Karo laimėtojos dramatiškai apkarpė Vokietijos sienas, atėmė kolonijas, nustatė ginkluotųjų pajėgų ribas, pareikalavo didžiulių reparacijų, šalyje kilo nevaldoma ekonominė ir finansinė suirutė. 1919 m. kepalas duonos kainavo 1 markę, 1923 m. – jau 100 mlrd. markių.
Buvo aišku, kad be pagalbos Vokietija neišsikapstys, todėl 1924 m. buvo parengtas Daueso, 1929 m. Jungo planas. Šalia kitų dalykų, šie planai garantavo, kad Amerikos bankai skolins pinigus vokiečių bankams reparacijoms išmokėti bei investuos į vokiečių įmones. Tačiau prasidėjus Didžiajai depresijai JAV ištiko krizė, kuri iškart atsiliepė Vokietijai. Neilgai trukus į valdžią atėjo Adolfas Hitleris.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau ne kartą buvo lyginamas su A. Hitleriu - ir jis jau valdžioje. Kaip ekonominė ir finansinė krizė Rusijoje gali paveikti šį režimą? Ar jis taps dar radikalesnis?
Vokiečių istorikas: tokioje situacijoje laimi ekstremistai
Vokiečių istorikas Joachimas Tauberis DELFI sako, kad tarp Vokietijos po Pirmojo pasaulinio karo ir šiuolaikinės Rusijos jis mato ir skirtumų, ir panašumų.
„Vokietija pralaimėjo karą, jos valiutą ištiko krachas, bet vokiečiai vis tiek turėjo mokėti už karo sukėlimą, nors ekonomika visiškai nefunkcionavo. Visi vokiečiai mokėjo už Vokietijos sukeltą karą. Taigi šia prasme situacija visiškai skirtinga. Pas mus buvo hiperinfliacija, markės kursas krito dramatiškai. Aš tikrai nematau tokių dalykų dabartinėje Rusijoje“, - sakė mokslininkas.
J. Tauberis pabrėžė, kad 1929 m. Niujorke žlugo akcijų rinka, tai sukėlė Didžiąją depresiją, o vokiečių ekonomika labai priklausė nuo amerikietiško kapitalo.
„Prieš tai amerikiečiai masiškai investavo į vokiečių įmones, pirko turtą. Pavyzdžiui, amerikiečių „General Motors“ nupirko vokiečių „Opel“, į Vokietiją atėjo ir „Ford Market Company“. Taigi Amerikos ekeonomikos kolapsas lėmė, kad amerikiečiai staiga atitraukė savo kapitalą iš Vokietijos rinkos. Per dvejus-ketverius metus Vokietijoje atsirado apie 6 mln. bedarbių, įsivaizduokite kilusias socialines problemas“, - sakė istorikas.
1932 m. nedarbas Vokietijoje siekė 30 proc., visuomenėje vis didesnį populiarumą įgijo nacių ir komunistų partijos.
J. Tauberio teigimu, demokratinei vokiečių vyriausybei nesisekė gelbėti padėties, viską sunkino reparacijų mokėjimas. Reparacijų mokėjimas nutrauktas tik 1932 m., nes padėtis tapo tragiška.
„Vyriausybė neužtikrino socialinio aprūpinimo, visiškai nepadėjo žmonėms ir karpė išlaidas. Socialinis draudimas praktiškai neveikė. Vietoje darbo vietų kūrimo, vyriausybė karpė išlaidas, ji nepasinaudojo galimybe didinti deficitą. Kai ekonomika smunka, valstybė privalo surasti investicijoms pakaitalą, leisti pinigus, o ji elgėsi priešingai. Vokietijos situacija buvo labai probleminė ir tada atėjo naciai“, - pasakojo J. Tauberis.
1933 m. į valdžią atėjo A. Hitleris ir jo Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija.
Istorikas sako, kad situacija šiuolaikinėje Rusijoje yra kiek kitokia, bet prasta ekonominė ir finansinė šalies padėtis tikrai netransformuos Rusijos į taikią valstybę.
„Manau, kad propaganda rodys, kad užsienio jėgos iš Vakarų pakenkė rubliui. Mano nuomone, tokiu būdu režimas bandys suvienyti visuomenę prieš užsienio jėgas. Tai tikrai nepadės priversti Rusijos bendradarbiauti, švelninti situacijos Ukrainoje. Manau, kad bus kaip tik priešingai. Grįžtant prie nacių Vokietijos, įdomu tai, kad už nacius balsavo ne tiek darbininkai, bet daugiau vidurinė klasė, kuri bijojo prarasti savo statusą“, - pasakojo J. Tauberis.
Pašnekovo nuomone, pagrindinis šiandieninės Rusijos ir tuometinės Vokietijos panašumas, kad užsienio kapitalas masiškai bėga iš šalies.
„Greitai pamatysime socialines pasekmes. Kai aiškiai pajaučiamos socialinės pasekmės, didėja tikimybė stiprėti radikaioms jėgoms tiek kairėje, tiek dešinėje. Tokiose situacijose visada laimi ekstremistinės jėgos“, - sakė mokslininkas.
Klausiamas, ar įmanoma, kad visuomenė pajutusi neigiamas ekonomines pasekmes imtų kvestionuoti valdžios veiksmus ir galbūt sudrebintų V. Putino režimą, J. Tauberis sakė, kad, jo nuomone, tai mažai tikėtina.
