Pastarosiomis dienomis per rusų ir ukrainiečių „Telegram“ kanalus plinta daugiausiai vaizdai iš fronto. Karas Ukrainoje Rusijai ne šiaip nesiklosto – ukrainiečių kontrpuolimai Chersono, o ypač Carkivo srityse jau kursto paniką, beviltiškumo nuotaikas.
Vaizdai iš ukrainiečių atsikovotų teritorijų – miestų, miestelių, virš kurių viena po kitos kyla Ukrainos karių keliamos vėliavos rodo ne tik jungtinės operacijos sėkmę, kai giliu keliasdešimties kilometrų pleištu ukrainiečiai įsiveržė į priešo okupuotą teritoriją, bet ir psichologinį lūžį.
Masiškai pasiduodantys ar ginkluotę metantys ir bėgantys rusai – tokie vaizdai smukdo Rusijos karių bei „specialios karinės operacijos“ rėmėjų moralę ir priešingai – kelia ūpą ukrainiečiams, jų sąjungininkams. Puolamosios operacijos visada rizikingos, bet rizika atsiperka su kaupu, kai išvaduotose gyvenvietėse ukrainiečius pasitinka civiliai, o priešas paniškai traukiasi iš kelio.
Ar tokie vaizdai pasiekia Kremlių? Ką jo šeimininkui pasakoja rusų generolai? Gal meluoja, kaip ir likusiam pasauliui pateikdamas iškreiptus duomenis apie šimtus sunaikintų Ukrainos „Bayraktarų“, HIMARS sistemų ir kitos technikos?
Ar Vladimiras Putinas pajėgus atsirinkti informaciją, ar jis bent jau žino, kad jo pasakos apie tai, jog viskas vyksta pagal planą, švelniai sakant, neatitinka realybės? Vienoje keisčiausių pastarųjų dienų istorijų, kuri taip pat platinama pirmiausiai „Telegram“ kanalais pasakojama, kad galiausiai vienas rusų karininkas pasitarime išdrįso į akis V. Putinui pasakyti tiesą: Rusija pralaimi šį karą. Bet šioje istorijoje viskas kur kas sudėtingiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Skandalingi pareiškimai pasitarime
„Vakar įvyko nuostabus nutikimas, galimai netgi epochinis, o pats kaltininkas ir jo žodžiai gali patekti į istorijos vadovėlius“, – taip gundančiai savo pasakojimą padeda „SVR Generolas“.
Po šiuo „Telegram“ kanalo kūrėjo slapyvardžiu, kaip viename interviu garsiam teisininkui ir laidų vedėjui Markui Feiginui (pastaruoju metu garsėjančiam dėl laidų su Oleksiju Arestovyčiumi) pripažino jo autorius, slypi ne vienas autorius. Bet jo sumanytojas esą yra tikras buvęs Rusijos Išorinės žvalgybos tarnybos (SVR) generolas leitenantas.
Taigi, atrodo kaip rimtas šaltinis. O kas tokio istoriško įvyko? V. Putinas esą surengė seniai planuotą saugumo tarnybų pasitarimą, kuriam vadovavo SVR vadas Sergejus Naryškinas, tas pats, kurį prieš pat karą viešai pažemino V. Putinas.
Susitikimo mintis esą buvo reaguoti į tariamą JAV sprendimą, kad Ukrainoje būtina siekti Rusijos karinio pralaimėjimo. Taigi, grėsminga pasitarimo tema, o ir susirinkusieji – Saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas, FSB vadas Aleksandras Bortnikovas, jų pavaduotojai, Gynybos ministerijos, Generalinio štabo nariai – vidinio Kremliaus rato nariai.
Bet V. Putinas esą paprašė netikėto dalyko: perskaitęs ataskaitą susirinkusieji galėjo pasidalinti savo nuomonemis, kaip jie vertina SVR ataskaitą.
N. Patruševas esą žodį perleido Generalinio štabo atstovams, mat jie geriausiai žino padėtį fronte. O Generalinio štabo vadovybė tokią „karštą bulvę“ perleido žemesnio rango karininkui – neįvardytam generolui, kuris ir rėžė visiškai atvirai: rusų pajėgos išseko iki tokio lygio, kad nėra pajėgios pulti, o greitai nebus galimybių gintis.
