– Dovile, gyvenate nuo mitingo prieš jus iki piketo prieš jus, sulaukėte raginimų pasiaiškinti dėl to, kad neva už norvegiškus pinigus siekiate atimti iš Lietuvos šeimų vaikus ir juos kažkam atiduoti. Kaip ketinate reaguoti į tokius kaltinimus?
– Jeigu atvirai, jaučiuosi kaip košmariškame sapne, nes tikrai labai sunku suprasti, kaip galima 2018 metais, XXI amžiuje, Lietuvoje, Europos Sąjungos (ES) valstybėje, turėti tokią linčo teismo reikalaujančią minią, kai sąžiningai darau savo darbą – įstatymų leidybą. Ir kai problemos, kurios yra keliamos, visai nesusijusios su įstatymu – jos susijusios su įstatymo įgyvendinimu.
Niekas nereikalauja atsakomybės iš tų institucijų ir tų asmenų, kurie buvo atsakingi už tai, kad šis įstatymas vis dar neveikia, vis dar šlubuoja šita sistema. Šis įstatymas pirmą kartą labai palankus šeimai ir skirtas tam, kad mes tiksliai diagnozuotume, kada yra grėsmė vaikui, kada nėra tos grėsmės, kad mes turėtume visas priemones ir prielaidas suteikti visą reikalingą pagalbą šeimai – intensyvią, tokią, kokios reikia, kad turėtume paslaugas šeimoms.
Suprantu, kad tikrai mąstantiems žmonėms galbūt net ir neįdomu, galbūt jie supranta, kokie tai yra kliedesiai, – visa tai, kas yra skleidžiama. Lygiai taip pat, kaip ir mąstantys žurnalistai iš tikrųjų gal tikrai nesupranta, apie ką čia eina kalba. Bet jeigu sudėliotume taškus, tai Norvegija iš tiesų padeda Lietuvai kone 20 metų. Lietuva, tapusi ES nare, gavo galimybę gauti paramą pagal Europos ekonominės erdvės finansinius mechanizmus ir Norvegijos finansinius mechanizmus.
Per vieną iš tų laikotarpių, kai Lietuva gavo 84 mln. eurų iš Europos ekonominės erdvės valstybių, tai yra Norvegijos, Islandijos, Lichtenšteino, iš tų 84 mln. eurų 5,5 mln. eurų buvo skirti Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms. Aš tuo metu dirbau Žmogaus teisių stebėjimo institute, kuris kartu su „OSFL projektais“ (buvusiu „Atviros Lietuvos fondu“) buvo fondo operatorius.
Galbūt tai net ir nuobodžiai skamba, kai pradedu apie tai sakyti, bet visi, kam yra bent kiek įdomu, gali pasižiūrėti visus oficialius tinklalapius, LR finansų ministerijos, Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo ar Nevyriausybinių organizacijų programos puslapius, tokius kaip www.eeagrants.lt ar www.nvoprograma.lt, ar www.finmin.lrv.lt.
– Turbūt bėda yra ta, kad tie žmonės nelabai nori žiūrėti į tuos atvirus duomenis, o kita bėda gali būti ta, kad Norvegija yra skyrusi pinigų ne tiktai nevyriausybinėms organizacijoms – ji taip pat yra labai padėjusi reformuoti teismų sistemą, padeda reformuoti kalėjimų sistemą.
– Ir prekybos žmonėmis aukoms padeda. Iš tikrųjų Lietuvos ministerijos yra įsisavinusios šimtus milijonų eurų labai konkrečioms paramos priemonėms, kurios niekada nieko bendro neturėjo su prekybos vaikais tinklo sukūrimu ar dar kažkuo tokiu.
Nežinau, man kyla natūralus klausimas: kaip tie žmonės, kurie štai tiki tais kliedesiais, taip blogai galvoja apie savo valstybę, apie mūsų pačių policiją, teisėsaugą, teismus? Ar jie mano, kad jeigu Norvegijos vyriausybė – įsivaizduokime tokią kažkokią mistiką – mokėtų milijonus eurų Lietuvos parlamento nariui už tai, kad jis organizuotų prekybą vaikais, tai kur tada žiūrėtų mūsų policija? Kur tada žiūrėtų mūsų teismai? Pagaliau juk nėra dingusių vaikų!
