Svarbiausi šalies politiniai veikėjai, už šalies gynybą atsakingi uniformuoti ir civiliais drabužiais vilkintys pareigūnai, sprendimų priėmėjai sėdi prie stalo ir nesutaria, ką daryti krizės akivaizdoje.
Kone kiekvienas iš susirinkusiųjų turi savų tikslų, sumanymų, vilčių ir ambicijų, kaip pakišti vienas kitą, iškilti aukščiau ir kaip nors išsilaikyti valdžioje. Tad sprendimus priimti vengiama, jų komunikavimas – chaotiškas ar net tragiškas, o viskas baigiasi blogiau, nei tikėtasi.
Gali susidaryti įspūdis, kad tai – pastarųjų metų Lietuvos valdžios institucijų – tiek išrinktų politikų, tiek paskirtų pareigūnų reakcijos į krizes. Bet tai nėra šio paveikslo apibūdinimas, net jei panašumų ir galima rasti. Ir bent jau kol kas tai net nėra spėjimas, kaip gali atrodyti būsimoji, įsivaizduojama ar tiesiog galima krizė, kai kyla reali ir ypač didelė grėsmė nacionaliniam Lietuvos saugumui.
Ar tokia situacija gali pasikartoti? Daugelis šiandieninių sprendimų priėmėjų purtytų galvomis: vis dėlto esame labiau subrendę, kaip valstybė, jau išgyvenome ilgiau, nei Tarpukario Lietuva, kuri šiandien yra ne tik laisva, bet ir atviresnė, demokratinė, pasimokėme iš tų praeities klaidų, turime ištikimų sąjungininkų, esame NATO dalis. Regis, argumentų pakanka.
Tačiau karas Ukrainoje išryškino bei apnuogino ne tik tam tikrus skaudulius, klaidas, leido pasimokyti iš krauju aptaškytų pamokų, bet ir atskleidė, kad už tariamos Lietuvos vienybės, politikų gražbyliavimų ir kitų išorinių fanfarų uždangos vėl veši tos pačios sprendimų priėmėjų užgaidos, ambicijos – neretai nepamatuotos, pervertintos arba tiesiog savanaudiškos.
Generolai viešai riejasi su ministrais. Ministrai riejasi tarpusavyje ar su įtakingais Seimo nariais. Nesusikalba vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas su biudžeto svertus turinčia vyriausybe, Seimu, o savo žodį dar būtinai turi ir patarėjai, feisbuko sofų generolai.
Užkulisiuose laidomos pašaipios replikos, tvyro nesusikalbėjimas, nesupratimas, arogancija – visa tai jau matoma ir viešai, mat būtent viešąją erdvę okupuoja beprasmis oro virpinimas. Jį sprendimų priėmėjai viešumoje gali vadinti kaip nori – diskusijomis, ginčais, esą visa tai normalu.
Tačiau įtempta saugumo situacija, kuri susijusi su karu Ukrainoje, nesiliaujantys Rusijos grasinimai Vakarams nepasikeitė į gerąją pusę. O dėl tuo metu ginčijamasi Lietuvoje?
Ką pasakė, padarė ir ko nepadarė vienas generolas, ką supranta, o ko neišmano Seimo nariai, ministrai apie vokiečių brigadą, fortifikaciją bei rezervą? Šiose kalbose mažiausiai girdimas ekspertinis, ypač karinis patarimas arba jam skiriamas ribotas dėmesys, tarsi greitai ir paprastai būtų galima paaiškinti komplikuotus dalykus bei procesus tarp naujienų apie pramogų pasaulio žvaigždučių nėštumą bei energijos kainas.
Vienoje neoficialioje diskusijoje su saugumo situaciją šalyje puikiai išmanančiais pareigūnais „Delfi“ išgirdo būtent tokius nerimą keliančius pastebėjimus. O į kokias svarbiausias išvadas reikėtų atkreipti dėmesį ir kokie tie lemiami sprendimai dėl šalies saugumo laukia ateityje?
Kokios tos išmoktos pamokos?