„Jūs pralaimėjote Vladimirai Vladimorovičiau“, – į V. Putiną iššaukiančiai neva kreipėsi karininkas, reziumuodamas savo pasisakymą. Šokiruotų susirinkusiųjų tylą galiausiai pertraukė N. Patruševas, kuris, padlaižiaudamas viršininkui, ėmė auklėti generolą: „kaip jūs kalbate su vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu?“, į ką generolas atsakė dar labiau iššaukiančių pasisakymų srautu, kol galiausiai buvo atjungtas nuo eterio.
Tada V. Putinas susirinkusiųjų pasidomėjo, ar tokia pasisakiusio generolo pozicija atspindi Generalinio štabo ir Gynybos ministerijos linijas, į ką gavo skubius patikinimus, kad tikrai ne, čia tik vieno pakrikusio, atsakomybės už pasekmes fronte nenorinčio prisiimti asmens nuomonė.
Susitikimas truko dar apie pusvalandį, kurio metu V. Putinas niūriai tylėjo, o kalbėtojai tryško atsargiu optimizmu. Rusijos lyderis esą pratrūko tik N. Patruševui prabilus apie „diversinių grupių veiksmus“ Belgorode, kur pastaruoju metu atsinaujino mįslingi sprogimai strateginiuose objektuose.
„Na**ui jūs man dabar apie Belgorodą pasakojate? Ten iš viso vieni ukrainiečiai gyvena, jie ten savus skerdžia. Pas mus ir be to daugiau problemų. Gana!“, – esą rėžė V. Putinas ir baigė susitikimą.
Toks incidentas, anot „SVR Generolo“ – jau antrasis per paskutines dienas, kai karinėje vadovybėje atvirai reiškiamas nepasitenkinimas ir sakomas tiesiai V. Putinui į akis.
Esą karinė vadovybė jau puikiai supranta, kad kyla realaus karinio pralaimėjimo grėsmė kare, kurį sukėlė pats V. Putinas, todėl galima laukti ir daugiau panašių nepasitenkinimo išpuolių iš karininkų, kuriuos norima paversti atpirkimo ožiais.
Abejonės dėl informacijos autentiškumo
Suprantama, kad visoje šioje istorijoje nesyk paminėti esą ir neva – joks atsitiktinumas. Tikimybė, kad egzistuoja toks įtakingų, ypač aukštų ryšių Rusijos karinėje vadovybėje turintis asmuo, kuris gauna tokią jautrią informaciją apie pasitarimus tarp V. Putino ir jo saugumiečių bei kariškių, o tada šią informaciją tekina į viešumą ir toliau sau laisvai rašinėja yra sunkiai tikėtina.
Rusijoje liūdna praktika rodo, kad tokių nuotaikų Kremliuje atskleidimas bet kam gali grėsti pasiskraidymais pro ligoninės langus, pasivaišinimais užnuodyta arbata arba panašiais „nelaimingais atsitikimais“. Ir tai – geriausiu atveju.
Tai, kad neįvardyti generolai reiškia nepasitenkinimą V. Putinui į akis, o visas riebias detales perpasakoja neįvardyti šaltiniai istorijai suteikia tiek paslaptingumo, tiek fantastikos žanro. Įprastai jei iš Rusijos aukščiausios karinės vadovybės kas ir nutekinama, tai daroma tyčia, siekiant klaidinti, pakišti arba viešai pažeminti asmenis.
Abejonių kelia ir paties SVR Generolo tapatybė. M. Feigino laidoje jis dalyvavo pakeistu balsu, be atvaizdo ir prisistatė realiu generolu, neigė jam pripaišomas tapatybes. Anksčiau jis taip pat dalyvavo ir „Echo Moskvy“ laidoje, kur taip pat spėliota apie jo tikrąją tapatybę – nenoras jos atskleisti gali būti savaime suprantamas dėl saugumo sumetimų, bet lygiai taip pat tai gali būti kuriamos pasakos dalis.
Pernai į akis galėjo kristi ir SVR Generolo neįprastai jautrūs įrašai, skirti Aleksejaus Navalno teisimui, kalinimui, jo kone neslepiamas palaikymas šiam formaliam V. Putino priešininkui ir tariamam opozicionieriui.
Todėl jau nesyk svarstyta, kad „SVR Generolas“ tėra A. Navalno komandos žmogus, kuris pabėgo iš Rusijos ir prisiglaudęs vienoje užsienio valstybių su šios šalies specialiųjų tarnybų pagalba ar be jos kuria istorijas, paremtas tiek realių šaltinių informacija, tiek išsigalvojimais.
