Apie geopolitines įtampas penktadienį buvo kalbama Lietuvos socialdemokratų partijos organizuotoje diskusijoje „(Ne)saugi Europa: ar bus perbraižytos sienos?“.
Šlekys: Rusijos karinę galią reikėtų matyti plačiau
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Deividas Šlekys, vertindamas situaciją atkreipė dėmesį, kad pajėgų telkimas iš esmės atėmė iš Rusijos siurprizo momentą.
„Netikėto puolimo jau nebebus“, – konstatavo ekspertas.
Jo teigimu, Vakarai taip pat rodo, kad atidžiai stebi situaciją ir nuolat apie ją viešai informuoja.
„Tas pajėgų telkimas tarsi yra labiau kviesti pokalbiui nei pulti, bet neatmeskime,aišku, galimybės, jog gali būti puolimas ginklu, fizinis. Tačiau aš norėčiau, kad mes labiau mąstytume apie nekarines spaudimo priemones. Šiuo atveju gal net nebūtinai Ukrainos atžvilgiu – į kibernetiką, energetiką, politines suirutes, įtampų politinių viduje skatinimas. Mes puikiai žinome, kad Rusija tokius dalykus geba daryti“, – pastebėjo D. Šlekys.
Susikoncentravimas ties tankais ar raketinėmis sistemomis, pasak jo, ir atima fokusą nuo kitų sričių.
„Kas draudžia Rusijai pritaikyti kibernetinę ataką prieš Lietuvą? Kuri būtų kaštų prasme mažesnė, o politinio atsako prasme daug labiau komplikuota tiek iš Lietuvos, tiek iš NATO pusės. Tas pats galioja ir Ukrainos kryptimi“, – sakė VU TSPMI docentas.
Dėl to, kaip pabrėžė ekspertas, reikia matyti Rusijos karinę galią viso spektro prasme.
„Kitas momentas, kas liečia jau grynąjį karinį momentą – aš bent jau, kaip akademikas žiūrėdamas į Rusijos karinę doktriną, pirmiausia tikrai nesitikiu jos tankų ir pėstininkų invazijos į Ukrainos teritoriją.
Ko pirmiausia tikėčiausi, tai rimto ugnies apšaudymo iš Rusijos-Baltarusijos teritorijos į Ukrainos teritoriją, pasitelkiant įvairias artilerinę-raketinę sistemas, kas vėlgi keltų rimtą klausimą: jeigu rusai fiziškai karių nepasiunčia, jų negali bausti fiziškai, jų kariai nekenčia, jie savoje teritorijoje, tai ką darome mes, ką daro JAV, ta pati Ukraina“, – tęsė D. Šlekys.
„Čia gali būti tiesioginės smurtinės provokacijos, gali būti tas kritinis veiksmas, bet kartu jis gali būti kitoks nei dauguma tikisi. Aš nuoširdžiai sunkiai įsivaizduoju Rusijos pilno masto invaziją į Ukrainą, bet gal dėl to, kad nesu toks susipažinęs su Ukrainos vidaus politika“, – dėstė politologas.
Visgi jis teigė abejojantis plataus masto Rusijos invazija, nes Ukrainoje, tikėtina, kad nėra kritinės masės „penktos kolonos“, kuri leistų ir padėtų Rusų okupantui valdyti okupuojamą kraštą.
„Patys rusai neturi tiek žmonių, kad galėtų administruoti, prižiūrėti užimtą kraštą. Gyvenimas verda ir karo metu“, – akcentavo D. Šlekys.
„Man atrodo, kad tai būtų labai rizikingas žaidimas“, – pridūrė ekspertas.
Jonavičius: Baltarusija yra vienas iš laimėjimų Rusijai, derybos – taip pat
Kitas VU TSPMI docentas Laurynas Jonavičius taip pat konstatavo, kad situacija yra įtempta.
„Kol kas įtampa nemažėja. Ką tas situacijos įtemptumas reiškia – čia turbūt nevienareikšmiškai galima vertinti. Karas pats savaime nėra tikslas ir negali būti tikslas. Akivaizdu, karas yra instrumentas“, – įvertino jis.
Rusija, anot politologo, nori pripažinimo.
„Pripažinimo visų pirma iš amerikiečių, galima galbūt kalbėti iš Vakarų plačiąja prasme, kad jie yra lygiaverčiai žaidėjai, su kuriais privalu tartis dėl to, kas vyksta pasaulyje, taip labai apibendrinus pasakant. Jie nori būti viename lygyje su amerikiečiais sprendžiant pasaulio problemas“, – paaiškino L. Jonavičius.
Jis antrino D. Šlekiui, kad tikėtina, jog Rusijos tikslas nėra okupuoti Ukrainą.
„Ką reikštų okupacija – greičiausiai reikštų partizaninį karą. Jis Ukrainos teritorijoje yra didžiuliai kaštų ir daug kitų problemų, kaip papildomos sankcijos iš Vakarų ir kiti dalykai. Paprastai, pragmatiškai vertinant, nėra naudos iš karo“, – sakė diskusijos dalyvis.
L. Jonavičius pažymėjo, kad esama ir argumentų, jog karo metu neskaičiuojama ekonominė nauda.
„Negali atmesti šito argumento, turbūt yra taip mąstančių, bet aš manau, kad tai nėra tie, kurie priima lemiamus sprendimus ir kurių įtaka didžiausia“, – komentavo VU TSPMI docentas.