Karas Ukrainoje, kaip ir bet kuris kitas karinis konfliktas yra ne tik žmogiškoji tragedija, mėsmalė bei emocijas kurstantis procesas, bet ir galimybė mokytis. NATO šalių, o tai, žinoma, reiškia ir Lietuvos kariuomenėje tai vadinama „išmoktomis pamokomis“. Jų semiasi specialus kariuomenės padalinys, kuris analizuoja visą informaciją iš pirminių, žvalgybinių, taip pat ir atvirųjų duomenų šaltinių.
Jei dar karo pradžioje net ne specialistams buvo galima identifikuoti pirmąsias, akivaizdžias pamokas, tai dabar nenutrūkę karo veiksmai kone kasdien pateikia vertingos informacijos, kuri Lietuvoje sulaukia įvairiausių interpretacijų.
Pavyzdžiui, jei ukrainiečių 8 metus Donbase stiprintos fortifikacijos linijos – betoniniai ir kiti inžineriniai įtvirtinimai, minų laukai, išanalizuoti šaudymo sektoriai bei priešiškų pajėgų galimos judėjimo kryptys suveikė, t.y. sustabdė rusų puolimą, privertė Rusijos pajėgas smarkiai nukraujuoti ir leido ukrainiečiams sėkmingai kontratakuoti, vadinasi ir Lietuvoje taip galima.
Ir netgi galbūt taip turėtų būti? Tokia idėja, iškelta Seime, o Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) svarstyta, sulaukė įvairių reakcijų – nuo pritarimo iki kritikos ar pašaipų.
Esą tai jau yra pasenusi filosofija, netgi Antrojo pasaulinio karo laikais garsusis JAV generolas George'as Pattonas, kurio vadovaujamos pajėgos įveikė vokiečių įtvirtinimus, vadinamąją Zygfrido liniją, apie šią bei prancūzišką Mažino gynybinių įtvirtinimų juostą yra atsiliepęs kaip apie „paminklą žmogaus kvailumui“.
Kita vertus, idėjos šalininkai atkerta, kad karas Ukrainoje kaip tik ir parodė, jog kritiniu momentu griovius kasti gali būti per vėlai – Kyjivą išgelbėjo ne paskubomis kasami prieštankiniai grioviai, keliuose ir sankryžose išstatyti „ežiai“, o sumani manevrinė gynyba, pasitelkus žvalgybą, specialiosios paskirties, manevrinius dalinius ir artileriją, kurie ir sustabdė Rusijos kolonų žygį į Ukrainos sostinę.
Bet ar sustabdytų statinė „įtvirtinimų linija“ pasienyje, kuri teoriškai turėtų neleisti prasiveržti priešininko šarvuotosioms pajėgoms, nukreiptų jas į Lietuvos ir sąjungininkų pajėgų ugnies katilų, t.y. tiesioginės ugnies ir artilerijos pasalas? Rusijos kariuomenė išties pademonstravo stebėtinus bukumo gebėjimus kariaudama 2022 metais, tačiau viltis, kad priešininkas dar kartą ar visada kartos tas pačias klaidas būtų ir naivu, ir neatsakingai pavojinga.
Fortifikacija pasienyje ar mobili gynyba?
Kita vertus, paslaptingai skambantis terminas, kuris valkiojamas po viešąją erdvę – „kontrmobilumo priemonės“ – net ir gerokai mažesnę operacinę erdvę turinčioje Lietuvoje turi prasmę. Ką tai reiškia? Ar tai ištisa įtvirtinimų linija, kokią dabar įrenginėja „Vagner“ samdiniai, ar kažkas kito?
Vadinamieji „ežiai“ – sudėtos plieninės konstrukcijos, bent jau laikinai užkertančios kelią, kaip ir betoninės užtvaros gali būti veiksmingos pasyviosios priemonės. Tačiau jų negali tiesiog įsigyti ir išstatyti pasienyje dabar, jei jų niekas nesaugos. O norint saugoti, tam reikia priskirti žmones. Šie žmonės iš dangaus nenusileis – reikės naudoti Lietuvos kariuomenės dalinių personalą, o migrantų krizė jau parodė, kaip „populiaru“ tokia tarnyba pasienyje, dirbant iš esmės pasieniečių darbą.
Skyrus nedidelius (pavyzdžiui, 20 mln. eurų) finansinius ir didelius žmogiškuosius išteklius pasyviųjų kontrmobilumo priemonių įrengimui dar reikia galvoti apie papildomų pajėgų išdėstymą, aprūpinimą, bet ir apie sąjungininkų poreikius.