– Panašu, kad tie žmonės kaip tik taip ir žiūri, nes, jeigu paskaitytume ir paklausytume, ką jie kalba ir rašo viešojoje erdvėje, tai taip, jie galvoja blogai. Dalis tų blogai galvojančių apie visas Lietuvos institucijas, kurios, žinoma, visada padaro klaidų, kurios gali būti taisomos ir turi būti taisomos, dalis tų protestuotojų įvairiose akcijose yra tie patys.
Prisiminkime „Barnevernet“ prieš porą metų, prisiminkime akcijas dėl miškų kirtimo šiemet – tada dėl neva grobiamų vaikų ir dabar dėl Jūsų apkaltos. Ką galvojate apie tuos profesionalius protestuotojus ir apie tai, kad esate jų taikiklyje?
– Labai taikliai pastebėjote tai, apie ką pati kalbėjau jau su ne vienu žmogumi. Iš tiesų, ko gero, turime situaciją, kai tie žmonės, kurie prisidengia neva šeimų geriausiais interesais ar vaikų geriausiais interesais, realiai deda visas įmanomas pastangas destabilizuoti mūsų valstybę, sukelti nepasitikėjimą valstybės institucijomis, sugriauti mūsų santykius su Lietuvai labai svarbiomis sąjungininkėmis, partnerėmis, Šiaurės šalių aljanso valstybėmis, kurios iš tiesų mums yra labai svarbios.
O turint omenyje mūsų saugumo situaciją, kuri iš tikrųjų yra labai trapi, man tikrai kyla klausimas, kaip tie patys prorusiški tinklalapiai, labai aktyviai prorusišką propagandą transliuojantys internetiniai portalai labai aktyviai kovoja su vaikų nemušimo įstatymu ir tokiu būdu iš tiesų kelia klausimą – kam jie atstovauja? Iš tiesų koks yra jų tikslas? Juk tai yra kurstytojai.
Nesakau, kad visos tos šeimos, kurios šiandien yra išsigandusios ir jaučia paniką, kad jos yra vadinamieji „troliai“ ar prorusiškos jėgos – tai yra žmonės, kurie yra išsigandę ir kurie atsidūrė kitame gale viso šito kurstomo skandalo. Man tik norėtųsi, kad jie racionaliau mąstytų ir įvertintų faktus. Pagaliau, kad pradėtų domėtis faktais ir suvoktų, kad ne Dovilė Šakalienė yra tas žmogus, kuris kelia pavojų, bet kad savo namų darbų nepadaro vyriausybė ir kad jie turėtų reikalauti ne įstatymo atšaukimo, o įstatymo įgyvendinimo. Kur yra plati informacinė kampanija tėvams, apie kurią kalbėjau dar iki to įstatymo priėmimo?
Sakiau, kad mes turime keisti tėvų nuostatas, mokyti juos auginti vaikus be smurto. Tai kur yra ta plati informacinė kampanija? Kur yra brošiūra kiekvienam namų ūkiui, kuriame yra vaikų ir kuriame yra nėščių moterų, kur būtų aprašyta, kokie yra nesmurtiniai auklėjimo metodai, koks yra kontaktų sąrašas, kur tu gali gauti konsultaciją, pagalbą, paslaugų? Kur yra prieinamos paslaugos tėvams ir šeimoms kiekvienoje savivaldybėje?
Pagaliau – kur yra kokybiškas atrankos procesas specialistų ir kokybiški apmokymai, kad tie žmonės ir psichologiškai būtų paruošti, kad jie galėtų visada suvaldyti krizę, kad jie galėtų maloniai, profesionaliai, mandagiai elgtis visose situacijose, žinodami, kad susiduria su stresinės būsenos ištiktais tėvais?
– Kai kurie jūsų kolegos, tarsi patys nebūtų balsavę už tuos įstatymus, dėl kurių dabar kaltina tik jus ir taip pat pritaria apkaltai jums, tarsi galėtų prisidėti prie tos švietimo kampanijos, tačiau neprisideda. Kaip tą vertinate?
– Iš tiesų paradoksas. Ypač turint omenyje, kad mes priėmėme įstatymą vienbalsiai. Ir priėmėme įstatymą tokį, kokio visuomenė tikrai norėjo ir reikalavo, nes eilė labai skaudžių situacijų – ir šulinių tragedija, ir Matuko tragedija – mus visus buvo sukrėtusios. Ir tada, kai visuomenė reikalavo griežtesnių priemonių pasakyti „ne“ tam smurtui, tada buvo labai daug norinčių atsistoti ne tik šalia, bet atsistoti pirmame plane, nustumti ir pasakyti, kad „čia mes sugalvojome šį įstatymą, čia mes jį sukūrėme, čia mes jį pasirašėme ir čia mes už jį balsavome“...
