Galvoti apie karą nesinori, bet būtina
„Nacionalizmas yra ideologija, kuria mito Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. Dabar jis grįžta. Manau, tokie įvykiai, kaip „Brexit“, kaip Donaldo Trampo išrinkimas ar tai, kad Rusijos bendruomenė priima visiškai nepriimtinus veiksmus Kryme, tai įrodo. Deja, tai turi labai liūdnų pasekmių mūsų kasdieniams gyvenimams. Karas yra žodis, apie kurį niekas nenori girdėti, kur kas maloniau kalbėti, pavyzdžiui, apie talentus. Bet apie tai galvoti reikia, pirmiausia tam, kad tam būtų užkirstas kelias. Tam reikia suprasti siunčiamų signalų svarbą“, – kalbėjo C. Pietrasikas.
Pasak G. Jieglinsko, kompleksiškame pasaulyje, kuriame gyvename, labai svarbu atskirti tikrai svarbius signalus nuo tiesiog triukšmo. „Aš kalbu ne tik apie gynybą, bet bendrai apie politiką“, –sakė jis.
Abu diskusijos dalyviai pabrėžė, kad kalbant apie signalus, kuriuos reikėtų siųsti, kad niekam nekiltų minčių jas pulti, svarbu suderinti du dalykus: didinti visuomenės supratimą ir įsitraukimą, bet vis dėlto kartu metu nekelti nereikalingos isterijos.
„Kalbėti apie galimas grėsmes yra tam tikras brandos lygis. Iš dalies dabartinė sistema yra blogesnė nei sovietų laikais. Tuomet, jei Sovietų Sąjunga norėdavo padaryti kažką blogo, vis tiek būdavo kažkokia grupė, kuri priimdavo kolektyvinius sprendimus. Dabar, jei vienas dėdė, esantis toli Rytuose, sugalvos, kad reikia pulti kurią nors šalį, jis gali ir duoti įsakymą tai įgyvendinti. Ir jis tai padarytų per kelias valandas“, – kalbėjo C. Pietrasikas.
„Jūs sakysite, bet mes priklausome NATO. Taip, bet analizuokime, kaip atsitiktų, jei Donaldui Trumpui reikėtų priimti sprendimą, ką daryti, kai Rusija puola kurią nors šalį. Jis klaustų, ko nori žmonės. Tikėtina, kad Prancūzijoje, Italijoje ar Vokietijoje žmonės sakytų, kad jei kažkuri iš Rytų Europos šalių yra puolama, jie nenori naudoti savo militaristinių pajėgų. O tuomet, jei tu esi JAV prezidentas ar Vokietijos kancleris, tikrai pagalvosi, ar nori veltis į tokią konfrontaciją. Būtent todėl yra taip svarbu siųsti signalus, reiškiančius, kad ir ką tu darytum kaip agresorius, tu už tai sumokėsi savo kainą. Karas yra brangus, ypač jei jis ilgas: juk kalbame ne tik apie karinę techniką, bet ir sveikatos apsaugą, pašalpas artimiesiems ir pan. Verslininkai taip pat pagalvos, kad jie nenori investuoti ten, kur labai greitai visos jų investicijos dėl karinių veiksmų gali būti prarastos“, – aiškino C. Pietrasikas.
Siūlymas – savanorių rezervas
Pasak jo, tai įmanoma padaryti net tokiose mažose šalyse kaip Lietuva. „Kalbant apskritai apie signalus, kad karas kainuos brangiai, yra galimi du būdai. Vienas – turėti branduolinį ginklą, nes niekas tokios šalies nepuls. Bet nei Lietuva, nei Latvija ar Lenkija jo neturi. Tada yra kitas būdas: grėsmė gali būti suprantama kaip masyvi jaunų piliečių armija“, – savo nuomonę dėstė jis, paaiškindamas, kad net jei tokių žmonių būtų gerokai mažiau nei priešininkų, agresoriams brangiai kainuotų bandymai juos sekti, įrašinėti video ir pan.
„Mano rekomendacija būtų sukurti organizaciją, kaip rezervą, lyg nacionalinę gvardiją, paremtą savanoryste, kuri netrukdytų nei žmonių verslui, nei profesiniam gyvenimui. Ji galėtų būti vykti kaip 12 savaičių mokymai, tik svarbu, kad tai būtų patraukli patirtis. Jauni žmonės ten galėtų treniruotis, tuo pačiu rasti draugų, ten neturėtų būti smurto ar spaudimo. Gal, pavyzdžiui, po treniruočių norintys galėtų šokti parašiutu ar žaisti lazeriais. Svarbu, kad baigę tokius mokymus jie sakytų, kad po jų tapo geresniais žmonėmis“, – kalbėjo C. Pietrasikas, pabrėždamas, kad tokia mintis visai nėra utopija: Lenkijoje atlikta apklausa parodė, kad 56 proc. 19 metų jaunuolių norėtų dalyvauti tokiuose mokymuose.
„Be to, jų įgūdžiai galėtų panaudoti ir taikos metu: atsitikus stichinėms nelaimėms, vykstant dideliems migracijos srautams ir pan. Tuo pačiu būtų gauta ir socialinė nauda, ką puikiai įrodo Izraelio pavyzdys. Izraelio vyrų gyvenimo trukmė viršija pasaulio vidurkį ir to priežastis yra ta, kad jie visi tarnauja armijoje. Ten jie užmezga labai stiprius socialinius ryšius, o tai, kaip rodo moksliniai tyrimai, yra viena esminių ilgo gyvenimo priežasčių“, – sakė C. Pietrasikas.
Grėsmes nuspėti leidžia viešos informacijos analizė
Rizikos analizės bendrovės „Semantic Visions“ vadovas Frantisekas Vrabelis savo pranešime „Dėmesio centre: Rusija“ pristatė jų atliktą viešuose informacijos šaltiniuose pasirodžiusios informacijos semantinę analizę.
„Kartais sakoma, kad neegzistuoja Rusijos propaganda, kad ir JAV iš savo pusės turi propagandą, o mes norėjome surinkti įrodymus. Mūsų išvada buvo aiški: Rusija ilgai planavo Krymo aneksiją ir tam ruošė viešąją nuomonę“, – pavyzdį pateikė jis.
Šiuo metu ši bendrovė kuria sistemą, kuri apie galimą propagandinę informaciją įspėtų iš anksto. „Mes kalbame ne tik apie Rusiją, bet ir apie Islamo šalis, taip pat apie Kiniją“, – sakė F. Vrabelis.
Pasak jo, pagal dabartinę viešosios informacijos semantinę analizę, Kremlius šiuo metu neplanuoja pulti Lietuvos ar kitų Baltijos šalių. „Rusijos propaganda turi dvi tikslines grupes: pirmiausia tai yra jų vidinė auditorija, ir tada buvusios Sovietų Sąjungos šalys. Karas yra nepopuliarus, net Rusijoje. Bet, kaip ir Krymo atveju, prieš Rusijai pradedant karą Sirijoje, daug savaičių vyko kampanija, ruošianti auditoriją tam, kas vyks. Šiuo metu jokių panašių signalų nematome“, – teigė jis.