Lietuvoje dislokuotos NATO priešakinės pajėgos bei JAV sunkusis batalionas su tankais negali tapti lietuviškų politinių ambicijų ir betoninių pasienio įtvirtinimų įkaitais, sukaustytais erdvėje, ypač, jei karas Ukrainoje parodė, kad Rusijos pajėgos pažeidžiamiausios kontrpuolimo metu.
Nedidelei, net ir mobilizavus turimus rezervus, Lietuvos kariuomenei bei sąjungininkų pajėgoms pirmosiomis konvencinio karo dienomis ypač aktualus taptų ne sukaustančios pasyvios, o priešingai – aktyvios ir mobilios gynybos klausimas, naudojant būtent aktyvios gynybos priemones.
Inžinerines kliūtis gali įrengti kiekvienas Lietuvos kariuomenės batalionas – tam jie turi minų, kurių turėtų gauti daugiau, ne tik prieštankinių, bet ir kryptinių, kurios valdomos per atstumą.
Tokios minos, ypač Vokietijos perduotos DM22 (PARM-2) sėkmingai stabdė rusų šarvuotąsias pajėgas Ukrainoje – net vienas sunaikintas tankas gali nukreipti visa koloną į prieštankinių minų lauką, įvilioti į tiesioginės ugnies arba artilerijos pasalą.
Kol kas Lietuvos kariuomenės turimi prieštankinių minų pajėgumai yra kuklūs (tam reikia spręsti ir sandėliavimo, kitus klausimus), skirti skaičiuojant anksčiau turėtus mažesnius pajėgumus, nei numatyti artimiausiu metu.
Nekokie signalai sąjungininkams
Ir tai tėra viena stabdymo priemonių. Mat kol Lietuvoje virė ambicijų karas dėl to, kas atsakingas, dėl neva nepateisinamos padėties, jog visa Vokietijos Lietuvai priskirta brigada atsirastų „tik“ per 10 dienų, kol buvo aiškinamasi, kas ką padarė bei nepadarė, ginčijosi, siūlė, kol buvo laužomos galvos, kodėl birželį kalbėta vienaip, o rudenį skirtingai interpretuojant nuolatinio brigados dislokavimo klausimą, pats klausimo eskalavimas jau tapo ne tik sparnuotų pasisakymų apie „merginas prie ežero“ šaltiniu, bet ir ypač jautriu, siunčiančiu nekokius signalus sąjungininkams.
Negana to, kad jau ir taip vieša paslaptimi tapę nepadaryti Lietuvos namų darbai, siekiant priimti sąjungininkų brigadą, tapo viešai aptarinėjama ir narstoma tema, dar ir tradicinė lietuvių kritika Vokietijai dėl jos tariamo lėtumo, vangumo, pataikavimo Rusijai liejosi galingu srautu, manant, kad šitaip spausdami vokiečius lietuviai pasieks, ko nori.
O gali nutikti priešingai – metodiškai, nuosekliai veikiančiai Vokietijos sprendimų priėmimų mašinai irzlūs lietuvių keliami garsai gali pasirodyti papildomais trikdžiais.
Nepadarytų namų darbų Lietuvos gynybos klausimų darbotvarkėje – begalė. Reikia reikalavimų civilinei infrastruktūrai, kad, pavyzdžiui, naujai projektuojamuose tiltuose būtų paliktos ertmės, į kurias, kilus būtinybei galima greitai įkišti sprogdinimui reikalingus sprogmenis? Reikia, bet darbai nepadaryti.
Reikia spartesnio, bet kartu ir skaidraus įsigijimo proceso, kad kilus būtinybei nebūtų vilkinami viešųjų pirkimų konkursai, prie kiekvieno bato nesikabinėtų STT, bet kartu būtų išvengta ir „auksinių šaukštų“ istorijos? Reikia. Bet ir čia procesai stringa labiau, nei rusų tankai inžineriniuose įtvirtinimuose.
Kodėl pinigų maišu visko neišspręsi
Ne visos šios problemos išsprendžiamos prieš dešimtmetį Lietuvos gynybos gėda, bent jau kalbantis su sąjungininkais, tapusiu pinigų klausimu.
