Ryšiais su kaliniais apkaltinta Laura Kalinauskaitė: nesu skundikė, bet man skauda dėl to, kas iš tikrųjų vyksta už grotų

„Ilgai apgalvotas, bet – pats žemiausias keršto būdas“, – taip Kalėjimų departamento kaltinimus dėl esą palaikytų netarnybinių ryšių su kaliniais įvertino viešai apie kalėjimų sistemos problemas prabilusi ir daugiau kaip prieš dvi savaites iš prižiūrėtojos pareigų Lukiškių kalėjime pasitraukusi Laura Kalinauskaitė. Jauna mergina neslepia, kad pareigūnai ir toliau taiko senus darbo metus – sunaikinti visus, kurie nepaklūsta dešimtis metų galiojančiai tvarkai.

„Jiems nepatiko, kad blogį norėjau nugalėti gėriu, – sako buvusi pareigūnė. – Man ne kartą departamente priekaištavo, kad bendrauju su žurnalistais, taip pat stebėjosi, kad palaikau kalinius – ir suprantu kodėl, nes sistemoje dirbantiems pareigūnams nuteistasis nėra žmogus. Bet ir ne kiekvienas yra pareigūnas, nors ir dėvi tarnybinę uniformą.

Dabar neturiu ko prarasti, todėl drąsiai galiu pasakyti – kalėjime turėtų pasėdėti ne vienas aukštas pareigas užimantis pareigūnas.“

Iš kalėjimų sistemos pasitraukusi Laura šiandien jau nesižvalgo į Lukiškių kalėjimo pusę – nesigaili nė vienos darbe praleistos dienos, tačiau toliau dirbti įkalinimo įstaigoje nenorėtų ir kiekvienam naujai dirbti ateinančiam jaunam žmogui siūlo gerai pagalvoti, ar priėmė tinkamiausią sprendimą.

Nes po to gailėtis bus per vėlu: „Sistemos senbuviams reikalingi tokie žmonės, kurie stovėtų nuleidę galvas, tylėtų kaip pelės po šluota, – jiems tokie žmonės bus patys geriausi.“

Prieš dvi savaites iš kalėjimo pasitraukusi Saugumo valdymo skyriaus jaunesnioji specialistė neslepia, kad išeidama iš darbo pasikalbėjo tik su dviem žmonėmis – viena moterimi, kuri ją vos tik įsidarbinus įspėjo, jog bus sunaikinta, jeigu nepaklus čia galiojančioms nerašytoms taisyklėms, ir direktoriumi, kuris padėkojo už darbą ir siūlė persigalvoti, nes tokių pareigūnų kaip ji sistemai labai trūksta.

Bet pareiškimo neatsiėmė, todėl dabar Laura turės sumokėti kelis tūkstančius eurų už tai, kad Kalėjimų departamentui priklausančiame Mokymo centre mokėsi, kaip dirbti su nuteistaisiais.

O dabar jau aišku, kad jeigu būtų nusprendusi pasilikti kalėjime, darbo būtų netekusi ne savo noru – Kalėjimų departamentas ketvirtadienį triukšmingai pranešė, kad iš pareigų pasitraukusi prižiūrėtoja sulaužė duotą pareigūno priesaiką.

„Konstatuota, kad L. Kalinauskaitė pasikartojančiais tyčiniais ir aplaidžiais veiksmais (neveikimu), sulaužė duotą pataisos pareigūno priesaiką ir padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, už kurį turėtų būti skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos“, – Kalėjimų departamentas nurodė, kad prižiūrėtoja bendravo su suimtaisiais ir nuteistaisiais, taip pat nuomojosi butą, priklausantį vieno nuteistojo artimiesiems, ir nesiėmė priemonių užkirsti kelią nuteistųjų daromiems pažeidimams įkalinimo įstaigose.

– Laura, viešai išplatinta Kalėjimų departamento informacija skamba baisiai – Jūs buvote nusikaltėlių atstovė kalėjime?

