„Jei kažkas panašaus įvyks, visiems ten esantiems ateis paskutiniojo teismo diena. Labai greita ir sunki. Bus labai sunku pasislėpti“, – taip dar liepos 17-ąją grasino Rusijos Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojas, buvęs prezidento kėdės šildytojas Dmitrijus Medvedevas, komentuodamas tada dar tik teorinę galimybę, kad ukrainiečiai galėtų smogti tiltui per Kerčės sąsiaurį į Rusijos okupuotą Krymą.
Bet po to, kai Krymo tiltas išties buvo pažeistas per sprogdinimą, sukėlusį virtinę reakcijų bei versijų, o V. Putinas patį atakos faktą esą priėmė kaip asmeninį įžeidimą D. Medvedevas dvi dienas tylėjo, kol galiausiai Rusija davė žadėtą „atsaką“: per masines sparnuotųjų, balistinių ir kitų raketų bei dronų atakas prieš Ukrainos miestus, šioje šalyje žuvo dešimtys žmonių, nutrauktas arba sutriko elektros energijos tiekimas Kyjive, Lvive, kituose atakuotuose miestuose.
Ir nors smūgių bei sugriovimų mastas gali pasirodyti didelis, iš tikrųjų jokia žadėta paskutiniojo teismo diena neįvyko: ukrainiečiai eilinį sykį pademonstravo fizinį bei psichologinį atsparumą rusiškoms raketoms – dalis jų buvo numuštos, metro stotyse prieglobstį radę žmonės laiką leido giedodami giesmes, smūgių vietose valė nuolaužas ir griuvėsius, o Ukrainos valdžia išliko sveika, pažadėjo savo atsaką. Bet tada D. Medvedevas pratrūko savo „Telegram“ kanale.
„Buvo parodytas pirmasis epizodas. Bus ir kitų“, – pareiškė jis. Ko išties vertas šis grasinimas bei pačių atakų rezultatas? Karas Ukrainoje jau nesyk įrodė, ko verti Rusijos grasinimai.
Nepataikė, neįbaugino, ne pirmas kartas
Būtent atakos iš didelio nuotolio sparnuotomis ir balistinėmis raketomis yra sunkiausia užduotis ukrainiečiams, stabdantiems Rusijos puolimą. Pirmoji tokių raketų salvė Ukrainos strateginiams objektams, pirmiausiai oro uostams, karinėms bazėms, kareivinėms ir kitiems buvo suduota dar vasario 24-osios rytą, kai buvo paleista apie kelis šimtus raketų.
Atlaikyti tokį antpuolį būtų sunku bet kuriai valstybei, netgi pažangią integruotą priešraketinės gynybos sistemą turinčiam Izraeliui – dešimtis, šimtus atskriejančių raketų galima numušti, bet viena, kita ar daugiau gali prasprūsti pro gynybos tinklą ir pasiekti taikinį. O Ukraina nei iki karo pradžios neturėjo, nei dabar turi tokios pažangios priešlėktuvinės gynybos sistemos, kaip izraelio „Geležinis kupolas“.
Senos S-300 ir S-200 priešlėktuvinės gynybos sistemos, netgi karių nešiojamos priešlėktuvinės „Igla“ iš bėdos naudojamos numušinėti 800 km/h kruiziniu greičiu skriejančias „Kalibr“, Ch-101 ir kitas rusų sparnuotąsias raketas, bet kai šios priartėja prie taikinio, jų greitis gali būti dar didesnis, o numušti neretai būna per vėlu arba ypač sudėtinga.
Tad pirmadienio ataka, kai iš viso Rusija paleido virš 80 raketų į Ukrainos miestus buvo neišvengiamai pražūtinga daliai tų žmonių, kurie atsidūrė taikinių epicentre. Tačiau galutinis taikinys ne visada reiškia, kad tai buvo ir numatytas taikinys.
Kol Ukraina ir Vakarai baisėjosi vaizdais iš Kyjivo, kur kelios raketos pataikė į, regis, jokios strateginės reikšmės neturinčius parkus, krito šalia universiteto, vaikų žaidimų aikštelės ar judrioje sankryžoje, bene iškalbingiausiai rusiškų raketų efektyvumą parodė smūgis Stikliniam, vadinamajam Kličko tiltui Kyjivo centre.
Nežinia, ar būtent šis pėsčiųjų tiltas ir buvo numatytas rusiškos sparnuotosios raketos taikinys, tačiau raketa į jį net nepataikė ir detonavo po tiltu, padarydama tik minimalią žalą.
