Žurnalistas ir kriminalinių knygų autorius Dailius Dargis DELFI teigė, kad šiuolaikinės gaujos nebe tokios žiaurios kaip ankstesnės. Vis dėlto šoką keliančių dalykų pasitaiko ir šiuo metu. Vienam nusikalstamo pasaulio atstovui, žurnalisto teigimu, kankinant prie galvos buvo prisukti ragai. Vyras liko gyvas.
O anuomet, kai Lietuvoje klestėjo reketas ir kone visi žinojo, kad reikia rinktis vieną pusę, – mokėti duoklę arba reketuoti pačiam, šalį drebino ir kone visagaliais jautėsi žiauriausia gauja iki šiol vadinami „Tulpiniai“.
Beje, į klausimą, koks anuomet buvo dažniausias kankinimo būdas, D. Dargis atsakė nė negalvodamas – psichologinis bauginimas. Reketininkai gąsdindavo savo aukas, kad sužalos ir juos pačius, ir jų šeimos narius. „Man įstrigo vienas bandymas psichologiškai palaužti verslininką, sakė, kad, jei nemokėsi, nupjausime galvą ir su ja vaikai kieme futbolą žais. Labai kraupiai nuskambėjo, čia vieno iš „Daktarų“ gaujos žodžiai“, – pasakojo D. Dargis.
Kapojo galvas, skandino
Kaip patį žiauriausią kankinimą D. Dargis išskiria Kiesų pagrobimą. „Mažeikių naftos“ vadovas Gedeminas Kiesus, jo sūnus Valdas ir vairuotojas Alfonsas Galminas dingo 2000-ųjų liepą.
„Tulpiniai“ įsivaizdavo, kad Kiesus Vilniuje turi butą, kuriame pilna grynųjų. Jie kažkur buvo apie tai prisiklausę ar prisifantazavę. Iš pradžių juos kankino, kad išduotų to buto adresą, bet ir Kiesus, ir sūnus, ir vairuotojas sakė, kad tokio buto nėra, kad tai – nesąmonė, tačiau „Tulpiniai“ ir toliau kankino. Tada šiaip ne taip išklausė banko kortelių slaptažodžių ir nuvažiavo nusiimti grynųjų“, – pasakojo D. Dargis.
„Tulpiniai“, manydami, kad nebus susekti, pinigus grynino ne Lietuvos, o Latvijos ir Lenkijos bankomatuose. „Bet tų pinigų nedaug buvo“, – tvirtino D. Dargis. Iš tiesų sąskaitose buvo „tik“ 120 tūkstančių litų. „Tulpiniai“ greičiausiai tikėjosi ten rasti milijonus.
D. Dargis tvirtino, kad dabar jau keliamos versijos, esą „Tulpiniai“ prieš egzekucijas vartodavo narkotinių medžiagų, nes kai kuriuos veiksmus tiesiog sunku suvokti protu.
Šaltakraujiškumas pasireiškė ir žudant Kiesus. Jie buvo nužudyti vienas po kito, kaip siaubo filme. „Iš pradžių – vairuotoją, paskui – sūnų, o paskutinį – tėvą. Ir visų galvas nupjovė“, – pasakojo D. Dargis.
Vyrauja versija, kad galvas savo aukoms „Tulpiniai“ nukirsdavo ir užkasdavo atskirai todėl, kad buvo įsitikinę, jog kūną be galvos bus sunkiau atpažinti. „Nežinau, kiek kvaili jie buvo, kaip mąstė, ar tiesiog taip buvo norima ir kitiems parodyti savo žiaurumą. Jie iš tikrųjų turėjo didžiulių planų ir tikėjosi, kad jų niekas niekada nesugaus, – apie „Tulpinius“ kalbėjo D. Dargis. – Kiek žinau, jie planavo Lubį pagrobti, dar kelis garsius to meto verslininkus, milijonierius.“
„Mistika, bet Kiesų ir jų vairuotojo galvų iki šiol nėra, nors jau tuoj bus dvidešimt metų praėję nuo nusikaltimo“, – teigė žurnalistas.
Planavo įsigyti žmonių mėsmalę
„Tulpinių“ žiaurumas tik galvų kapojimu nesibaigia. Panevėžio rajone, netoli Ėriškių kaimo, vis dar stūksančioje, tačiau jau ne „Tulpiniams“ priklausančioje sodyboje, buvo įvykdytas ne vienas nusikaltimas. Aukos buvo užkasamos ir sodybą juosiančiame miške, ir prie pat langų tyvuliuojančiame tvenkinyje.
