„Institucijos, kurios dirba su vaikais, jau nuo 2007 metų du kartus kėlė klausimą dėl lytinių nusikaltėlių išskyrimo iš bendro registro, kuris būtų plačiau prieinamas nei šiandien. Mes matome galimybę vis tiek išskirti sąrašą, nors apie didesnį prieinamumą, kaip yra kai kuriose šalyse, iš tiesų kalbėti sudėtinga, pas mus pasirinktas pats griežčiausias asmens duomenų apsaugos modelis“, – žurnalistams pirmadienį po šiuo klausimu sušaukto pasitarimo sakė R. Šalaševičiūtė.
Pirmadienį Seime surengtame antrajame pasitarime dėl seksualinių nusikaltėlių registro steigimo Vidaus reikalų ministerijos (VRM), policijos, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atstovai išsakė poziciją, kad atskiro registro nereikia, nes ta informacija ir šiuo metu yra kaupiama bei reikiamiems asmenims prieinama. Visgi, pasak R. Šalaševičiūtės, tobulinti bet kokiu atveju yra ką, nes išsakyta daugybė trūkumų dėl esamo teisinio reglamentavimo.
Kalėjimų departamento duomenimis, šiuo metu dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų laisvės atėmimo bausmę atlieka apie 400 asmenų, maždaug pusė jų – už nusikaltimus prieš nepilnamečius.
VRM: visa informacija yra
Vidaus reikalų ministerijos Visuomenės saugumo skyriaus atstovė Lina Bučienė sakė, kad esamo registro visiškai pakanka – jame kaupiami ne tik teismo kaltais pripažintų, bet ir įtariamųjų duomenys. Kartu VRM atstovė pažymėjo, kad ne visi darbdaviai laikosi prievolės patikrinti darbui su vaikais įdarbinamus asmenis, ar šie nėra teisti dėl minėtų nusikaltimų.
„Šito registro tikrai užtenka, manytume, kad reikėtų tvarkyti pačią teisinę bazę, suteikiant daugiau galimybių gauti informaciją asmenims, kurios jiems reikia. Nematome (atskiram registrui) labai didelės prasmės, nes yra galimybė tai matyti – yra atskiri Baudžiamojo kodekso straipsniai, viskas yra. Galbūt reikėtų sutvarkyti pačią teisinę bazę, numatant kontrolės mechanizmą, bet naudokimės tuo, ką turime, nes tikrai turime“, – po pasitarimo žurnalistams sakė L. Bučienė.
Anot jos, su vaikais dirbančių institucijų vadovai šiuo metu turi visas galimybes gauti informaciją apie įdarbinamus asmenis. „Institucijos, kurios dirba su vaikais, turi galimybę gauti informaciją, joms suteikta teisė tai padaryti, tačiau Lietuva yra giminių kraštas ir susiduriame su situacija, kai tokiose įstaigose darbinasi draugai, pažįstami, giminės, ir vyrauja požiūris, kad mano aplinkoje tai nevyksta, todėl neprašoma pažymų, neklausiama dėl teistumo“, – kalbėjo VRM atstovė.
Taip pat ji pažymėjo, kad darbdaviui šiuo metu nenumatyta atsakomybė, jei nepatikrina įdarbinamų asmenų, o faktas, kad per metus gaunama per tris tūkstančius prašymų pateikti informaciją, ar asmuo nėra teistas už seksualinio pobūdžio nusikaltimus, rodo, kad prievolė toli gražu ne visuomet įvykdoma. „Galbūt reikėtų numatyti darbdaviui administracinę atsakomybę“, – sakė L. Bučienė.
Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atstovė Danguolė Morkūnienė irgi tvirtino, kad papildomas registras būtų perteklinis, o atverti registro plačiau, ne tik su vaikais susijose sferose dirbančioms institucijoms, neleistų asmens duomenų apsauga.
„Atskiro registro nereikia, nes yra įtariamųjų ir nuteistųjų registras, ir problema ne registre, o jo prieinamume, kam tokių duomenų reikėtų. Bendra duomenų apsaugos taisyklė, kad turi būti proporcingumo principas, inspekcija nepritatų tokiam registrų patikslinimui, jei leistų naudotis registru bet kam, be teisinio pagrindo“, – sakė D. Morkūnienė.
Anot jos, svarstytina galimybė aiškiau apibrėžti, kokia informacija turi būti pateikiama dirbantiems su vaikais, „kad nebūtų interpretacijų praktiniam taikyme“.
Teisės instituto atstovas: griežtinimas rezultato nepasiekia
Teisės instituto Baudžiamosios justicijos tyrimų skyriaus atstovas Simonas Nikartas sakė, kad atsiras seksualinių nusikaltėlių registras lemtų situaciją, kai papildomos kontrolės priemonės būtų taikomos ir nesunkius nusikaltimus padariusiems asmenims, o, pvz., už žmogžudystę nuteisti asmenys išėję į laisvę nebūtų papildomai kontroliuojami.