– Man yra juokinga, net nesinori veltis į šį purvo drabstymą, bet vis tiek pasakysiu – jeigu jie tai, apie ką dabar skelbia, žinojo, kam mane priėmė į sistemą – tiek dėl mano seniai buvusio draugo, su kuriuo santykius nutraukiau dar prieš ateidama mokytis, tiek dėl tų kitų garsiai įvardytų netarnybinių ryšių. Iš paskelbtos informacijos susidaro įspūdis, kad aš visą gyvenimą tik su banditais bendrauju. Bet jiems tai buvo žinoma – mane tikrino prieš priimant į sistemą, aš juk nėjau dirbti apsimetusi kokia nors Aldona Bartusevičiene, aš atėjau kaip Laura Kalinauskaitė.

Tebūnie, priėmė mane, gal tai buvo Gintaro Zaveckio (buvusio Imuniteto skyriaus viršininko – DELFI) kažkoks planas – priimkime ir pažiūrėsime, ką su ja darysime, bet juk nuo spalio į jo vietą atėjo dirbti nauja Imuniteto skyriaus viršininkė.

Jeigu ji pradėjo dirbti, tai iš karto turėjo pradėti domėtis visais pareigūnais, o ne sėdėti savo kabinete ir žiūrėti, kas dirba departamente. Jeigu matė, kad esu netinkama, reikėjo pravesti prevencinį pokalbį ir pasakyti, kad, žinai, Kalinauskaite, atsiprašome, bet tu mums netinkama. Tačiau ji tylėjo, rinko medžiagą. Ir tai pradėjo daryti tik tada, kai viešai pasakiau, kokios blogybės yra sistemoje.

Įsivaizduokite, prasidėjo ikiteisminis tyrimas dėl kalinio grasinimų mane nužudyti ir jie tada pradėjo tarnybinį patikrinimą mano atžvilgiu – į apklausas pradėjo kviesti ne mane, o mano draugus, šeimos narius. O juk tyrimas buvo pradėtas dėl manęs.

– Paskelbta, kad Jūs iš kalinio artimųjų nuomojotės butą?

– Iš kur man žinoti, iš ko nuomojausi butą – sutarties nebuvau pasirašiusi, nes nuomojausi ne butą, o tik vieną kambarį jame. Jeigu nuomojiesi kambarį, niekas sutarties nepasirašo.

Dabar išeina taip, kad jeigu susipažįstu su nauju žmogumi, iš karto turiu reikalauti jo asmens kodo ir eiti į policijos komisariatą patikrinti, ar jis nėra teistas? Tai būtų absurdas.

Aš vasarą pas draugę dirbau parduotuvėje, man reikėjo kur gyventi, nes nesu vilnietė, nebenorėjau gyventi su drauge, kuri mėgo vakarėlius, o man reikėdavo pailsėti po visą parą trunkančio budėjimo, todėl ėmiau klausinėti, gal kas žino, kas išnuomoja kambarį.

Buto man nereikėjo, o ir įpirkti jo niekaip negalėjau – Vilniuje kainos labai kandžiojasi, uždirbdavau apie 600 eurų, tad išsinuomojusi butą tegalėčiau susimokėčiau už komunalines paslaugas. Kaip man reikėtų pragyventi?

Ir taip pasitaikė, kad beklausinėjant man kambarį pasiūlė išnuomoti vyras su žmona – susitikome, aprodė, man viskas tiko. Ir pradėjau gyventi.

Ir tik dabar, prieš iškvietimą į departamentą sužinojau, kad tas butas, kuriame gyvenau, iš tikrųjų priklauso vienam kaliniui, kuris šiuo metu atlieka bausmę pataisos namuose. Bet iš kur man reikėjo tai žinoti? Aš tyrėjai sakiau, kad neturiu sutarties, nes paprasčiausiai jos niekas nepasirašo.

Žinoma, iš karto išsikrausčiau iš to buto, kai tik sužinojau – kai nuvežiau šeimininkams raktus, jie prisipažino, kad buvo iškviesti į apklausą. Labai keista situacija – man žmonės padėjo, jie net nežinojo, kur aš dirbu, o departamente viską išvertė į kitą pusę, ir dabar aiškina, kad siekiau naudos, jog kuo daugiau ištraukti informacijos ir viską perduoti kaliniams. Taip nebuvo.

Ir kodėl buvo padaryta tik tada, kai viešai pradėjau kalbėti – aš net nepasakiau visko, kaip iš tikrųjų kalėjimų sistemoje. Kodėl nedaro patikrinimų dėl visų susitepusių pareigūnų, nors visiems tai yra puikiai žinoma?