– Buvo net norinčių nusifotografuoti prie Mato kapo...
– Sunku dabar net apie tai kalbėti. Iš tikrųjų turėjome tokių situacijų, kai gal net buvo sunku suprasti, kodėl žmonės taip daro, bet aš į tai žiūrėjau pozityviai ir džiaugiuosi, nes tikrai maniau, kad mes turime tokią bangą ne tik visuomenės, bet ir politikų, kurie tarsi sakė: „Mes subrendome kaip visuomenė – subrendome užauginti vaikus be diržo, be kumščio ir be smūgio, mes esame pasiruošę pasikeisti.“
O šiandien turime situaciją, kai dalis visuomenės – žmonės, kurie, neabejoju, patys yra traumuoti, kurie patys yra mušti, kuriems yra labai neramu, kaip bus sureaguota į tai, kad jie „kepšteli“, „plekšteli“, „trinkteli“ savo vaikui, nes jie dar nemoka kitaip auginti savo vaikų, – kai šitie žmonės dabar kaip marionetes tampo už virvučių politikus.
Besiruošiantys rinkimams politikai staiga sako: „Ne ne, mums nereikia šito įstatymo“, – įstatymo, už kurį jie patys ne tik balsavo, už jį pasirašė kartu su manimi. Aš juk nebuvau vienasmenė šio įstatymo teikėja – šalia mano parašo buvo daugybė parašų iš valdančiosios koalicijos ir iš kitų frakcijų, kurie šiandien atrodo išsigandę. Žinote, iš tikrųjų turime tokį tautos bruožą, kad žmogų nubausti už gerus darbus visada atsiranda labai daug norinčių.
– Už tuos gerus darbus būtų sunkiau bausti, jeigu tai reformai būtų pasiruošta geriau. Juk turbūt sunku būtų nesutikti su tuo, kad reforma nebuvo gerai paruošta. Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, ar darytumėte ką nors kitaip prieš priimant tuos įstatymus?
– Galiu pasakyti, ką aš dariau. Dar prieš to įstatymo priėmimą ir jau priėmus tą įstatymą, nuolat prašiau, kalbinau, vaikščiojau, raginau, įkalbinėjau, kad būtų padaryti trys baziniai dalykai.
Pirmiausia, plati informacinė kampanija tėvams: siūliau pieno pakelių kampaniją daryti, brošiūras rašyti, į „valstiečių“ programą tą buvau įrašiusi, kad visi tėvai turėtų visą reikalingą informaciją, kaip auginti vaiką be smurto.
Prašiau, kad darbuotojų atranka būtų vykdoma labai griežtai ir kartu labai aktyviai, kad būtų paruošti žmonės būti ne „teroristais“ ir „gąsdintojais“, o dirbti pagal policijos principą „Saugoti, ginti, padėti“ – padėti, išklausyti, tiksliai diagnozuoti ir įvertinti. Ir trečias dalykas – pakankamos ir prieinamos paslaugos kiekviename regione. Apie tai kalbėjau ir prašiau, ir susitikinėjau.
Tačiau blogiausia tai, kai lieki vienas, kai jau nereikia dalintis žiniasklaidos dėmesio, o kai reikia prašyti skirti pinigų, tau sako: „Tai nėra pakankamai svarbu“ arba „Gal užteks ir tiek“, arba „Nėra tų pinigų“, – tu atsiduri vienas. Būdamas iš mažos opozicinės frakcijos, negali to pakeisti, tai supranti, taip, aš supratau, kad tai baigsis blogai.
Tikrai maniau, kad baigsis blogai, kad pagaliau visuomenė iš vyriausybės pareikalaus: „Klausykite, kur mūsų paslaugos? Kur mūsų informacija? Kur mūsų brošiūros? Jeigu norite, kad mes visi išmoktume vaikus auklėti be smurto, turite mums duoti priemones.“ Aš maniau, kad jie sakys vyriausybei: „Duokite mums tai, ką privalote.“ Nemaniau, kad nueis tuo keliu, kad sakys: „Atšaukite įstatymą, nieko mes nenorime, kumštis ir diržas yra mūsų politika.“
– Na, ne visa visuomenė sako: „Atšaukite įstatymą“. Dalis sako: „Padėkite mums pasikeisti ir padėkite auklėti vaikus be smurto.“