio (iki 500 km) raketas baltarusiai šaudo Rusijos poligonuose.
Visi šie eskalaciniai veiksmai gali tebūti įžanga į senokai planuotą, anonsuotą Rusijos karinio vaidmens stiprinimą pačioje Baltarusijoje – nuo karinių bazių ir karių įvedimo iki konkrečių pajėgumų, kurie keltų nerimą Europos šalims bei JAV. Bet tai daroma ne šiaip sau.
Įvedus papildomų pajėgų ir jomis grasinant kaimynams, prieš tai surengus provokacijas pasienyje su migrantais, galima tikėtis geresnių derybinių pozicijų kalbantis su amerikiečiais: mainais į savo pajėgų atitraukimą Kremlius gali to paties pareikalauti iš amerikiečių pajėgų Europoje.
Ir net jei JAV greičiausiai nepasiduotų tokiam banaliam Kremliaus šantažui, Vašingtone netrūksta norinčių Europos reikalus palikti spręsti patiems europiečiams, kurie to daryti, išskyrus kelias išimtis, kaip rodo pastaroji krizė, ir toliau nėra linkę, – žodinė ES bei NATO sąjungininkų parama Lenkijai yra viena, bet realūs pajėgumai, tiksliau, jų stiprinimas, kas atsvertų Rusijos ir Baltarusijos sutelktas pajėgas, bent jau artimiausiu metu siekiant atgrasyti Kremlių ir Minską, sunkiai tikėtini.
Vienintelis Kremliui išties nerimą keliantis pajėgumas – 56-osios raketinės artilerijos vadavietės grąžinimas į Europą. Šis dalinys yra būtent amerikiečių, jam turėtų paklusti vidutinio nuotolio JAV raketinės artilerijos daliniai – Šaltojo karo laikais jie turėjo šimtus į Kremlių nutaikytų raketų, išdėstytų Europoje. Dabar manoma, kad tokie daliniai galėtų atsirasti Lenkijoje, Rumunijoje ar juo labiau Ukrainoje, ir vienintelis būdas jų išvengti – dirbtinai sukelta krizė prie šių šalių sienų atbaidant amerikiečius vien nuo tokių minčių.