S. Belkovskis: „rusų pasaulis“? V. Putino prioritetų sistema visai kitokia

Interviu DELFI rusų politologas Stanislavas Belkovskis sakė, kad „rusų pasaulis“ politiniam Rusijos elitui ir asmeniškai Vladimirui Putinui yra marginalinė idėja, o Krymo užėmimas niekaip nesusijęs su šios idėjos įgyvendinimu.

Jo manymu, V. Putinui, kuris pagal charakterio tipą yra ne teoretikas, o praktikas, bet kokios idėjos reikalingos tik tam, kad galėtų jomis pagrįsti savo praktinius veiksmus. „Jo varomoji jėga – koncepcijos, o ne idėjos“, - įsitikinęs jis.

S. Belkovskio manymu, tai, kas tebevyksta Donecke ir Luhanske, iškalbingai įrodo, kad jokio „rusų pasaulio“ V. Putino galvoje nebuvo, nėra ir nebus.

„Net ir daugelis „rusų pasaulio“ teoretikų ir praktikų, tarp kurių „Donecko ir Luhansko liaudies respublikų“ pajėgų vadai, tai pripažįsta viešai“, - įsitikinęs politologas.

– „Rusų pasaulis“ iki ir po Krymo: kuo skiriasi šios koncepcijos suvokimas ir apie ką dabar galime kalbėti?

– Skirtumo nėra, nes „rusų pasaulis“ Rusijos politiniam elitui ir asmeniškai Vladimirui Putinui yra marginalinė idėja. Ji kokia buvo, tokia ir liko. Krymo užėmimas niekaip nesusijęs su „rusų pasaulio“ doktrinos įgyvendinimu, o kadangi V. Putinas pagal mastymo tipą yra ne teoretikas, o praktikas, bet kokios koncepcijos jam reikalingos tik kaip pagrindas jo praktiniams veiksmams, kuriuos jis sugalvoja ir įgyvendina. Jo varomoji jėga – koncepcijos, o ne idėjos, o Krymas užimtas ne „rusų pasaulio“ formavimo sumetimais. Tai kuo puikiausiai įrodo Donecko ir Luhansko sričių pavyzdys. Krymo užėmimas – tai kerštas Vakarams už skriaudas, kurias Rusijai teko patirti.

Maža to, kadangi V. Putinas – gynybine sąmone pasižymintis reflektuojantis žmogus, t.y. reaguojantis, o ne inicijuojantis procesus, jis turėjo save įtikinti, kad Krymo užėmimas – tai gynybinis veiksmas, nes kitokiu atveju po vasario 22 d. įvykusios revoliucijos Ukrainoje į Krymą būtų įžengę NATO kariai, o Juodosios jūros uostas iš ten būtų išvarytas. Savaime suprantama, kad visa tai – šnipštas, to nebūtų įvykę.

Vis dėlto V. Putinas privalėjo save įtikinti, kad pateisintų Krymo užėmimą. Tačiau tai neturi nieko bendro su „rusų pasauliu“. Ši koncepcija priklauso filosofams, rašytojams ir teoretikams, kurių santykis su Kremliumi ganėtinai marginalinis – jis nesikeičia, nepriklausomai nuo to, remia jie Kremlių, ar ne.

– Ar būtų galima teigti, kad „rusų pasaulio“ koncepcija – tai geopolitinių manevrų priedanga?

– Ne. V. Putinas nori priversti Vakarus grįžti prie „Jaltos-Potsdamo pasaulio“. Labiausiai tikėtina, kad tai – ne „rusų pasaulio“, o „Jaltos-Potsdamo pasaulio“ koncepcija, pagal kurią Rusija, JAV ir ES pasidalintų įtakos sferomis ir nė vienas iš šio taikaus susitarimo subjektų nesikištų į kitų įtakos sferas.

Vakarai leidžia jam suprasti, kad tai neįmanoma, nes „Jaltos-Potsdamo pasaulis“ nebeegzistuoja nuo 1989 m. lapkričio mėn., kai griuvo Berlyno siena, ir grįžti prie šios sistemos neįmanoma. V. Putinas tai suvokti atsisako, tačiau įvykiai Donecke ir Luhanske vaizdžiai įrodo, kad jokio „rusų pasaulio“ jo galvoje nebuvo, nėra ir nebus. Tai viešai pripažįsta net ir daugelis „rusų pasaulio“ teoretikų ir praktikų, tarp kurių ir „Donecko ir Luhansko liaudies respublikų“ pajėgų vadai.

– Vis dėlto Ukrainoje ir Baltijos šalyse „rusų pasaulio“ koncepcija vertinama kaip įtakos darymo ir propagandos skleidimo instrumentas.

– Ji gali būti naudojama kaip propagandos instrumentas, tačiau ji nėra veiksmų instrukcija.

– Taigi ši koncepcija – ne manipuliacijos instrumentas, o abstrakti idėja?

– Tai savotiška egzistuojanti doktrina. Tiek V. Putinui, tiek ir Kremliui ji buvo ir liko marginalinė.