Tai galima vertinti įvairiai – ir skaičiuojant pinigus, t.y. rusiškos sparnuotosios raketos kainą, kuri siekia nuo 6 iki 13 mln. dolerių, ir bandant suvokti, kam rusams reikia sunaikinti iš vienos parko pusės į kitą vedantį pėsčiųjų pasivaikščiojimo tiltą, ir stebėtis rusiškų raketų (ne)taiklumu, kuris turėtų siekti 30 metrų. Bet faktas akivaizdus: nepataikė, neįbaugino, ne pirmas kartas.
Nacius iškentė britai, iškęs ir ukrainiečiai?
Tai, kad bent dalis Rusijos sparnuotųjų raketų vis dėlto pasiekė savo numatytuosius taikinius, galima buvo spręsti iš akivaizdaus atakų braižo, Rusijos Gynybos ministerijos bei paties V. Putino pareiškimų.
„Smūgiais pasiektas jų tikslas. Pataikyta į visus taikinius“, – sakoma Rusijos Gynybos ministerijos pareiškime.
„Šį rytą, patarus Gynybos ministerijai ir pagal Generalinio štabo planą, buvo suduotas didžiulis smūgis didelio tikslumo, ilgo nuotolio ginklais... energijos, karinės vadovybės ir komunikacijų objektams Ukrainoje“, – per televizijos transliuotą savo saugumo tarybos posėdį sakė V. Putinas.
Išties, vien Kyjive pataikyta į mažiausiai dvi šilumines elektrines – vieną šalia „Samsung“ daugiaaukščio pastato, kur ironiškai yra įsikūręs ir priešraketinės gynybos sistemas Ukrainai pažadėjusios, bet iki šiol nepristačiusios Vokietijos ambasados vizų išdavimo skyrius, o į kitą, 5-ąją šiluminę Kyjivo elektrinę pataikyta kitoje Dniepro pusėje.
Panašūs smūgiai, taikantis būtent į šilumines elektrines Lvive, Dnipro, Žytomyre ir kituose miestuose taip pat iš rikiuotės išvedė ne tik pastotes, bet ir be elektros paliko dalį gyventojų.
Be žmogiškųjų nuostolių veiksnio tai kartu yra ir psichologinės atakos, stengiantis palaužti ukrainiečių valią, kovinę dvasią – prasidėjus šildymo sezonui, vėstant orams, likti be elektros, vandens, o vėliau, tęsiantis atakoms – ir be šildymo gali būti rimtas smūgis tiek eiliniams gyventojams, tiek pramonei.
Tai nėra nei nauja, nei ypač efektyvi taktika trumpuoju laikotarpiu, bet ji vargina, verčia eikvoti kitus, rezervinius išteklius, apsunkina įprastą gyvenimo ritmą, kuris, nepaisant šalies pietuose ir rytuose vykstančių realių karo veiksmų, Ukrainos sostinėje ar šalies vakaruose yra ypač svarbus.
Suvokiant, kad vyksta karas, gyventi taip, tarsi niekas negalėtų palaužti civilių gyventojų ir valdžios valios – matytas vaizdas Londone, kituose Britanijos miestuose Antrojo pasaulinio karo metais. Tuomet, nuo 1940-ųjų iki 1944-ųjų britai kentė iš pradžių vokiečių bombonešių antskrydžių kampanijas, o vėliau ir balistinių raketų atakas. Tačiau britai nepalūžo, nors dešimtys tūkstančių jų žuvo, atsidūrė po sugriautų namų griuvėsiais.
Norimo efekto kol kas nematyti
Vis dėlto dabar yra svarbus kitas dalykas: ar tai tėra V. Putino reakcija į Krymo tilto sprogdinimą – vienkartinė, buka ir neefektyvi keršto akcija, ar naujos kampanijos dalis. Savo kalbose prilygindamas Ukrainos valdžią teroristiniams režimams V. Putinas leido suprasti, kad Rusijos atsakas į bet kokias tolesnes ukrainiečių atakas bus „griežtas“.
„Buvo neįmanoma neatsakyti [į ukrainiečių atakas]. Jei jos tęsis, Rusijos atsakas bus griežtas ir atitiks grėsmės lygį“, – sakė V. Putinas.
Tuo metu buvęs Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ne šiaip pareiškė, kad raketų smūgiai tebuvo „pirmasis epizodas“, bet ir pridūrė, kad būsimas Maskvos tikslas turėtų būti dar ambicingenis – esą reikia taikytis į „Ukrainos valstybės nacistinį režimą“.
„Jis kels nuolatinę, tiesioginę ir akivaizdžia grėsmę Rusijai. Todėl be mūsų žmonių apgynimo ir sienų apsaugos, būsimųjų veiksmų tikslas turėtų būti visiškas Ukrainos politinio režimo išardymas“, – rašė D. Medvedevas.
