Ekspertai ir Seimo Ateities komitetas parengė strateginių įžvalgų studiją „Rusijos karo prieš Ukrainą galimi poveikiai Lietuvai“. Joje – trys karo pabaigos scenarijai ir – atitinkamai – prognozės, kaip tai paveiktų Lietuvą. Ukrainos pergalės atveju tikimasi, kad Lietuvos prekybiniai ryšiai su šia šalimi sustiprėtų, daugiau darbo turėtų statybos įmonės, kurių reikės Ukrainos atstatyme, stiklo, langų, medienos pramonė.
Ketvirtadienį Knygų mugėje minėta studija buvo pristatyta. Diskusijos metu taip pat pagarsinta mintis, kad karui Ukrainoje Lietuvos visuomenė buvo geriau pasiruošusi, nei jos institucijos – esą, pavyzdžiui, sankcijų Rusijai ir Baltarusijai mechanizmas Lietuvoje problematiškai veikia iki šiol.
Sankcijos apeinamos ir Europoje, tad yra ko nuogąstauti, ar po karo Europa negrįš prie bendradarbiavimo su Rusija.
Tikėtiniausias scenarijus: Ukraina laimi, konfliktas įšaldomas
Seimo Ateities komiteto pirmininkas R. Lopata pasakojo, kad panašias studijas su scenarijais, kas bus po karo, ėmė rengti įvairūs analitiniai centrai Europoje, JAV. Ateities komiteto parengtoje studijoje, pasak jo, gvildenami trys scenarijai, iš kurių vienas – Ukrainos pralaimėjimo scenarijus.
R. Lopata pabrėžė, kad pastaruoju scenarijumi niekas netiki.
„Yra pasvarstytas ir trečias scenarijus, kuriuo mes netikime, tai yra Ukrainos pralaimėjimas. Apskritai tokio scenarijaus, jo pasekmių net neverta svarstyti, tai būtų katastrofa viskam kam. Atleiskite, jeigu tai kam nors pasirodys politiškai nenaudinga“, – už akių užbėgo jis.
A. Eidintas teigė, kad studijoje aptariami scenarijai – geras, prastesnis ir pralaimėjimo. Pastarasis scenarijus studijoje, anot jo, suformuotas kiek švelniau, tai yra kaip Ukrainos fronto pralaužimas ir tam tikrų teritorijų okupacija.
„Pagrindinis [scenarijus] – Ukraina laimi ir konfliktas įšaldomas. Tai yra praktiškai visur, ir kitų šalių analitikai, šį kelią kaip kažkokią pusiau galimą, pusiau patenkinantį variantą [įvardija]. Nors daug kas supranta ir įšaldymą kaip Ukrainos nesėkmę, kaip mūsų nesėkmę, kaip Vakarų demokratijos nesėkmę“, – pažymėjo A. Eidintas ir teigė, kad į visus scenarijus reikia žiūrėti kaip į hipotetinius.
Rengiant studiją, pasak jo, buvo remtasi įvairių Lietuvos žinybų, ministerijų, išskyrus karinę, duomenimis. Pagal tai esą ir buvo prognozuojami galimi scenarijai, pavyzdžiui, jeigu Ukrainos pabėgėlių skaičius, o jų Lietuvoje – 70 tūkst., padvigubėtų arba patrigubėtų – valstybei su tokiais srautais susitvarkyti būtų itin sunku.
„Kuo geriau Ukrainai, tuo geriau Lietuvai – visais atžvilgiais: ekonomiškai, finansiškai. Tada jau visa parama eina į atkūrimą ir ne į karą, ir paramą kariaujančiai Ukrainai“, – pažymėjo A. Eidintas.
Teigia, kad Lietuvos švietimo sistema prisitaikė
Kalbėdamas apie Ukrainos karo pabėgėlius Lietuvoje, Lietuvos banko Ekonomikos departamento Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausiasis ekonomistas Vaidotas Tuzikas pažymėjo, kad iš 70 tūkst. jų trečdalis yra įsidarbinę, o iš to Lietuvos ekonomika patiria naudos.
„Žmonės dirba, uždirba pajamas, jas čia išleidžia ir dėl to Lietuvos verslas gali suktis sparčiau. Aišku, klausimas yra, kurį mes irgi svarstėme, kokia yra tikimybė, kad tie atvykę ukrainiečiai užsiliks Lietuvoje <...>. Tikėtina, kad vis dėlto ukrainiečiai Lietuvoje ilgai neužsibus. Šiuo metu galbūt juos laiko tas karo laikinumo faktorius, o tada jie grįš galbūt į savo šalį, gali išvykti į kitas Vakarų Europos valstybes“, – svarstė ekonomistas.