Kodėl ieškoma tik kaip man padaryti kuo blogiau, man pakenkti, paniekinti? Tebūnie, nepykstu, bet turi būti teisybė – aš net apie baigtus tarnybinius patikrinimus sužinojau ne iš departamento, o iš spaudoje išplatintų jo pranešimų.

– Buvo atliekami du tarnybiniai patikrinimai. Vienas – dėl to, kad vasario viduryje pas vieną kalinį buvo rasta nuotrauka, kurioje greičiausiai prieš dvejus metus Jūs buvote nufotografuota su savo tuomečiu draugu, kuris vėliau pateko už grotų. O kiti kaliniai – su kuo Jūs kaltinama palaikiusi netarnybinius ryšius?

– Departamente vyko tarnybiniai patikrinimai, bet medžiagos iki šiol nesu gavusi, net nesu mačiusi tos nuotraukos, kurioje mano buvęs draugas yra nufotografuotas su manimi.

Departamente man sakė, kad buvo rasta nuotrauka, bet jos taip ir nemačiau, o mane dėl jos vertė rašyti pasiaiškinimą. Bet gal tai prigaudinėjimas, gal tos nuotraukos net nėra? Manau, tai yra psichologinis spaudimas, kai tu nematai, kuo tave kaltina, tu nesi įsitikinęs, jog tai yra tiesa, ką sako, bet privalai aiškintis.

Man vėliau advokatas sakė, kad nereikėjo aiškintis, nes galbūt nėra jokios medžiagos, gal taip mane bando įspausti į kampą ir ką nors nori sužinoti.

Juk man departamente tiesiai šviesiai pasakė: „Mes žinome, Kalinauskaite, kad tu žinai dar daugiau, bet tu pati to dar net neįsivaizduoji.“ Tai gerai, keliam viską į viešumą – aš neturiu vyro, vaikų, esu viena, kas man atsitiks? O jeigu atsitiks, visi žinos, kieno tai darbas.

Man buvo pateikti įtarimai, kad bendravau su septyniais asmenimis. Iš jų – keturi kaliniai, taip pat mano draugė ir kambario, kurį nuomojausi, šeimininkai.

Iš pradžių ikiteisminį tyrimą ir tarnybinį patikrinimą atliko moteris, bet vėliau visa medžiaga buvo perduota vyrui – jeigu neklystu, tam pačiam arba labai iš išvaizdos panašiam, kuris buvo su G. Zaveckiu atvažiavęs į Kalėjimų mokymo centrą manęs verbuoti bendradarbiauti.

Tą žmogų jau prasidėjus tyrimui buvau sutikusi departamente, jis į mane dar kreivai pasižiūrėjo, o aš pareigūnei pasakiau, kad tai jis. Mane patikino, kad jis jau buvo įtrauktas į tiriamų asmenų sąrašą, bet tuomet kodėl tyrimas jam buvo perduotas – kad mane galėtų suėsti, nes jis žino daugiau nei kiti?

Iš tų keturių kalinių vienas yra mano seniai buvusio draugo pažįstamas, kitas – tas, kuris Lukiškėse grasino mane užmušti, bet man pamainos viršininkas tada siūlė nesiskųsti ir nerašyti pareiškimo. Be reikalo nutylėjau, nes dabar dar buvau apkaltinta, kad esą žinojau, jog jis turi telefoną ir esą jį net perspėjau, jog būtų atsargesnis. Tačiau aš to nežinojau, jis net nebuvo mano poste.

Trečio kalinio išvis nežinau, bet pas jį rado mano telefono numerį – kaip netikėta, jau pas ketvirtą kalinį rado mano tarnybinio telefono numerį.

O jį žinojo tik mano darbovietėje – man taip ir neatsakė į klausimą, kaip tas kalinys, kuris prieš Naujuosius metus man skambino ir grasino užmušti, Lukiškėse gavo mano telefono numerį? Šis kalinys yra ketvirtas, man dar priekaištaujama, kad su juo susirašinėjau feisbuke, bet kaip galėjau žinoti, jog tai jis – jeigu žmogus savo profilyje yra patalpinęs šuniuko nuotrauką ir parašo „labas“, tai aš iš mandagumo atsakiau. Ir tiek.

