Tokias mintis antradienį Vilniuje vykusioje konferencijoje „Propaganda ir žodžio laisvė“ viešėjusi D. Mijatovič išdėstė duodama interviu DELFI.
– „Žurnalistika Rusijoje nyksta ir jai reikia pagalbos“, – gruodį pareiškėte po vizito Rusijoje. Kodėl taip manote?
– Manau, jūs, žurnalistai, tai žinote geriau už mane. Aš tokią nuomonę grindžiu pokalbiais su nepriklausomais žurnalistais, Rusijos žurnalistų sąjunga. Taip pareiškiau viešėdama Maskvoje, Tarptautinės žurnalistų federacijos kongrese. Tai – mano nuomonė.
Rusijoje daug problemų, paminėsiu tik kelias. Turėjau daug susitikimų su valstybės pareigūnais, susitikau su nepriklausomų komisijų atstovais, jiems kėliau klausimus ir pavardes, kurias miniu jau ne kartą: Ana Politkovskaja, Jurijus Ščechočichinas, Paulas Chlebnikovas (visi jie buvo nužudyti dėl savo darbo – DELFI) ir kiti, taip pat tie, kurie dėl savo darbo buvo sumušti – pavyzdžiui, Michailas Beketovas (pastarasis po sumušimo mirė – DELFI).
Šiuo metu nepriklausoma Rusijos žiniasklaida patiria didžiulį spaudimą. Šiuos klausimus kėliau lankydamasi „Dožd“, „Echo Moskvy“, susitikdama su „Novaja Gazeta“ vyriausiuoju redaktoriumi Dmitrijum Muratovu.
Taip pat susitikau su valstybinės žiniasklaidos atstovais. Pakartojau savo požiūrį, kad valstybinė žiniasklaida neturi egzistuoti nė vienoje demokratijos siekiančioje šalyje: dėl kontrolės ir kitų pavyzdžių, valstybinė žiniasklaida turi blogą poveikį visuomenei.
Taip pat atkreipčiau dėmesį į naujus įstatymus, per pastaruosius dvejus metus priimtus Rusijos Federacijoje. Jie priimti skubotai, į kiekvieną jų reagavau. Tai palietė elektroninę ir tradicinę žiniasklaidą, blogerius, socialinių tinklų aktyvistus. „Pussy Riot“ atvejis – manau, vienas tokių. Nors „Pussy Riot“ neturi nieko bendra su žurnalistika, šis konkretus atvejis turėjo įtakos žodžio laisvei. Taigi mano citata nėra tuščia, o atspindi realybę.
– Ar, manote, situacija tik blogėja?
– Sunku daryti tokius apibendrinimus, tačiau atidžiai seku kiekvieną atvejį, susijusį su įstatymų leidyba, žurnalistų saugumu. Šiuos klausimus nuolat keliu susitikimuose su valdžios atstovais, palaikau ryšius su pilietine visuomene.
– Susitikote su Rusijos valdžios pareigūnais, taip pat – užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu. Ar jis jus suprato? Teko skaityti po susitikimų Rusijos pareigūnų jums išreikštą kritiką.
– Mūsų nuomonės stipriai išsiskyrė. Mano nuomone, Rusijoje yra didžiulių problemų su saviraiškos ir žiniasklaidos laisve. Užsienio reikalų ministras S. Lavrovas laikosi kitokios nuomonės – mano, kad viskas puiku. Tai manęs nestabdo kelti šių problemų, aš ir toliau deklaruoju savo nuomonę, mėgstu kalbėti remdamasi faktais. Kritika galima ir labai sveikintina, tačiau kai darbas kritikuojamas nepateikiant faktų, skleidžiant klaidingą informaciją – aš visada reaguoju, nepaisant to, ar tai Rusijos, ar kurios kitos ESBO šalies ministerija.
– Ne kartą kritikavote Lietuvą dėl rusiškų televizijos kanalų draudimo. Ar ir toliau laikotės šios nuomonės?
– Vienareikšmiškai. Aš nemanau, kad mes galime kovoti su propaganda ar potencialia propaganda uždrausdami kanalus. Demokratijose turime naudoti tik demokratinius įrankius, nesvarbu, kaip tai kartais sunku ir skausminga. Aš šią nuomonę grindžiu savo asmenine patirtimi iš gimtosios Serbijos, kai Slobodanas Miloševičiaus propagandą naudojo neapykantai skatinti. Tačiau kanalų draudimas nieko neišspręs.