Jo vertinimu, Rusijos grasinimas karu yra priemonė pasodinti oponentus prie derybų stalo ir išsiderėti dalykus, kurių jie nori.
„Vakarai, ačiū Dievui, tvarkingai atstovėjo, kad „baikit juokus ir nesileisime į tokias kalbas“, bet, mano supratimu, pats faktas, kad sėdama prie derybų stalo, Rusijai jau yra pasiekimas“, – konstatavo L. Jonavičius.
Ekspertas taip pat akcentavo, kad vienas iš papildomų Kremliaus tikslų – Baltarusijos klausimas ir savų karinių bazių šioje šalyje dislokavimas.
„Kol kas yra labai daug argumentų, leidžiančių teigti, kad Baltarusija yra vienas iš laimėjimų, kuriuos pasiekti planuoja Rusija“, – įvertino jis.
Šakalienė: svarbios galimybės ir motyvacija
Diskusijoje dalyvavusi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė, socialdemokratė Dovilė Šakalienė akcentavo, kad turime reikalų su režimu, kuris nesivadovauja racionalumu, pragmatiškumu ar prognozuojamumu.
„Turbūt čia svarbūs du dalykai: galimybės ir motyvacija“, – konstatavo D. Šakalienė.
Motyvacija, pasak jos, gali būti Rusijos siekiamos derybos.
„Labai smagu, kad buvo pasakyta, jog NATO ir JAV turi raudonas linijas, kurių peržengti neleis. Kiek tai yra derybos? Apie ką yra derybos? Koks šių derybų tikslas, jei yra keliami tam tikri ultimatumai, kurie, akivaizdu, kad neturėtų būti įmanomi? Iš kitos pusės, rusai labai mėgsta testuoti“, – kalbėjo politikė.
Galimybių prasme, pasak jos, Ukrainos puolimas tampa įmanomas, tad belieka spėlioti, ar yra motyvacija iš esmės okupuoti Ukrainą.
LKA profesorius: Rusija nebūtinai turi aiškią strategiją
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) profesorius Giedrius Česnakas diskusijoje iškėlė klausimą, iš kur atsirado prielaida, kad Rusija turi aiškią strategiją.
„Jeigu mes pasižiūrėsime į tai, kas vyksta, tai daugiau kaip 100 tūkst. karių prie Ukrainos sienos jau daugiau kaip du mėnesius, o jei kai kuriuos dalinius skaičiuosime, tai iš esmės nuo praėjusių metų balandžio ir vis dar telkiama. Mes turime suvokti, kad kariuomenės išlaikymas tokiomis sąlygomis kainuoja labai brangiai ir daug resursų reikalauja. Tai nėra pigus malonumas“, – konstatavo ekspertas.
Tad, pasak jo, netikėtumo faktoriaus negali būti, kai ta kariuomenė pasienyje yra taip ilgai.
„Kai tu tokiam kontekste pradedi teikti visokius reikalavimus NATO, tai tu įstumi kitą, su kuriuo tu ketini derėtis, į jam patogesnę poziciją, tiesą sakant. Kodėl? – Todėl, kad tu potencialiai demonstruoji agresiją ir tu sakai, kad jūs turit atsitraukti. Jeigu paskaitysime diplomatijos istoriją, dažniausiai tai neįvyksta“, – sakė G. Česnakas.
Rusijai išlaikyti kariuomenę, pasak jo, kainuoja ir ekonomikos augimo atžvilgiu.
„Jei pažiūrėsime į Rusijos akcijų biržą, ji per pastaruosius 2,5 mėnesio nukrito apie 35 ir daugiau procento. Vadinasi, turtingiausi Rusijos žmonės, kurie tas akcijas valdo, staigiai tampa mažai turtingais. Ar juos domina ši situacija? – Veikiausiai ne“, – įvertino LKA profesorius.
Tad situacija, kaip pabrėžė G. Česnakas, yra kompleksinė.
„Aš neįsitikinęs, ar Rusija iki galo turi aiškią strategiją, žinodama, ką ji žino .Problema yra viena – kadangi turime kalbėti apie Rusijos režimą kaip jėgos struktūrų, (…) tai problema, kad tokie režimai negali atsitraukti kažko nelaimėję. Jie turi parodyti kažkokią pergalę“, – sakė ekspertas.
Jei V. Putinas kažko apčiuopiamo negaus, tuomet, anot profesoriaus, gali būti ir labai radikalių sprendimų.
„Turiu omeny nebūtinai invaziją, bet gali būti ir rūmų perversmas – aš pradedu neatmesti tokios situacijos, todėl, kad pačioje Rusijoje yra, aš daryčiau tokią prielaidą, labai daug nepatenkintų tokia situacija. Reikia surasti atsitraukimo kelią, o to kelio nesimato, nes NATO akivaizdžiai nesitrauks“, – pastebėjo G. Česnakas.
Visgi jis antrino kolegoms, kad Rusijai laimėjimas yra Baltarusija.
„Bet ar tokio laimėjimo nebuvo galima pasiekti pigesniais metodais – manau, kad laisvai buvo galima tai padaryti“, – komentavo diskusijos dalyvis.