Dabar tegul pasako, kad kaliniams telefono numerį pati daviau – aš jau nebežinau, ko daugiau tikėtis.

Taip pat į apklausą buvo iškviesta mano draugė – neva ji kažkada bendravo su kažkokiu kaliniu, todėl dabar gaunasi taip, kad aš į sistemą atėjau tik dėl to, jog kuo daugiau sužinočiau ir praneščiau kaliniams – ryšiai tarp ryšių ryšiuose. Ir net butą iš kalinio artimųjų specialiai nuomojausi.

Atlikdami tyrimą tyrėjai paėmė mano telefono numerio išklotines ir klausinėjo, su kuo esu bendravusi, jie patikrino visus be išimties mano skambučius.

Dabar gaunasi taip, kad dėl kiekvieno saulės spinduliuko, pasukto ne toje pusėje, likau kalčiausia.

– O kokiu pagrindu buvo pradėti tarnybiniai patikrinimai – juk Jūs kreipėtės pagalbos dėl to, kad Jus grasino nužudyti kalinys, o po to apie tai ir kaip buvote verbuojama tapti specialiąja agente papasakojote DELFI?

– Vieša paslaptis yra ta, kad kalėjimai ir Kalėjimų departamentas yra atskira valstybė, kitaip tariant – valstybė valstybėje. Ten dirbantys žmonės tą patį darbą dirba visą gyvenimą, dauguma jų yra kitokio mąstymo, iš patirties galiu pasakyti, kad juos užvaldęs pyktis ir net žiaurumas.

Ir kai iškeli į viešumą bent kokią problemą, į tave jie žiūri iš kitos pusės – sako štai, ji nepritapo, jie nori tokių žmonių, kurie stovėtų nuleidę galvas, tylėtų kaip pelės po šluota, ir jiems tokie žmonės bus patys geriausi.

Bet nesu tokia – jeigu man kažkas negerai, jeigu matau neteisybę, aš netylėsiu.

Tie žmonės, kurie dar spalį vertė mane išeiti iš darbo, išsigalvojo kaltinimus, jog kaliniams nešu narkotikus, dabar jau nebedirba Imuniteto skyriuje – A. Žitkauskas išėjo į Probacijos tarnybą, A. Bondarenko pasitraukė į pensiją ir sau ramiai gyvena, o dar vienas yra likęs Imuniteto skyriuje.

Esu įsitikinusi, kad tai, kas buvo padaryta, yra kerštas. Už tai, kad išdrįsau viešai kalbėti.

Kalėjimų sistema nori, kad kaliniai pasikeistų atlikdami bausmę, bet niekada to nebus. Pažiūrėkite į paprasčiausią „Pravieniškių mafijos“ istoriją – valdžia, o ne kaliniai yra kalti, kad vyko tokie dalykai. Visi pareigūnai, visa administracija, kuri ten dirbo – buvęs Pravieniškių pataisos namų direktorius Dainius Sušinskas viską turėjo matyti, žinoti. Ir suvaldyti situaciją taip, kad to nebūtų.

Departamente pasakiau aiškiai: pradėjote tyrimą dėl to, galima palaikiau netarnybinius santykius, tačiau kodėl netyrėte, kad pareigūnai su pareigūnais naktimis užsiiminėja lytiniais santykiais? Juk net sunku būtų suskaičiuoti, kiek nuteistųjų rašė skundus, kad dėl garsiai sklindančių aimanų naktimis negali ramiai miegoti, bet šie skundai net nepasiekė kalėjimo vadovybės.

Nesu skundikė, bet man skauda, kai niekas net nebando aiškintis, kas iš tikrųjų vyksta už grotų – kasdien. O dabar aiškinasi, kas mano gyvenime buvo prieš dvejus metus – įvyko, tai įvyko, bet ar man dėl to dabar eiti nusižudyti? Na, gyvenau aš su tuo kaliniu, neišsižadu, nežinau, gal ir ateityje mano vyras bus nuteistas, bet ar dėl to dabar turėčiau šokti pro langą?

