O kaip gi taip, sakysite jūs. Ogi paprastai. Ir čia vėl bandysiu pašmaikštaut. Jūs gi jau žinote tą mano nevaldomą norą bandyti šmaikštauti.
Šveicarijoje ir prostitucija, ir suteneriavimas yra legalu. Jau nuo 1942-ųjų taip.
Dažniausiai, be abejo, čia darbuojasi užsienietės bitelės, kurioms reikalingas leidimas ir čia gyventi, ir čia dirbti. Leidimai gyventi Šveicarijoje yra griežtai kategorizuojami ir kvotuojami. Visos Šveicarijos lygmeniu ir kantonų atskirai.
Prostitutės prostitutėmis čia tiesiai šviesiai nevadinamos, o šaukiamos meiliai – kabaretų šokėjos, ir tokiu būdu, dėl leidimų gyventi ir dirbti jos patenka į vieną kategoriją su menininkais. Klausimas – ar toks kategorizavimas prostitutes puošia ar menininkus menkina, matyt, niekam nekyla. Visi nori į Šveicariją, tai per daug, matyt, ir nesigilina, iš kurio katilo jam tas leidimas gyventi išduodamas. Svarbu, apskritai išduodamas. Juokauju apie katilus, žinoma. Juk kalbame apie paprasčiausią popierizmą, o apie tokį leidimų gyventi Šveicarijoje kategorizavimą beveik niekas ir nežino. Leidimą gauni arba ne.
Legendinis šveicarų pomėgis tvarkai ir aiškioms struktūroms ir šioje srityje nedaro išimties. Šios srities darbuotojai yra priskiriami ekonomikos sektoriaus darbuotojams ir proszę panią, susimokėk. Todėl sekso sektoriaus darbuotojos (jos dar taip irgi vadinamos) privalo tvarkingai mokėti mokesčius, turėti sveikatos draudimą, o taip pat reguliariai tikrintis savo sveikatą.
Kitas dalykas – ko šveicarai imasi, to jie imasi rimtai. Kad visoms suinteresuotoms pusėms būtų gerai. O čia jūs jau žinote ir kitą mano pomėgį – patikrinti tai, apie ką rašau. Todėl – važiuojam!
Ruošdamasi jums rašyti apie prostituciją, sugalvojau patikrinti tris miestus: vieną (didmiestį) dieną; vidutinio dydžio miestelį naktį; trečiame – sostinėje – tiesiog pasižvalgyti internetu.
Nuvažiavus į didmiestį susiradau turistų informacijos biurą ir tiesiai šviesiai pasiklausiau, kur pas juos galiu rasti prostitučių. Jei jūs galvojate, kad darbuotojas kaip nors sutriko ar pasimetė, ar „kažkaip pažiūrėjo“ į mane, tai negalvokite. Gavau žemėlapį, apibrėžtas vietas, paaiškino, kaip geriausia nueiti iki jų. Padėkojus išėjau, bet smalsumas privertė sugrįžti ir paklausti jo, kodėl gi jis vis tik nenustebo ar nepasipiktino tokiu mano klausimu. O va tada jis jau tikrai nustebo. Nustebo, kodėl jis turėjo nustebti! Juk, sakė jis, tai yra tokia pati miesto sudedamoji dalis, be kurios negalėtum įsivaizduoti miesto, na, kaip, kad katedra – dar patikslino jis.
Taigi. Arba, kaip šveicarai dar mėgsta sakyti, viskas, kas daro arba neša pinigus, yra natūralu. Ir (dažniausiai) legalu.
Bet eikim žioplinėt. Ženeva vidury dienos, pavienės nuobodžiaujančios prostitutės (daugiausia pietų amerikietės, bet matyti ir kelios rytų europietės) neįkyriai siūlo savo paslaugas, kai kurios jų užkandžiauja, kitos rūkydamos scrolina feisbukuose, frajeriai atokiau rūko, geria kavą, prižiūrėdami savo darbininkes, kiti – rinkdamiesi. Kiekvienam savo, kaip sakoma.
Apėjau kelias gatves, nieko ypatingo, dieną jos tiesiog didelio miesto standartinės gatvės. Jos nei labai švarios, nei nešvarios, greitis ribojamas iki 30 km/val; suprantama kodėl. Naktį, aišku, jos pagyvės ir įgaus tą tikrąjį veidą, bet dieną ten nei pavojinga, nei ypač egzotiška.
Kelkimės į vidutinio dydžio miestą, Fribūrą. Čia jau sau leidau žioplinėdama ir neskubėdama pasivaikščioti. Naktis šilta, rami. Visame mieste yra viena gatvė kuri ir žinoma kaip TA gatvė; iš pažiūros niekuo neišskirtinė, tiesiog stačiai į kalną kylanti gatvė. Nuo 21:00 į ją draudžiama įsukti, galima leistis tik iš viršaus. Taip patogiau.
