„Rusija sugebėdavo užimti tokią poziciją, kur sėdėdavo teisėjų, o ne teisiamųjų suole. Nes nuodėmių, keistų karų ir skriaudimų turime labai daug. Bet kadangi Rusija užimdavo teisėjų krėslą, tai natūraliai jos ir nekaltindavo, arba pašnekėdavo, tačiau tai neišaugdavo į rimtą, tarptautinį lygį“, – teigė pašnekovas.
Jo įsitikinimu, viskas yra dėl to, kad Rusijos niekas nenugalėjo: „Jei nepralošei karo, kas patrauks tave kokiam tyrimui? Kas darėsi Rytprūsiuose, Berlyne, kas vyko pokario Lietuvoje? Pilna žmogaus teisių pažeidimų – ir ką? Ir nieko. Ji – laimėtoja, sėdi Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje ir rimtu veidu sprendžia, kas teisus, o kas ne.“
Skerdė civilius
V. Rakučio minėtą Rytų Prūsijos atvejį po Bučos skerdynių prisiminė Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys. Jo teigimu, žvelgiant istoriškai, baisus rusų kariuomenės elgesys nestebina, nes taip rusai elgiasi okupuotuose kraštuose.
Anot kariuomenės vado, Rytprūsiuose per kelis pokario mėnesius buvo registruota per 1,4 milijono išžaginimų ir apie 200 tūkstančių moterų savižudybių po jų išniekinimo.
„Kai 1944-ųjų spalį į Rytų Prūsiją įžengė raudonoji armija, prasidėjo toks baisus plėšikavimas, prievartavimas ir skerdynės, kad atrodė, jog įsiveržė ne kareiviai, o senovės totorių-mongolų ordos“, – yra rašęs Vokiečių istorikas Jorgas Friedrichas.
To meto įvykių liudininkų prisiminimai sukrečia: pasakota apie vaikus, kurių liežuvius raudonosios armijos kariai prikaldavo prie stalo, virve surištas mergaites dėl ilgo tampymo žeme sudraskytomis nugaromis. Teigta, kad rusų kariai mėgdavo išrengti civilius ir prikalti prie tvartų ar vežimų.