„Už skirtingas veikas nuteisti asmenys būtų traktuojami ir jiems taikomos nevienodos kontrolės priemonės, tarkime, kad ir nesunkų seksualinio pobūdžio nusikaltimą nuteistas asmuo būtų įtraukta į registrą, jam būtų taikomos papildomos kontrolės priemonės, net atlikus bausmę, kai tuo tarpu už nužudymą nuteistam asmeniui tokios priemonės nebūtų taikomos. Aš visada siūlyčiau galvoti apie rezultatą, kad sumažėtų tokių nusikaltimų aukų. Kaip rodo daugybė tyrimų, bausmių griežtinimas rezultato nepasiekia, tai kriminologijos moksle jau kaip aksioma“, – kalbėjo S. Nikartas.
Jis iškėlė ir kitą aspektą – Lietuvoje daug seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš nepilnamečius įvyksta šeimose, o nusikaltėliai dėl prasto švietimo kartais nė nežino, kad seksualiniai santykiai su nepilnamečiu asmeniu yra draudžiami.
„Lietuvoje dauguma atvejų yra šeimose ir daugumoje atvejų tai labai skurdžios šeimos, tai netgi elementarios socialinės pagalbos, teisinio švietimo klausimas. Kai kalbama apie nusikaltimus, padarytus ne prieš mažamečius vaikus, o prieš vyresnius nepilnamečius, žmonės net nežino, kad seksualiniai veiksmai su 15–17 metų vaiku yra draudžiami įstatymo“, – sakė Teisės instituto atstovas.
Nelaisvėje dėl seksualinių nusikaltimų – netoli 400 asmenų
Kalėjimų departamento atstovė Nijolė Martinkevičienė pateikė informaciją, kad šių metų liepos 1 dieną už seksualinius nusikaltimus įkalinimo įstaigose kalėjo 393 asmenys, iš jų 198 – už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius.
Ji kartu atkreipė dėmesį, kad nuo 2013 metų asmenims, įvykdžiusiems seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš nepilnametį asmenį, nėra galimybės išeiti prieš terminą, tad po įkalinimo net nėra laikotarpio, kurio metu juos prižiūrėtų probacijos pareigūnai.
„Nuteistieji išeina pagal bausmės pabaigą, o išeinant pagal bausmės pabaigą įkalinimo įstaiga siunčia pranešimą to miesto, į kurį vyksta gyventi asmuo, policijai ir savivaldybei. Jo bausmės laikas, kurį paskyrė teismas, pasibaigęs, jis laisvas asmuo, jis nėra prižiūrimas probacijos“, – sakė N. Martinkevičienė.
Ji taip pat pažymėjo, kad atsisakius lygtinio paleidimo seksualiniai nusikaltėliai neturi didelės motyvacijos dalyvauti prevencijos programose. Kartu ji teigė, kad specialistai gali nustatyti seksualinio nusikaltimo grėsmės mastą – rizika maža, vidutinė ar didelė, identifikuoti veiksnius, kurie gali aktyvuoti pakartotinius nusikaltimus, bet be probacijos laikotarpio sudėtinga tokį asmenį kontroliuoti jam išėjus į laisvę.
„Šiai dienai, jei nuteistasis pasako, kad važiuosiu į Šiaulius, mes siunčiame informaciją Šiaulių policijai ir savivaldybei, tačiau jis gali sėsti į autobusą ir nuvažiuoti į Panevėžį“, – pasakojo Kalėjimų departamento atstovė
Už registrą – nevyriausybininkai
Atskiro seksualinio pobūdžio nusikaltėlių registro idėją remia vaiko teisių apsaugos kontrolierių įstaiga bei nevyriausybininkai, jų pozicijos buvo pristatytos per pirmąjį pasitarimą prieš porą savaičių.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė tuomet sakė, kad esamas įtariamųjų ir nusikaltėlių registras yra per daug bendras, siūloma, kad seksualinių nusikaltėlių registras būtų atviresnis visuomenei. Anot jos, diskusijos klausimas, kam ir kiek toks registras būtų prieinamas.
Anot jos, nevyriausybininkai pasisako už tai, kad tokia nuasmeninta informacija būtų prieinama plačiai – pavyzdžiui, bendruomenė matytų, kiek jos regione yra seksualinius nusikaltimus padariusių ar įtariamų asmenų.
Vaiko teisių kontrolierės Editos Žiobienės vyriausioji patarėja Audronė Bedorf teigė, kad nėra teisinių kliūčių kurti tokį registrą, kiekviena valstybė laisva apsispręsti.
Seimo kanceliarijos Tyrimų skyriaus surinkta medžiaga rodo, kad atskiri seksualinių nusikaltėlių registrai sukurti JAV, Kanadoje, Kroatijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, tokį registrą planuojama sukurti Lenkijoje. Daugelyje kitų Europos šalių seksualiniai nusikaltimai registruojami kartu su kitais kriminaliniais nusikaltimais arba jų registravimas sudaro neformalų „registrą“. Daugelyje šalių seksualiniams nusikaltėliams, atlikusiems bausmę, taikomos papildomos ribojimo priemonės, ypač darbo su vaikais srityje.
Užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, maždaug vienas iš penkių vaikų tampa vienokio ar kitokio seksualinio smurto auka. Lietuvos policijos duomenimis, 2015 metais 5,1 proc. vaikų, tapusių nusikaltimų aukomis, patyrė seksualinę prievartą.