Gatvė ilga, tačiau TAM yra skirta tik viena gatvės dalis ir ne daugiau. Nors penktadienio naktis, tačiau kylant gatve link TOS ATKARPOS, negirdėti jokio triukšmo, jokių ypatingų iškabų. Kur ne kur stoviniuoja viena kita mergina, pietų amerikietės. Stoviniuoja, šnekučiuojasi šalia įėjimo į barą. Jokios iškabos, tiesiog ten eina jau žinantieji. Iš ten jie patraukia į gretimus namus, butus, viskas išsidėstę čia pat. Šveicariškai ramu ir tvarkinga. Jokio ažiotažo, ko lauktum TOKIAME kvartale.
Vietoj to, su manimi sveikinasi „Securitas“ vyriškis, mes pasišnekučiuojam apie orą. Jam irgi visiškai nekeista, ko aš čia slampinėju – nori, slampinėk. Nori spoksot – spoksot. Nori sustot ir spoksot – pirmyn, niekam tu nekliudai.
Toliau į sostinę nebevažiavau, dviejų miestų įspūdžiui susidaryti gana. Sostinėje teikiamų paslaugų pabandžiau pasiieškoti internetu, ne kažin kiek tos informacijos radau. Tiesa, užtai radau gausybę naudingos informacijos ketinantiems užsiimti tuo verslu. Nuo to, kokie leidimai reikalingi norint dirbti, iki to ar reikalingas specialus leidimas, norint išnuomoti savo butą žmonėms, ketinantiems užsiimti prostitucija. Aha, reikalingas.
Dar susidūriau su visokiomis diskusijomis – ar reikia drausti prostituciją Šveicarijoje (Šveicarija priklauso prie liberaliausių tuo klausimu šalių), moraliniais aspektais – jei moteris nori dirbti ir teikti tokio pobūdžio paslaugas, tai kodėl jai neleisti ir panašiomis.
Kaip jau minėjau, šveicarai nedaro dalykų „ant durniaus“. Jei jau daro, tai iki galo pasiruošę. Taip ir čia – internete rasi visus tau reikalingus įstatymus (Prostitucijos įstatymas ir jo pataisos, kuris dabar yra labiau ginantis moteris ir besirūpinantis jos teisėmis, įvairūs įstatymų aiškinimai; įvairiausi reikalingi formuliarai įvairiausiomis kalbomis: vokiečių, portugalų, ispanų, etc.). Viskas sudėliota ir paaiškinta taip aiškiai ir paprastai, kad įvairiausio plauko žmonių labai mėgstamiems išsisukinėjimams „neradau, nesupratau“ nebūtų terpės.
Jei jau taip čia viskas aišku, gražiai sureguliuota, pinigai tik plaukia į miesto ar kantono biudžetą, tai visi yra labai patenkinti, o merginų likimas yra toks pats gražus, kaip „Pretty Woman“, turbūt galvosit jūs. Deja. Nepaisant visos tvarkos ir pastangų, nelegali prostitucija klesti ir čia. Prievarta dirbančių merginų ypač padaugėjo po 2009-ųjų metų, kuomet buvo praplėstas ir papildytas laisvas asmenų judėjimo įstatymas, leidžiantis Šveicarijoje lengviau įsidarbinti ES šalims naujokėms (Bulgarija, Rumunija).
Vienas didžiausių Šveicarijos miestų Ciurichas iki šiol turi didelių problemų pažabojant ir tvarkantis su šia specifine sritimi. Nepaisant pastangų raudonųjų žibintų kvartalą iš centro perkelti į atokesnę vietą, tam net įrengiant specialias drive-in būdeles (Verrichtungsboxen), problema išlieka aštri ir iki galo neišspręsta. Nelegali prostitucija ten klesti ir visos miesto pastangos susitvarkyti su ta problema kol kas nueina perniek.
Ar dar kažką praleidau, ar tai ir viskas, ką jums reikia žinoti apie šią Šveicarijos pusę? Bet kokiu atveju pasiūlos, kaip ir paklausos, netrūksta. Bet kuriame laikraštyje rasite vieną ar kitą skelbimą apie masažus, po kuriais visi suprantame, kas slepiasi. Visagalis internetas norintiems parodys kur. Jei tau jau 16-a, tau niekas nebegali uždrausti naudotis prostitučių teikiamomis paslaugomis, o nuo 18-os tu ir pats gali teikti tokias paslaugas. Nebaudžiamai. O kainos? Kainas užplūdusios rytų europietės nudempingavo iki kritinės ribos, už 50 Šveicarijos frankų (43 eurus) gausite beveik visko, ko norėsite.