– Iš Jūsų kalbos susidaro įspūdis, kad gailitės, jog būdama jauna išdrįsote įžengti į labai uždarą kalėjimų sistemą. Gailitės dėl tokio savo pasirinkimo?

– Nesigailiu tik dėl vieno dalyko, kad gyvenime gavau labai gerą pamoką – nepasitikėk aklai žmonėmis. Nesvarbu, ar tai – pareigūnas, ar – paprastas žmogus. Pati pakliuvusi į tokią situaciją supratau, kodėl kalinių mamos, žmonos į pareigūnus žūri kaip į šiukšles. Negražiai pasakiau, bet taip yra. Vien dėl to, kad pareigūnas nešioja uniformą, ženklelį, nereiškia, kad jis yra pareigūnas – žmogaus veiksmai viską pasako.

Dviveidžių žmonių yra tiek laisvėje, tiek kalėjime, nes tai – valstybė valstybėje, bet net mirtinam priešui dabar nelinkėčiau eiti dirbti į šį gyvatyną, nes ten dirba supuvę žmonės, ten retas, kuris išlieka savimi. Pavyzdys paprasčiausias esu aš pati – visi tyli, o aš, pamačiusi, kad yra problemų, jas iškėliau į viešumą ir viskas – nepritapau, į mane žiūrėjo kaip į ateivį, nusileidusį iš kosmoso.

Aš neturiu ko prarasti ir dabar drąsiai galiu pasakyti – už grotų, kur sėdi banditai, čia reikėtų kai kuriems pareigūnams atsidurti. Kalėjime sutikau daug normalių žmonių, nesvarbu, kad jie padarė nusikaltimą, nesu teisėja, kad juos smerkčiau, mano darbas yra juos saugoti, prižiūrėti. Jie moka elementariausių dalykų, kurių nemoka pareigūnai.

Man labai gaila, kad mano tokia patirtis kalėjimų sistemoje, nes visą laiką svajojau dirbti pareigūne. Bet dabar drąsiai galiu pasakyti, kad mano patirtis kalėjime gali atsakyti į daugybę klausimų, kas vyko su „Pravieniškių mafija“ – tokie dalykai vyko ir vyksta, žmonės, kurie už tai yra atsakingi, užėmė ir tebeužima aukštas pareigas, net nėra svarstomas klausimas dėl jų nušalinimo nuo pareigų. Ne kartą departamente klausiau, kodėl buvęs pavaduotojas buvo paskirtas direktoriumi, sakiau, pažiūrėkite, kiek yra nuskriaustų žmonių, kurie turi išsikovoti, kad net už grotų gyventų ramų gyvenimą. Paprasčiausias pavyzdys – Jonas, apie kurį buvo pasakojama „Pravieniškių mafijoje“. Tai yra nenormalu, žmogus jau yra nuskriaustas, psichologiškai palaužtas, o kai dar kažkas nutinka ir pareigūnai į jį nereaguoja. Man tai yra nesuvokiama, man yra gėda, kad gyvenu tokioje valstybėje.

Ne kartą departamente man sakė, kad nebendraučiau su žurnalistais, taip pat visi labai stebėjosi, kaip aš galiu „eiti už kalinius“, bet juk tai tie patys žmonės, kaip ir mes – mes nė vienas nežinome, gal kas nors ir iš mūsų šeimos narių kalėjime atsidurs, aš norėčiau, kad su jais būtų elgiamasi gražiai. Dabar dauguma pareigūnų su suimtaisiais ir nuteistaisiais nesiskaito, nelaiko jų net žmonėmis, o paskui mes norime, kad kaliniai pasikeitų ir išėję nebedarytų nusikaltimų. Taip nebus, tu niekada žmogaus nepakeisi blogomis sąlygomis ar blogu elgesiu, blogu bendravimu. Ne veltui ir sakoma, kad blogį reikia nugalėti gėriu. Tai ši taisyklė kalėjimų sistemai tinka labiausiai – jeigu būtų kitaip su nuteistaisiais elgiamasi, Lietuvoje tikrai nebūtų tokio skaičiaus nuteistųjų, o jų yra daugiausiai visoje Europos Sąjungoje.

– Kas toliau?

– Aš savo jau padariau, atgal nesižvalgysiu. Gyvensiu.