Viskas linksta link pučo?
Kita vertus, vien pats faktas, kad Rusijai nesiseka kare, kad ukrainiečių kontrpuolimas kelia chaosą ir paniką fronto linijoje, o JAV bei kiti Ukrainos sąjungininkai pastarajai valstybei išties tiekia vis daugiau ir pažangesnės ginkluotės gali nesunkiai tokiam „SVR Generolo“ pasakojimui suteikti svorio.
Kasdien vis prastėjanti situacija fronte yra užkrečiama ne tik tarp kariaujančių rusų, bet ir Kremliuje – apie strateginį pralaimėjimą kalbėta dar karo pradžioje, kai Rusijai nepavyko pasiekti savo pradinių tikslų.
Dabar padėtis – dar prastesnė: sankcijos Rusijai smogė skaudžiai, izoliacija – dar ne tragiška, bet vis rimtesnė ir įžūlesnė, nuostoliai pačiame kare verčia griebtis mobilizacinių sprendimų, kurių Rusija nematė dešimtmečius, o išsekusią amuniciją jau tenka pirkti iš tokių atsilikusių šalių, kaip Šiaurės Korėja.
Be to, tikėtina, kad V. Putinas išties su savo artimiausiais režimo šulais rengia pasitarimus, tikėtina, kad jam pristatoma padėtis fronte, tikėtina, kad bandoma pateikti ir realų, ir pagrąžintą paveikslą.
Pastaroji tikimybė neatmestina vien jau todėl, kad V. Putinas iš viso ryžosi invazijai į Ukrainą, nepaisydamas Vakarų perspėjimų, bet pasikliovė, kaip dabar yra jau visiškai akivaizdu – klaidinga, pernelyg optimistine rusų žvalgybos informacija apie tikruosius ukrainiečių pajėgumus, galimybes ir valią priešintis.
Tokios klaidos neįvertinant savo priešininkų ir pervertinant savo galimybes Rusijai jau labai brangiai kainavo, o atpirkimo ožių ieškojimas Rusijoje yra tam tikra klasika. Jei karas nesiseka, tai kas kaltas?
Pirmiausiai žvilgsniai krypsta į tuos, kas vadovauja visam procesui – generolus, nesugebančius įgyvendinti užsibrėžtų tikslų ir V. Putiną bei visą jo režimą pasaulio akyse verčianti visiškais idiotais, kurie šneka apie „geros valios gestus“, apie tai, kad pajėgų atitraukimas nuo kelių krypčių „plano dalis“, apie tai, kad Rusija esą „dar nieko nepradėjo“ ir panašiai.
Generolų nepasitenkinimas politine vadovybe Kremliuje istoriškai taip pat nebūtų kažkas naujo: Rusijos imperijoje kariškiai buvo nuvertę ne vieną carą, sovietiniais laikais prie Berijos, o vėliau ir prie jį pakeitusio Chruščiovo nuvertimo taip pat neišvengiamai prisidėjo aukšto rangi kariškiai, kurių balsas neretai yra lemiamas.
Neseniai pragaran iškeliavęs Michailas Gorbačiovas taip pat savo kailiu patyrė perversmininkų pinkles 1991-ųjų rugpjūtį, kai tarp prieš jį surengto pučo dalyvių būta ir jėgos struktūrų vadovai.
Tiesa, tada nevykėlių drebančiomis rankomis organizuotas perversmas nepavyko, žlugo kartu su visa Sovietų sąjunga, mat būtent kariškių vaidmuo ir perėjimas į naujai iškilusio lyderio – tuomet juo tapo Borisas Jelcinas – pusę lėmė dramatiškus pokyčius.
Apie tai, kad prieš V. Putiną – nesvarbu, ar sergantį nepagydoma liga ar visiškai sveiką, bet nestabilų ir dėl nepavykusios invazijos susilpnėjusį rengiamas sąmokslas kalbama jau kurį laiką.
Tačiau noras tikėti, kad rusų karinė vadovybė, saugumiečiai ar kas nors kitas ryšis tokiems veiksmams iki šiol tėra vien tik niekuo nepagrįstų spekuliacijų objektas, į kurį, savaime, suprantama, noriai įsitraukia ir opozicija V. Putinui vadinami veikėjai, tokie kaip kalėjime kalintis A. Navalnas ar jo rėmėjai.