„Svarstyti, kaip bus karui pasibaigus reikia, bet kaip bus iš tikrųjų, parodys realus gyvenimas“, – pridūrė jis.
Į diskusiją įsitraukęs Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus patarėjas Giedrius Kanapka pažymėjo, kad Lietuvoje iš esmės nėra srities, kurios karas Ukrainoje nebūtų paveikęs. O, karui vystantis, tų sričių esą tik daugiau.
Diskusijos dalyviai taip pat įvertino Lietuvos pasirengimą karui Ukrainoje.
A. Eidinto matymu, bent jau švietimo sistema tam prisitaikė itin gerai – ukrainiečiai vaikai turi galimybę eiti į mokyklas, mokytis lietuvių kalbos, gali mokytis nuotoliu.
Investicija į „dvikalbius ambasadorius“
Tiesa, anot jo, Lietuvoje būtina rengti integracijos mokytojus, kurie padėtų ukrainiečiams.
„Geriausia, kad tie vaikai būtų integruojami lietuviškose mokyklose <...>. Kodėl? Todėl, kad tie vaikai turi išmokti lietuvių kalbą, kad jie Lietuvoje galėtų daryti karjerą, kad jie, atėjus laikui, galėtų mokytis ir technikumuose, ir koledžuose, ir universitetuose – negalima jų apriboti.
Jie turi savo ukrainietiškas programas, mokosi internetu, bet jie turi būti išmokyti [lietuvių kalbos], integruoti, kad jaustųsi be jokių kalbinių problemų <...>. Dėl to švietimo sistema turi būti paruošusi ir jau rengti integracijos mokytojus“, – kalbėjo ekspertas.
Net jeigu dauguma ukrainiečių vaikų grįš į Ukrainą, tai, kad jie mokės lietuvių kalbą, esą išeis į naudą Lietuvai.
„Tada turėsime dvikalbius ambasadorius, kurie vystys mūsų prekybą, kultūrinius santykius, kurie pažinos Lietuvos reikalus.
Lyginant Lietuvos ir Ukrainos prekybą, ji nebuvo tokia jau didelė. Turime, kur čia plėstis“, – kalbėjo A. Eidintas.
Sako, kad karui buvo geriau pasirengę piliečiai nei institucijos
Tiesa, jei vaikų mūsų šalyje padaugėtų, eksperto įsitikinimu, susidurtume su problemomis – jų nebūtų kur padėti.
„Jeigu jų skaičius nepaprastai išaugtų, būtų turbūt kone didžiausia mūsų problema, kaip tuos vaikus [mokyti]. Mokyklos jau eina prie perpildymo ribos didžiuosiuose miestuose, reiškia, jeigu jų skaičius patrigubėtų, reikėtų daryti provincijoje internatus, mokyklas kurti. Čia būtų didžiulis darbas“, – komentavo A. Eidintas.
Ukrainos vaikų atvykimas, pasak R. Lopatos, paskatino teigiamus pokyčius mokyklose – esą rusiškose išsivalėme nuo Maskvoje leistų vadovėlių.
„Dėl švietimo sistemos, [aš matau] vieną pozityvą, kuris labai susijęs su ateitimi ir jį padarėme ukrainiečių vaikų dėka – niekam nešovė į galvą, kad rusakalbėse mokyklose Lietuvoje istorijos vadovėliai yra parašyti ir išspausdinti, ir to mokomasi, Maskvoje. Jų dėka prasidėjo istorinio teisingumo atstatymo procesas ir mokyklose, ir ukrainiečių vaikai jau gauna tinkamą literatūrą, nesuklastotą“, – pažymėjo politikas.
Bendrai kalbėdamas apie Lietuvos pasiruošimą karui Ukrainoje, jis teigė, kad tam geriau buvo pasiruošę piliečiai ir nevyriausybininkai.
„Aš manau, kad pilietinė visuomenė, nevyriausybinės organizacijos ir apskritai Respublikos piliečiai buvo geriau pasiruošę situacijai, negu valstybės institucijos. Problema, visų pirma, buvo ta, kad dar reikėjo valyti biurokratinį aparatą, valyti įstatymus, kurie palengvintų nevyriausybininkų darbą. Paramos akcijos, pinigų rinkimas ir siuntimas ukrainiečiams susidūrė su problema, kad surinkti pinigai būdavo apmokestinami nežmoniškomis sumomis“, – kalbėjo R. Lopata.