Susidomėjimas išaugo po Krymo užėmimo, vis dėlto neilgai trukus įvykiai Donecke ir Luhanske parodė, kad Rusija neketina šių teritorijų nei prisijungti, nei pripažinti „Donecko ir Luhansko liaudies respublikų“ nepriklausomybę, o šių dviejų savarankiškai pasiskelbusių respublikų separatistų vadai pradėti persekioti pačiomis įvairiausiomis formomis, pradedant Olegu Girkinu (Strelkovu), kuris buvo priverstas išvykti į Rusiją, ir baigiant Aleksejumi Mozgovojumi, kuris buvo nužudytas.

Akivaizdu, kad V. Putinui „rusų pasaulis“ visiškai nerūpi, jo prioritetų sistema visai kitokia. Tam tikru periodu jis naudojo ir iš dalies vis dar naudoja propagandinį štampą kaip klišę, bet ne daugiau.

– Kaip gi Baltijos šalys turėtų vertinti šį štampą ir klišę?

– Būtina atskirti „rusų pasaulį“ nuo politinės realybės. „Rusų pasaulis“ pamirštas, jis iš viso nesusijęs su realybe. Egzistuoja V. Putino troškimas išsireikalauti iš Vakarų meilės. Visų pirma meilės reikalaujama iš JAV kaip pasaulinės supergalios ir Vokietijos kaip neoficialios ES lyderės. Tai jis ir daro. Jis gali daryti poveikį Baltijos šalims pačiomis įvairiausiomis formomis, žinoma, ne tiesioginio karinio įsiveržimo būdu – to jis nedarys, tačiau gali imtis hibridinio karo – ekonominio ir propagandinio poveikio darymo, o taip pat iš dalies ir jėgos panaudojimo. Visas šias priemones jis gali panaudoti, taigi Kremlius kelia pavojų Baltijos šalims, tačiau tai nesusiję su „rusų pasauliu“.

– Prieš kelias dienas lankydamasis Kaliningrade V. Putinas pasikvietė lietuvius į Rusiją. Daliai žmonių tokie pareiškimai šalia pasienio su Lietuva sukėlė tam tikrų minčių.

– Tai gali sukelti tik vieną mintį – V. Putinas labai nepatenkintas Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite, kuri, nors ir mokėsi ten pat, kur ir jis, - Leningrado A. Ždanovo valstybinio universiteto teisės fakultete, – šiandieną laikosi griežtos antiputiniškos pozicijos. V. Putinas, kuriam būdingas verslininko-nusikaltėlio mąstymas, mėgina tokiu būdu pažeminti Lietuvą, pabrėždamas, kad šios šalies gyventojų skaičius sumažėjęs, nes pusė lietuvių išvykę dirbti į kitas šalis, todėl jei jūs turite kokių nors problemų – atvažiuokite pas mus. Vis dėlto tai nėra geostrateginė doktrina, o paprasčiausias mėginimas priploti Lietuvą snukiu prie stalo, parodyti, kad tokia maža valstybė neturėtų taip agresyviai erzinti didžiulės rusų meškos. Be to, D. Grybauskaitė – jaunesniosios šio fakulteto absolventų kartos atstovė, taip kad tokį jos įžūlumą pakęsti jam dar sunkiau.

– Baltijos šalyse visi itin sunerimę dėl Rusijos daromo informacinio poveikio. Kokiu būtu tam galima būtų pasipriešinti?

– Savaime suprantama, juk informacinis karas – tai V. Putino vykdomo hibridinio karo dalis, o pasipriešinti tam galima tik patiems vykdant informacinį karą. Kaip ir bet kokiame kare viena pusė puola, kita – ginasi. Tas pats principas taikytinas ir informaciniam karui. Taigi būtina parengti informacinę politiką, orientuotą visų pirma į rusakalbius Baltijos šalių gyventojus, kad šie taptų atsparūs Kremliaus skleidžiamai propagandai. Tai profesionalumo klausimas, kuris gali būti sprendžiamas dirbant nuosekliai ir kruopščiai, jis negali būti išspręstas akimirksniu.

– Ar derėtų tikėtis informacinės prieš Baltijos šalis nukreiptos atakos?

– Priklausys nuo to, kaip klostysis V. Putino ir Vakarų santykiai. Jei jam ir toliau bus suduodami antausiai, galima tikėtis suaktyvėjimo, ir - asimetriško. Išaugusio spaudimo derėtų tikėtis nebūtinai ten, kur jam bus suduotas antausis.

Pavyzdžiui, jei dabar nepaisant visų kliūčių vis dėlto bus įsteigtas tarptautinis tribunolas dėl 2014 m. įvykusio Malaizijos oro linijų lėktuvo katastrofos, V. Putinas be jokios abejonės tai vertins kaip įžeidimą ir galimai darys spaudimą skirtingose teritorijose, įskaitant ir Baltijos šalis. Vis dėlto tiksliai sužinosime, kurioje teritorijoje spaudimas bus daromas, tik tada, kai tai jau įvyks, nes tokio pobūdžio sprendimus ne strategas, o taktikas V. Putinas priima paskutinę akimirką.