„V. Putinui labai lengva durti pirštu į Vakarus, todėl bet kokia opozicija jo ekonominei politikai gali būti traktuojama kaip kolaboravimas su Vakarais. Tai ir yra pagrindinė problema. Jeigu tik pasakai ką nors prieš V. Putiną, iškart esi Vakarų agentas. Tai skamba kaip seni geri bolševikų laikai“, - sakė J. Tauberis.
A. Kasparavičius: Rusijos subyrėjimo nenori niekas
Prancūzijoje suklestėjo radikalūs kairieji, kurie valdžion atvedė Édouardą Daladier, o Jungtinėje Karalystėje valdžioje buvo toriai su Neville Chamberlainu. Bet abu šie politikai nesugebėjo sutrukdyti A. Hitlerio ambicijų, neužkirto kelio Antrajam pasauliniam karui – 1938 m. jie atidavė A. Hitleriui Čekoslovakiją, nors pats É. Daladier neturėjo iliuzijų dėl A. Hitlerio.
„Žinote, ar finansinė krizė yra, ar nėra, vyriausybės veikia pagal politinę, tarptautinių santykių ar geopolitinę logiką. Tai veikia kitais dėsniais. Rusijoje šiandien matome rimtą, fundamentalų finansinį, ekonominį sukrėtimą, bet aš nedaryčiau iš to tragedijos. Turint galvoje Rusijos dydį, jos resursus, karinį pajėgumą, žmonių masę, didžiulę geopolitinę ir diplomatinę patirtį, ši krizė, nors ir supurtys jos dabartinę sistemą, bet nemanau, kad dėl to Rusija subyrėtų arba patirtų kitų ryškių bėdų. Šita valstybė geopolitinėje arenoje sukasi daugiau nei tūkstantį metų, ji yra pergyvenusi labai įvairių krizių“, - sakė A. Kasparavičius.
„Be to, nėra taip, kad Rusija byra, o visi kiti iš to išlošia. Anaiptol. Manau, kad Europoje daug kas tai suvokia, nes Europoje retorika truputėlį prilaikoma. Žiūrima, kad situacija nebūtų pertempta“, - pridūrė istorikas, pabrėždamas, kad nuo Rusijos priklauso ir kai kurių Europos valstybių ekonomikos.
A. Kasparavičius sako, kad iš esmės Vakarai labiausiai bijo Rusijos subyrėjimo, mat išnykusios galios vietą paprastai užima kiti.
„Buvo ir Bizantijos imperija, ji subyrėjo, bet ar į jos vietą atėjo Vakarai, ar visiškai kita jėga, su kuria paskui visa Europa kariavo nuo XII-XIII a. iki XVII a.? O jeigu turėsime galvoje Balkanų karus, tai net iki XX a. pradžios. Lygiai taip pat turime suprasti, kad subyrėjus Rusijai visi Tolimieji Rytai, dalis iki Uralo vargiai galėtų būti įsisavinta, ji atiteks Kinijai, Indijai, musulmonų pasauliui. Taip, kad aš labai abejoju, ar kas nors trokštų tokios naujos geopolitinės kaimynystės“, - sakė istorikas, kuris teigia nepritariantis lietuvių komentatorių chorui, kritikuojančiam Europos Sąjungą.
DELFI primena, kad Bizantijos imperija galutinai žlugo 1453 m. turkams osmanams užkariavus Konstantinopolį.
A. Kasparavičius sako, kad prieš Antrą pasaulinį karą Sovietų Sąjungos situacija irgi atrodė praktiškai beviltiška: šalį draskė stalininis teroras, nužudyta šimtai tūkstančių žmonių, sunaikintas elitas, ekonominė situacija tragiška, tačiau karą SSRS su sąjungininkais laimėjo.
„Reikia suvokti, kad autoritarinės valstybės (kokia aš laikau šiandieninę Rusiją) gali veikti kur kas greičiau, efektyviau ir priimti radikalius sprendimus. Joms nereikia ilgai derinti klausimų su parlamentu, su frakcijomis. Valstybės vadovas įgyja manevro laisvę ir gali apginti įsivaizduojamus ar realius nacionalinius interesus“, - sakė istorikas.
Klausiamas, ar mato panašumų tarp Vokietijos, atvedusios valdžion A. Hitlerį, ir šiuolaikinės Rusijos, A. Kasparavičius teigia nepritariantis tokiam lyginimui.
„Aš visiškai nepritariu skirtingų periodų lyginimui. Tai absoliučiai nieko neduoda, nes situacija yra skirtinga, skirtinga informacinė erdvė. Lyginti šiandieninę Rusiją ir tarpukario Vokietiją, kuri po Pirmojo pasaulinio karo neteko daugybės teritorijų, buvo įpareigota mokėti milžiniškas reparacijas karą laimėjusioms Prancūzijai, Didžiajai Britanijai, Italijai ir kitoms šalims, neadekvatu. Kitas dalykas, kad Vokietija tada neturėjo tokios karinės galios kaip šiuolaikinė Rusija. Po A. Hitlerio atėjimo situacija, aišku, kardinaliai pasikeitė“, - teigė istorikas.