Ragina ruoštis ateičiai
„O iš esmės vargu, ar tokioms situacijoms yra kas nors pasiruošęs maksimaliai, buvo visko. Tam tikrose sferose buvo pasiruošimas, pavyzdžiui, kariuomenės – pasiruošimas padėti.
Sankcijų mechanizmas – matome problemas, kurios iki šiol yra, bet jos tobulėja. Gerai yra tai, kad problemos pastebimos ir sprendžiamos. Jos greitai ar lėtai sprendžiamos, čia, aišku, yra klausimas, galima diskutuoti“, – toliau kalbėjo jis.
Ukrainos karo kontekste R. Lopata paragino pasvarstyti ir mūsų šalies apginamumo tema – esą tik prasidėjus karui, supratome, kad šią problemą galime spręsti įsteigdami naują poligoną.
Nors apie tai, ar didesnius planus, esą reikėjo mąstyti anksčiau.
„Dabar aiškinamės, ko mes nepadarėme, ir siekiame daryti tai, ką dar galime padaryti. Šiuo atveju mechanizmas įsisuka, bet reikia pripažinti, kad valstybė – lėta“, – teigė R. Lopata.
Su tuo, kad Lietuva turėtų įvertinti savo pasiruošimą ateičiai, sutiko ir G. Kanapka.
„Visas tas problemas, kurias aprašėme studijoje, valstybės institucijoms [reikia] įvertinti ir pasižiūrėti, kaip būtume pasiruošę <...>. Reikia pačioms valstybės institucijoms pasitikrinti, ar tais scenarijais, kuriais pabėgėlių skaičius Lietuvoje išaugtų, ar valstybinės sistemos, išmokų sistemos atlaikytų“, – pažymėjo jis.
Teigia, kad fokusuotis reikėtų į atsinaujinančią energetiką
Kalbėdamas apie karo pamokas ir artimiausios ateities ekonomines prognozes, V. Tuzikas teigė, kad ekonomikos kritimo turėtume išvengti.
„Pamokų esame turėję: buvo pandemija, dabar karas, prieš tai turėjome nemažų sukrėtimų – tas pats 2014 metų Rusijos embargas. Ką mes pastebime, kad Lietuvos verslas pasižymi išradingumu ir sugeba prisitaikyti prie sąlygų geriau, nei dauguma analitikų prognozuoja tuo metu. Tai mus nuteikia optimistiškai, dėl to mes manome, kad greičiausiai 2023 metais ekonomika turėtų augti, nes verslas jau spėjo prisitaikyti.
Aišku, prasidėjus karui, iššūkių buvo nemažai, daugiausia susijusių su žaliavų ir energijos resursų gavimu, importu, nes nemaža dalis jų ėjo iš šio regiono – Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos. Žinome, kad dėl sankcijų tas įvežimas gerokai komplikavosi, reikėjo spręsti dėl alternatyvių, naujų šaltinių“, – dėstė ekonomistas.
Infliacija šių metų antrąjį pusmetį Lietuvoje, anot jo, turėtų pasiekti vienaženklį skaičių, o metų pabaigoje ji turėtų siekti apie 10 proc.
„Ekonomikos plėtra, kalbant apie BVP, turėtų išlikti teigiama, nors ir greičiausiai nedidelė“, – pridūrė V. Tuzikas.
Ateityje, jo įsitikinimu, Lietuva turėtų skirti didesnį dėmesį energetikai ir energetiniam saugumui, plėtoti saulės ir vėjo energetiką.
Ekonomistas: pergalės atveju Lietuvos ekonomika gautų postūmį
Kokį poveikį Lietuvos ekonomikai ir verslui turėtų atnešti Ukrainos pergalė kare?
Ekonomistas teigė, kad tai Lietuvai išeitų į naudą.
„Pergalės atveju, čia, matyt, būtų didelis postūmis Lietuvos ekonomikos augimui. Jos atstatyme dalyvautų Lietuvos statybos įmonės ir kitas verslas, prekybos ryšiai su Ukraina, tikėtina, turėtų labiau paspartėti <...> – prekybos apimtys maždaug padvigubėja. Bet, aišku, realybė gali būti ir kitokia“, – pridūrė jis.
