Ponu „Ne“ diplomatiniuose sluoksniuose vadinamas ilgametis Rusijos užsienio reikalų ministras garsėja, kaip rūškano veido keikūnas, rūkorius. Tačiau dar labiau S. Lavrovas žinomas, kaip nenuilstantis Kremliaus linijos gynėjas.
O Kremliaus linija nesikeičia jau daugybę metų, tad S. Lavrovo pareiškime beveik nebuvo nieko to, ko jau anksčiau iš Maskvos nebūtų girdėję lietuviai. Vis dėlto nuskambėjus keliems įžūliems ir nesyk Rusijos bruktiems melams bei grasinimams, galima išskirti kelias mintis ir pamėginti suprasti tikrąją S. Lavrovo žodžių prasmę.
„Jei stosite į NATO, Rusija imsis priemonių“
Savo interviu S. Lavrovas paminėjo Lietuvą, tačiau pokalbis vyko su Švedijos žurnalistu. Šios šalies žiniasklaidos priemonė pasirinkta neatsitiktinai, mat Švedijoje dėl Rusijos vykdomų provokacijų Baltijos jūroje jau kurį laiką stiprėja balsai, kad Švedijai derėtų stoti į Aljansą.
NATO populiarumas Švedijoje auga, o po Šaltojo karo atsisakę beveik du šimtmečius puoselėtos neutralumo politikos, švedų politikai vis dažniau kalba, kad esą nėra kitų alternatyvų – nusilpusių Švedijos ginkluotųjų pajėgų karininkai pripažįsta, kad jų šalis nesugebėtų priešintis agresyviai besielgiančios Rusijos karinei jėgai.
Tačiau į švediškas NATO ambicijas Rusija sureagavo tradiciškai. S. Lavrovas vis dar vadino Švediją neutralia šalimi, nors ji tokia jau senokai nėra bei perspėjo švedus, kad jei jų šalis stos į NATO, Rusija imsis atsakomųjų priemonių. Prie tokio pareiškimo S. Lavrovas pridėjo ir neakivaizdų grasinimą, pabrėždamas kad minėtos priemonės būtų karinės.
Tokie pat perspėjimai nuo 1994-ųjų aidėjo ir Vilniui, kai Lietuva išreiškė norą tapti NATO nare. Kai kurios Aljanso narės kurį laiką klausėsi Rusijos perspėjimų ir nepalankiai žiūrėjo į Baltijos šalių narystę NATO, baimintasi, kad tai išprovokuos Kremlių, ko daryti esą nereikėtų. Tiesioginių karinių priemonių prieš Lietuvą ir kitas Baltijos šalis Rusija nesiėmė, nors savo Vakarų karinėje apygardoje ėmė stiprinti savo pajėgas, visų pirma puolamąsias.
„Mums nuolat kartojo, kad NATO neturi jokių tikslų kaip nors pakenkti Rusijos saugumui. Nepaisant to, jeigu tokių tikslų nėra, o infrastruktūra „tiesiai prie mūsų slenksčio“, gintis greičiausiai teks ne nuo ketinimų, o nuo to, ką matome savo akimis“
Tokie Rusijos diplomatijos vadovo žodžiai rodo, kad pastaraisiais metais sustiprėjęs „gynybos nuo Vakarų agresijos“ tonas neturėtų nuslopti.
Rusija vadovaujasi nuostata, kad per pastaruosius kelis šimtmečius visa agresija atėjo būtent iš Vakarų – nuo Napoleono laikų iki pat Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų.
Šaltojo karo laikais sovietinė propaganda kalė į galvas, kad NATO yra agresyvus karinis aljansas, turintis kėslų veržtis į Sovietų sąjungą, nors būtent pastaroji atplėšė ir už geležinės uždangos dešimtmečius laikė Rytų ir Vidurio Europos valstybes.
Toks pat nevykę yra ir Rusijos bandymai priminti 1990-ųjų susitarimą, pagal kurį NATO esą nesiplės į Rytus. Nors Rusija mėgsta cituoti šį susitarimą, niekas niekada nėra pateikęs jokių įrodymų, kad toks susitarimas iš viso buvo ar juo labiau yra kaip nors teisiškai įpareigojantis.
Tai, kad Rusijai reikėtų gintis nuo kuopos JAV karių ar kelių NATO naikintuvų, kurie dislokuoti Baltijos šalyse, vargu ar sustiprina S. Lavrovo argumentą.