Atmetus riebius epitetus, kurių grasinimais besišvaistančiam D. Medvedevui pastaruoju metu netrūksta, iškeltas tikslas gali išties atrodyti grėsmingai: tai reikštų, kad Rusijos propagandistų jau kurį laiką maldauti, tiesiog reikalauti smūgiai Ukrainos kritinės infrastruktūros objektams bus tik pradžia, kad Rusija taikysis ir į sprendimo priėmimų centrus Ukrainoje.
Kitaip sakant, Rusija savo tikslu mato Ukrainos valdžios nuvertimą, sunaikinimą bet kokiomis priemonėmis, mat tai nėra šiaip priešas, tai, anot Kremliaus – „nacistinis, teroristinis režimas“. O tokius, perfrazuojant patį V. Putiną, galima naikinti ir tualetuose.
Problema ta, kad Rusija ne tik pati vykdo teroro kampaniją prieš Ukrainą, bet ir daro tai neefektyviai, o todėl ir nesėkmingai. Jei pirmaisiais sparnuotųjų raketų smūgiais vasario 24-ąją Rusija nesugebėjo net nuslopinti ar sunaikinti Ukrainos karo aviacijos, kuri iki šiol geba atakuoti rusų sausumos ir jūrų taikinius, tai likusios atakos taip pat nepasižymėjo efektyvumu.
JAV jau pateikė savo vertinimus, kad vos 30 proc. rusiškų raketų pasiekė savo taikinius – stebėtinai apgailėtinas taiklumas išgirtoms rusiškoms sparnuotosioms raketoms, kurias Rusijos strateginės aviacijos bombonešiai arba laivai leidžia iš jiems saugaus atstumo – iš pačios Rusijos gilumos, Baltarusijos ar Juodosios jūros, netoli okupuoto Krymo.
Tai, kad rusiškos raketos nepataiko į numatytus taikinius ir vietoje sprendimo priėmimo centrų pataiko į parkus, gyvenamuosius pastatus ar sankryžas, ukrainiečiams nėra naujiena.
Kita vertus, Rusijos pajėgų strategija naudoti kritiniu rezervu laikomą „didelio tikslumo ginkluotę“ – sparnuotąsias ir balistines raketas padrikai, be nuoseklaus plano, tik kaip keršto ginklus nėra ir negali būti efektyvi.
Jei Rusija būtų šiuos ginklus sumaniai, kryptingai ir nuosekliai panaudojusi karo pradžioje, iš pradžių ir iš tikrųjų sunaikinant Ukrainos aviaciją, radarus, priešlėktuvinę gynybą, vadovavimo ir kontrolės elementus, netgi smogusi Kyjivo centrui vasario-kovo mėnesiais, stengiantis sunaikinti šalies politinę ir karinę vadovybę, tada tokia antskrydžių kampanija galėjo turėti ryšį su logika ir prasme.
Jau vėliau, jei ukrainiečiai net ir pakrikę dar būtų priešinęsi, buvo galima taikytis į geležinkelių, elektros, vandens, dujų tiekimo infrastruktūrą, t.y. tai, ką Rusija mėgino padaryti pirmadienį.
Tačiau taip buvo daroma pavienėmis, terorizuojančiomis atakomis prieš atskirus objektus, be aiškaus plano ir susijusių veiksmų – orlaivių vykdomos kovinės paramos antskrydžių kampanijos, sausumos operacijų.
Padriki ir dėl apgailėtino taiklumo nesėkmingi bandymai suduoti smūgius Ukrainos strateginiams objektams kol kas nedavė Rusijos trokštamo rezultato.
Priešingai, naujausi smūgiai tapo dar viena priežastimi Vakarų šalims paspartinti modernios priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos priemonių tiekimą Ukrainai, o senkantis Rusijos sparnuotųjų ir balistinių raketų arsenalas aptirpo dar dešimtimis raketų be apčiuopiamos strateginės naudos.
Jei Rusija sugebėtų išlaikyti nuoseklų atakų tempą, t.y. nuo šiol kiekvieną dieną ir naktį suduotų tokius pat smūgius Ukrainos kritinei infrastruktūrai, galbūt, netgi pataikytų į vyriausybinius pastatus, kur pernelyg nesislapstydami dirba Volodymyras Zelenskis, Ukrainos karinės vadovybės, žvalgybos kitų institucijų vadovybė, ukrainiečiams gal ir kiltų didesnių problemų. Bent jau iki tol, kol Kyjivą pasieks reikšmingos priešraketinių sistemų siuntos. Tačiau iki tol Rusijos antskrydžių kampanija nepasižymėjo didele logika, tikslumu ir efektyvumu, tad pokytį rodytų tik eskalacija.