Manau, Lietuva puikiai supranta mano mintį, aišku, nė viena valdžia nemėgsta kritikos, bet Lietuva – vienas puikių pavyzdžių, kai netgi kritika gali būti suprasta siekiant visuomenės gerovės. Mano buvimas čia šiandien ir kitomis progomis, manau, yra daugiau nei įrodymas, kad Lietuva mane mato kaip sąjungininkę siekiant daugiau žodžio laisvės, žurnalistų saugumo.
Visada noriu išskirti – aš kalbu apie karo ir neapykantos propagandą. Tai propaganda, skirta skatinti neapykantą tarp žmonių, kurianti susiskaldymą, skatinanti karą. Tai propaganda, kada žmonės kenčia. Kaip jau sakiau šiandien – sumušimai ir randai nematomi, tačiau visuomenėje lieka. Su tuo reikia kovoti – už minėtą neapykantos kalbą turi būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn – tai neturi nieko bendra su žiniasklaidos ir nuomonės raiškos laisve. Tai turi būti daroma laikantis tarptautinių konvencijų ir nacionalinių teisės aktų, be valdžios įsikišimo.
Provokatyvi, pykdanti, vulgari kalba turi būti leidžiama, už tai neturi būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn. Bet turime būti atsargūs atskirdami tai nuo žodžio laisvės – turime skirti žodžio laisvę, kuri garantuoja gyvenimą demokratijoje, ir neapykantos kurstymą, kai žodžio laisvė tampa karo įrankiu. Tarp šių dalykų – didžiulis skirtumas.
– Ką siūlote daryti?
– Valstybės turėtų daugiau investuoti ir įgalinti nepriklausomą žiniasklaidą, stiprinti naujienų portalus, jaunų žurnalistų mokymą, skatinti žiniasklaidos suvokimą, stiprinti nacionalinius transliuotojus. Reikia daugiau dirbti šia kryptimi, o ne siekti uždrausti kanalus ir požiūrius. Geriau išgirsti tuos absurdiškus požiūrius, bet ugdyti visuomenę.
Nemanau, kad įvairiose pasaulio dalyse, taip pat Balkanuose, po karo pakankamai padarėme ugdydami žmones, mokydami suprasti žiniasklaidą. Manau, tai galioja ir Baltijos šalyse.
– Pastaruoju metu Lenkija sulaukė tarptautinės bendruomenės pasmerkimo dėl Žiniasklaidos įstatymo pataisų, kuriomis įtvirtinta visuomeninės žiniasklaidos kontrolė. Kokią situaciją ten matote?
– Tai – laisvos žiniasklaidos ir žodžio laisvės pažeidimas. Aš kritikavau naująją Lenkijos Vyriausybę, raginau parlamentą nepriimti teisės aktų pataisų, tačiau tai buvo padaryta. Mano poziciją laikė Europos Komisijos (EK) pareigūnai, deja, prezidentas pataisas pasirašė.
Dabar turime labai pavojingą situaciją. Sakyčiau, ji pavojinga netgi demokratijai. Geras dalykas, kad EK yra stipriai įsitraukusi, deklaruoja, kad tokie dalykai neleistini. Tačiau aš esu gana skeptiška – 2010 m. sekdama Vengrijos procesą įspėjau dėl vadinamojo medijos paketo. Dabar turime tai, ką turime. Dabar EK aktyvesnė. Tai dalykas, kuris negali būti išspręstas vienos organizacijos – reikia suvienytų pajėgų. Tačiau pirmas dalykas, kurio mums reikia – Lenkijos institucijų susivienijimas, kad žiniasklaidos laisvė nebūtų paminta.
Šiuo metu seku Lenkijos situaciją ir laikausi nuomonės, kad kelias, kaip EK sprendžia šį klausimą žymi ateities kelią – tai bus pavyzdys iškilus panašiems planams. Ir jei mes pralaimėsime, tai į mūsų visuomenes grįš bumerangu. Tai, kas dabar vyksta Lenkijoje – labai svarbu.
– Teigiamai įvertinote Lietuvos sprendimą panaikinti baudžiamąją atsakomybę už įžeidimą, tačiau sakote, kad darbas nebaigtas – baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą liko. Tai – pagrindinis jūsų siūlymas Lietuvai?
– Taip, tai šiuo metu mano pagrindinė rekomendacija Lietuvai. Įžeidimo dekriminalizavimas yra didelis žingsnis pirmyn, tačiau turi būti einama toliau. Nesvarbu, kaip tai būtų skausminga – geriau tą padaryti greičiau. Tai geriau žurnalistikai ir laisvai žiniasklaidai.