„NATO, plėsdamasis vis toliau ir toliau, artėja prie mūsų sienų“
Šį argumentą S. Lavrovas ir Vladimiro Putino valdoma Rusija naudoja jau dešimtmetį, nors paskutinį sykį NATO plėtra į Rytus įvyko 2004-siais – prieš 12 metų. Tačiau Rusija nepraleido pasipiktinti NATO plėtra, kai į Aljansą derėtis dėl narystės buvo pakviesta Juodkalnija – šalis esanti Balkanų pusiasalyje, už tūkstančio kilometrų nuo sienos su Rusija.
„Aljansas jau pažeidė 1997 metais pasirašytą Steigiamąjį santykių aktą, kuriame teigiama, kad naujų narių teritorijose nuolatinių karinių jėgų didinimo būti negali“
Šį argumentą S. Lavrovas taip pat naudoja itin dažnai. Iš tikrųjų minėtas susitarimas iš NATO pusės nėra pažeistas, mat nuolatinių NATO karinių pajėgumų naujosiose Aljanso šalyse nėra. JAV bei kitų šalių pajėgos į Lenkiją ir Baltijos šalis atvyksta trumpam, pratyboms ir veikia rotaciniu principu.
Vis dėlto Kremlius bando sudaryti įspūdį, kad būtent NATO pažeidė susitarimus ir taip išprovokavo Rusijos atsaką. Toks bandymas pateisinti savo agresyvius karinius veiksmus skirtas ir pasėti abejones kai kuriose Aljanso šalyse, kurios nenori „erzinti Rusijos“.
„Savo kolegų iš NATO klausėme, kodėl jie nori priimti Baltijos valstybes. Mums atsakydavo, kad ten (Baltijos valstybėse) išliko daug įvairių fobijų – dar nuo sovietinių laikų ir Pirmojo pasaulinio karo metų, kai visa tai prasidėjo. Aljansas puikiai suprato, kad šiandieninė Rusija joms (Baltijos valstybėms) jokios grėsmės nekelia“
Rusija puikiai žinojo, kodėl Baltijos šalys nori įstoti į NATO. Tai niekam nebuvo paslaptis, o S. Lavrovo paminėtos fobijos gali būti vadinamos visiškai pagrįstai – Kremlius per pastarąjį amžių kelis sykius panaudojo karinę jėgą prieš Baltijos valstybes, jas bandė okupuoti 1918-1920 metais, o 1940 ir okupavo.
Tad pasikliauti „šiandieninės Rusijos“ taikingais pažadais Baltijos šalys neturi pagrindo. Juo labiau, kad lietuvių, latvių ir estų baimes patvirtino Rusijos elgesys – 2008 metais Kremlius karine jėga atplėšė Gruzijai priklausančias teritorijas, o 2014-siais – pasiglemžė Krymą ir Rytų Ukrainą iš ukrainiečių.
„Tose valstybėse, kaip galima suprasti, populiari psichologija – jos įstos į NATO, nusiramins, bus taika, konstruktyvus bendradarbiavimas. Jas priėmė į NATO, bet niekas nenusiramino, ypač mūsų kaimynai Lietuvoje. Lietuva yra agresyviausias rusofobijos branduolys visame NATO aljanse. Tai yra valstybė narė, daranti spaudimą NATO „rinktis antirusišką kursą“.
Toks S. Lavrovo įvertinimas turėtų paglostyti širdį prezidentei Daliai Grybauskaitei, kuri išties negailėjo aštrių žodžių Rusijai, pavadinama šią šalį „teroristine valstybe, kuri kelia grėsmę visai Europai“ ar režimu, taikančiu teroristinius metodus.
Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu yra gerai žinoma, tačiau tam tikrame kontekste vartojamas išsireiškimas „rusofobiškas“ turi neigiamą reikšmę.
Išties baimintis Rusijos agresijos, t. y. bijoti, turėti fobiją Lietuva turi ne vieną priežastį: tiek istorinę, tiek dėl minėtų Kremliaus veiksmų Ukrainoje, tiek dėl paties V. Putino pareiškimų apie „Klaipėdos bei Vilniaus kraštų, kuriuos Maskva dovanojo lietuviams“.
Kita vertus, nusiraminti lietuviams neleido ir pati Rusija, iš kurios, kaip spėjama, vykdomos kibernetinės atakos, prieš tai Kremlius nesyk taikė įvairių lietuviškų produktų boikotą, motyvuodama higienos reikalavimų neatitikimais, taip pat nutraukė naftos tiekimą „Družba“ vamzdžiu. Šiandien Rusiją kritikuojanti D. Grybauskaitė savo pirmosios kadencijos metu buvo susitikusi su V. Putinu ir pasisakė už konstruktyvų bendradarbiavimą.