„Jis buvo sulinkęs, bačkoje. Tai buvo vienas iš saviškių“, – apie „Tulpinių“ auką, kuri buvo įkišta į statinę su betone sustingusiomis kojomis ir įmesta į tvenkinį, kalbėjo D. Dargis.
Beje, gandai ir kalbos apie „Tulpinius“ neužtilo ir juos sučiupus. Iki šiol nežinia, ar jie jau turėjo, ar tik planavo įsigyti žmonių mėsmalę. „Net ir patys operatyvininkai, ir kriminalistai buvo girdėję, kad jie jau buvo įsigiję. Įsivaizdavo, kad kas nors atvyksta, pasišneka, o, jei jų neklauso, įmeta į tą mėsmalę, ir visi įrodymai dingsta, – tvirtino D. Dargis. – Niekas, kiek aš žinau, tos mėsmalės nėra matę, bet, manau, kad teisybės čia yra.“
Lažinosi, kas daugiau žmonių nušaus
Klaipėdos mafijos tėvu vadinamas Sigitas Gaidjurgis taip pat garsėjo žiaurumu, tačiau D. Dargis teigia, kad „Tulpinių“ žiaurumas nurungia viską.
„Yra tokia istorija ar legenda, kad Gaidjurgis ir Baltušis („Tulpinis“ Virginijus Baltušis – DELFI) lenktyniavo, kuris daugiau žmonių nušaus. Jie tarpusavyje buvo sutarę, – pasakojo žurnalistas. – Saviškį, konkurentą, verslininką ar dar ką nors. Gaidjurgis buvo toks žmogus. Net artimi jo aplinkos žmonės pasakodavo, kad pabendrauji, pajuokauji, pastebi, kad Gaidjurgiui nepatinka, eini namo ir matai, kad kažkas prie laiptinės jau laukia, su peiliu duria. Tik vėliau paaiškėja, kad tą žmogų atsiuntė Gaidjurgis už tai, kad ką nors negero pasakei.“
Vienas prokuroras daugelį nusikalstamų susivienijimų atstovų yra prilyginęs maniakams, nors po atliktų ekspertizių visuomet atsakymai buvo teigiami – jokių psichinių ligų nė vienam nebuvo nustatyta.
Su S. Gaidjurgiu akis į akį kalbėjęs D. Dargis iki šiol puikiai atsimena įstrigusius jo žodžius. „Paklausiau, kad jei tau dabar atsivertų kalėjimo vartai ir būtų proga išeiti į laisvę, ką darytum? Jis pasakė: „Nnueičiau prie prokuratūros, pasiimčiau prokurorą ir daužyčiau į pastatą.“ Jis labai rimtu veidu tai pasakė, – kalbėjo D. Dargis, prisiminęs prieš dešimtmetį vykusį pokalbį. – Tuo metu sukosi diktofonas ant stalo, ėmiau interviu antrai knygai ir po tos frazės supratau, kad jau viskas. Tos frazės užteko, kad suprasčiau, koks jis žmogus.“
Ne vieną nužudė dėl paskleistų melagingų kalbų
D. Dargio teigimu, ir priešų, ir savų atsikratydavo su tokiu pačiu žiaurumu.
„Bet šiaip daugiau mažiau žudė ne verslininkus, o panašius į save. Neva juos išdavusius. Bet tai ir yra grupuočių kovos: dėl įtakos, pinigų ar kalbų, kurios, kaip vėliau paaiškėja, buvo tik kažkieno paskleistos, – kalbėjo D. Dargis. – Kartais tik po daugybės metų paaiškėdavo, kad karas buvo kilęs tik dėl kažkieno paskleistų intrigų ar plepalų. O žmonės šaudė vienas į kitą.“
Žurnalistas teigė, kad ir dabar vyksta tokie patys dalykai.
„Vilniaus brigada“ „auklėdavo“ gąsdindami kitus
Ne ką žiauriau su savo priešais dorodavosi ir „Vilniaus brigada“. Kaip pasakoja D. Dargis, nusikaltusį ar išdavusį gaujos narį pasikviesdavo neva pasikalbėti į sutartą vietą, o tada prieš visų akis surengdavo egzekuciją.
„Prie Valakampių, prie Žaliųjų ežerų turėjo vietų, – vardijo žurnalistas. – Jie ten demonstratyviai vieną veikėją nušaudavo kitiems stebint. Esą štai ir jums bus tas pats. Yra tokių kalbų, kad tai darė pats Borisas Dekanidzė.“
Kriminalinių knygų rašytojas svarsto, kad demonstratyvus atsikratymas asmeniu galėjo būti specialiai organizuojamas savo jėgai ir svarbai pademonstruoti.