Ukrainos pergalės kare atveju, A. Eidinto teigimu, Lietuvoje „vaizdas būtų optimistinis, smagus“.
Tuomet, pasak jo, galima būtų tikėtis, kad karo išskirtos šeimos susivienys, o dalis jų galbūt susivienys Lietuvoje.
„Jeigu šeimos susivienys ir susivienys Lietuvoje, mes turėsime sėslią, naują mūsų gyventojų grupę. O didžiausias klausimas, ar Lietuvos verslas suras savo vietą ir nišą Ukrainos atstatymo darbuose <...>. Aš tikiu dėl prekybininkų, bet man truputį neramu dėl statybininkų. Aišku, tas yra daroma, duomenys kaupiami, pasirenkami, kiek žinau, įkandami miestai pagal dydį, bet kaip būtų didmiesčiuose – kitas klausimas“, – svarstė jis.
Tiesa, A. Eidintas tikino, kad Lietuvos stiklo, langų ir medienos pramonė tikrai turės darbo, kol Ukraina bus atstatyta.
Mano, kad Europa gali grįžti prie bendradarbiavimo su Rusija
Kaip po karo Ukrainoje mes gyvensime su Rusija, ar ji pasikeis?
R. Lopatos įsitikinimu, Rusijos režimo esmė, net jei pasikeis asmenybės, liks tokia pati kaip šiandien. O koks bus Europos ir Rusijos santykis, politikas nesiėmė spėlioti, nors, pasak jo, įmanoma, kad bus grįžta prie bendradarbiavimo.
„Nemanau, kad Rusija pasikeis. Tikiu, kad pralaimės, bet savo vidine struktūra tokie daiktai, kurie kurti tradiciškai šimtmečius, tikrai taip greitai nepasikeis, nereikia turėti iliuzijų, – kalbėjo R. Lopata.
– Koks bus santykis su ja, geras klausimas <...>. Manau, kad gali būti daug dviprasmybių, gali būti sugrįžta į bendradarbiavimą, juo labiau, ką rodo sankcijų apėjimo mechanizmai, kuriuos praktikuoja subjektai visose Europos Sąjungos valstybėse narėse ir dideliais skaičiais, yra duomenų, netgi užfiksuotų fotografijose. Net dabar Europos Sąjungos valstybių narių ūkio, verslo subjektai investuoja į Rusijos gamyklas sėkmingai.
Daug kas priklausys ne vien nuo mūsų apsisprendimo. Be jokios abejonės, tai bus Europos Sąjungos apsisprendimas, kokia gi politika turi būti pralaimėjusios Rusijos atžvilgiu. Dabar spėlioti apie tai... Rodys požymiai, ar sugebėsim surengti tarptautinius tribunolus, ar sugebėsime padaryti dar visą eilę masinių namų darbų.
Pažiūrėkite, kaip sunkiai eina dešimtasis sankcijų paketas – jis jau seniai turėjo būti, bet kažkodėl jo nėra.“
Ukraina tiki pergale
Pergale kare tiki ne tik lietuviai, bet ir ukrainiečiai.
„Rytoj (penktadienį – Delfi) sukanka metai, kai Ukraina didvyriškai laikosi prieš Rusijos okupaciją, ir parodė, kad nėra ji tokia baisi, ją galima nugalėti. Rusija didelė, bet mūsų jungtinės pajėgos parodė, kad nugalėti ir atsilaikyti galima. Ukrainiečių, priglaustų Lietuvoje, likimas parodė, kad Lietuva gražiai juos priėmė ir jie čia rado prieglobstį. Ukraina rodo, kad gali gintis efektyviai, bet ji reikalinga tolesnės pagalbos ir palaikymo, iš Lietuvos taip pat. Ukrainos dvasia ir Lietuvos dvasia rodo, kad mes esame kovotojų tautos. Ukraina nėra galutinis V. Putino tikslas. Šita plėšra turi būti sulaikyta Ukrainoje, tad kartu iki pergalės“, – kalbėjo diskusijoje taip pat dalyvavęs Ukrainos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Oleksandras Boičukas.
Diskusiją apie studiją ir karo Ukrainoje scenarijus, bei kaip tai galėtų paveikti Lietuvą, Knygų mugėje moderavo „Lietuvos ryto“ televizijos generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius. Studiją parengė A. Eidintas, G. Kanapka, V. Tuzikas ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Išorinės informacinės aplinkos ekspertas Gediminas Kašėta.