Tačiau minėtų Rusijos veiksmų niekas negalėtų pavadinti konstruktyviais. Mažai valstybei, kurios didelė dalis eksporto sudarė Rusijos rinka nenaudinga elgtis nekonstruktyviai, bet agresyvių, neprognozuojamų Rusijos veiksmų virtinė lietuvius privertė peržiūrėti prioritetus: investuoti į energetinę nepriklausomybę, stiprinti savo saugumą.
Lietuvos saugumas Rusijai neturėtų kelti grėsmės, mat didžiausia pasaulyje šalis, branduolinė galia vargu ar turėtų baimintis kuopos amerikiečių karių remiamos Lietuvos karinių pajėgų invazijos į Maskvą.
„Kai žlugo Sovietų sąjunga, Baltijos šalys surengė referendumus ir joms buvo leista pasitraukti taikiai, niekas jiems negrasino. Nebuvo jokių bandymų jėga išlaikyti Baltijos šalis, nors dėl pasitraukimo būta įvairių nuomonių“
Tai – vienas įžūlesnių S. Lavrovo pareiškimų. Visų pirma, Lietuva referendumą dėl pasitraukimo iš Sovietų sąjungos surengė šiai dar nežlugus. Lietuva nepriklausomybę paskelbė 1990 metais.
„Leisti pasitraukti taikiai“ skambėtų gražiai, tačiau reikia nepamiršti, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys buvo okupuotos 1940-siais, tad tokie „leidimai“ nėra svarus argumentas. Juo labiau, kad 1991-ųjų sausio 13-osios kruvini įvykiai Vilniuje įrodo, jog jokio „taikaus pasitraukimo“ nebuvo – Kremlius kariniu spaudimu bei brutalia jėga bei „įvairių nuomonių turėjusių“ vietinių koloborantų pagalba bandė sugriauti Lietuvos nepriklausomybę.
„Už tai (leidimą taikiai pasitraukti) niekas nematė ir negirdėjo jokio dėkingumo“
S. Lavrovui galima būtų priminti, kad už civilių žmonių žudynes bei bandymą surengti antivalstybinį perversmą retai kada galima sulaukti dėkingumo.
„Dar daugiau – jie pradėjo sakyti, kad Sovietų sąjunga juos skriaudė, išnaudojo. Kai kurios šalys pradėjo pateikti sąskaitas, 186 milijardus už nežinau ką. Už tai, kad mes ten statėme pramonę, modernizavome ekonomiką, už tai, kad investicijos palyginus su kitomis sovietų respublikomis buvo gerokai didesnės?“
Tai yra klasikinis Rusijos naudojamas melas, kurį siekiama propagandinėmis priemonėmis įpiršti tiek pačioje Rusijoje, tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose. Tikslas - pasėti abejonę dėl Baltijos šalių reikalavimų ir suabejoti, kad šios šalys iš viso buvo okupuotos.
Pirmiausiai reikia pabrėžti, kad Sovietų sąjunga išties skriaudė ir išnaudojo Baltijos šalis – vien okupuodama, atimdama šalies laisvę, suverenitetą, ištremdama tūkstančius gyventojų, konfiskuodama jų turtą, o juos pačius išnaudodama kaip nemokamą darbo jėgą sovietiniuose Sibiro gulaguose. Be to, Sovietų sąjunga žudė dešimtis tūkstančių besipriešinusių Lietuvos gyventojų.
Antra, iš jau okupuotos Lietuvos į Sovietų sąjunga buvo neatsiklausus išvežama trečdalis pagaminamos produkcijos – nuo maisto iki aukštųjų technologijų.
Trečia, Sovietų sąjunga statė „pramonę, modernizavo ekonomiką ir investavo“ okupuotoje teritorijoje, t. y. elgėsi pagal savo įgeidžius ir naudojo minėtą pramonę savo poreikiams.
Jų to niekas neprašė, kaip ir 1939-1940 metais neprašė suomiai, kurių „vaduoti nuo buržuazijos“ atėjo sovietai. Kuo baigėsi toks išvadavimas galima labai gerai palyginti Suomijos ir Kremliaus atplėštos Karelijos pasienyje – buvusioje suomių teritorijoje taip pat pastatyta įvairių gamyklų, kurių niekam nereikia.