Moterų nelietė
Mafijos karuose dažniausiai krisdavo vyrai. Moterų per visą laiką yra vos kelios, ir tos, D. Dargio teigimu, tikėtina, buvo ne toje vietoje ir ne tuo laiku.
„Kad specialiai eitų moterų žudyti, nepamenu tokio atvejo“, – tvirtino žurnalistas.
Tiesa, įvardijus, kad nė viena moteris niekad ir nepriklausė jokiai gaujai, D. Dargis nusijuokė teigdamas, kad nereiktų taip griežtai tvirtinti, nes, kaip sako žurnalistas, nusikalstamo pasaulio vyrų moterys ir būdavo, ir dabar yra svarbios ryšininkės.
Vienas kitą „atrado“ dar paauglystėje
Žiaurumu pagarsėję „Tulpiniai“ augo vienoje gatvėje. Ne be reikalo jie – „Tulpiniai“, mat visi buvo panevėžiečiai iš Tulpių gatvės.
Kiti vienas kitą atrasdavo, kaip įvardija D. Dargis, kačelkėse. Anuomet nebuvo sporto klubų, tad sportuoti jaunuoliai keliaudavo į rūsius, kur būdavo sportui reikalingos įrangos.
Tik „Daktarai“ susipažino kiek kitokiu būdu. Pagrindiniai „Daktarų“ gaujos nariai susipažino dėl karvelių, kuriuos visi augino. „Jie nuo 15–16 metų buvo susibūrę, turėjo bendrų pomėgių“, – kalbėjo D. Dargis ir pridūrė, kad visiškai kitaip viskas vyksta pastaruoju metu: niekas nesusitikinėja, nedemonstruoja prabangos, net nebūna kartu, tik susibėga vienai kitai aferai atlikti.
Beje, „Agurkiniai“, D. Dargio teigimu, nors ir šiuolaikinė, bet pagal poelgius – senosios kartos gauja. „Agurkiniai“ mėgo pademonstruoti prabangą, moteris, automobilius, kartu prabangiai leisdavo laiką ir mėgo fotografuotis, o nuotraukos, kaip sako D. Dargis, – labai geras įrodymas bandant atsekti ir susieti įvykius.
Užsienyje lietuviai ir dabar garsėja žiaurumu
„Labai rimtų šaltinių teigimu, buvęs „Agurkinių“ veikėjas Algimantas Ringaila-Čikis Ispanijoje buvo žiauriai „sudrožtas“, – pasakojo D. Dargis ir pridūrė, kad jį užsieniečiai gaudė dėl to, jog šis juos apgavo. – Kai sugavo, išsiaiškino, kad ir „Agurkinius“ jis buvo išdavęs policijai. Tiesiog yra išdavikas – bendradarbiavo su teisėsauga ir pabėgo. Už tai, sakoma, ir kelis pirštus nukapojo, ir su sriegiais jam prie galvos prisuko briedžio ragus.“
D. Dargis tvirtina, kad „Agurkinis“ išgyveno tokius sunkius sužalojimus.
„Mistika, nes galvojau, kad po tokio sunkaus sužalojimo tikrai turėjo būti pasklidę kalbų, jog jis kažkur gydėsi, bet viskas tylu“, – kalbėjo D. Dargis.
Lietuvoje, žurnalisto teigimu, tokių dalykų nevyksta, nes tiesiog visi bijo teisėsaugos. Žino, kad ką nors padarę niekur nepasislėps.
Daugybė lietuvių nusikalsta ir Šiaurės Airijoje, D. Dargis pasakoja, kad lietuviai į gaujas su kitų šalių piliečiais buriasi ir pačiame Londone.
„Su arabais, su atvažiavusiais iš Pietų Afrikos ar Azijos, – D. Dargis pasakojo, su kuo bendradarbiauja užsienyje į gaujas besiburiantys lietuviai. – Ten irgi vyksta karų: vienas kitą supjausto, sulaužo.“
Tiesa, D. Dargis pastebėjo, kad Šiaurės Airijoje lietuviai dažniau linkę kariauti su kitais lietuviais, o ne su kitataučiais.
Už nusikaltimus sėdi už grotų
Teismo sprendimu, „Tulpinių“ vadas Algimantas Vertelka iki gyvos galvos į pasaulį galės žvelgti tik pro kalėjimo grotas.
S. Gaidjurgis už šešiolika tyčinių nusikaltimų taip pat nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Iki gyvos galvos kali ir „Daktarų“ gaujai vadovavęs Henrikas Daktaras.