Palyginimui, 2012-siais Lietuvos krašto apsaugai buvo skiriama 0,78 proc. BVP ir siekė varganus 255,7 mln eurų, o 2022-siais iki 2,52 proc išaugęs Gynybos biudžetas su beveik 1,5 mlrd. eurų net nėra riba: kaip teigė NSGK pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, kitais metais, pridėjus visas papildomas išlaidas karinės infrastruktūros plėtrai, „Lietuva gynybai skirs 2,63 proc. BVP“.
Tačiau kadangi dalis mokėjimų persidengia laike – tiek už didžiuosius esamus įsigijimus, tiek už būsimus, o dar yra norinčiųjų po Krašto apsaugos finansavimu pakišti kelių infrastruktūros tobulinimą, tęsti karinės paramos skyrimą Ukrainai, net ir didesnių sumų gali neužtekti. Kaip tai įmanoma?
Paprastai: kai keliamas klausimas „Ar Lietuva turi karinėmis priemonėmis remti Ukrainą?“ įprasta sulaukti atsakymo „taip, žinoma“, neretai nepagalvojant apie to kainą arba ją ignoruojant pasakymu, kad „ukrainiečiams tų priemonių reikia dabar ir labiau nei mums, nes jei jie jų negaus, tai ateis mūsų eilė ir tos priemonės mums jau nebepadės“. Ši logika priešinga kariniam patarimui.
O koks tas karinis patarimas? Dažniausiai tylima, dangstomasi valstybės paslaptimis ar riboto naudojimo informacijos neprieinamumu, tačiau anksčiau ar vėliau jautriausi klausimai vis tiek patenka į viešumą. Ir tada - vėl skandalas apie tai, kas ką pasakė, nesigilinant į argumentus.
Pavyzdžiui, vos išvengta Lietuvos savaeigių haubicų PzH2000 kad ir dalinio perdavimo Ukrainai, kas būtų sukūrę rimtų problemų artilerijos pajėgumų vystymui.
Iš pradžių Krašto apsaugos ministerija neigė bet kokias užuominas, kad tokių siūlymų net būta, tačiau kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys žengė kiek netikėtą žingsnį ir atvirai avansu prieš VGT posėdį pasipriešino savaeigių haubicų, o taip pat ir vidutinio nuotolio priešlėktuvinės gynybos priemonių NASAMS perdavimui Ukrainai.
„Aš turiu turėti įrankius. Mes negalime įvykdyti užduoties, neturint tam pajėgumų, bet tas pajėgumas, kurį mes turime, yra ant linijos, kai daugiau nusirengti nebegalime“, – žurnalistams poligone Pabradėje trečiadienį sakė lt. gen. V. Rupšys.
Ar kas nors kalba apie šių žodžių turinį? Nelabai, tik socialiniuose tinkluose verda audringos diskusijos. Į diskusiją įsitraukęs karybos specialistas iš akademinės srities – VU TSPMI Karo studijų vadovas Deividas Šlekys stojo į kariuomenės vado pusę.
„Kariuomenes vadas įstatymiškai įgaliotas duoti karinį patarimą ir kaip mokesčių mokėtojas aš norėčiau išgirsti jo karini patarimą. Šiandien aš jį išgirdau.
Dabar noriu išgirsti politikų argumentus, kodėl reikėtų daryti kitaip. Jeigu jau esame demokratija, tai būkim iki galo ja. (...) Tai, ką šiandien padarė Kariuomenės vadas, visiškai atliepia demokratinės kontrolės principus. Kariuomenės vadas yra vienintelis šalies karininkas, kuris pagal Konstituciją gauna teisę dalyvauti politikoje ir jis šiandien pasakė karinį patarimą“, – diskusijoje teigė D. Šlekys.
Bet ar tokios nuomonės iš viso reikšmingos, jei vien pats lt. gen. V. Rupšio pasisakymas sukėlė audrą ne dėl turinio, o dėl sprendimo jautrų klausimą kelti viešumoje, paneigiant ankstesnius institucijų pareiškimus?
Juk V. Rupšio komentaras iš esmės ne tik patvirtinta ankstesnę informaciją apie tokius svarstymus bei ketinimus, kurių neva nebuvo, bet ir, žinoma, lygioje vietoje sukelia skandalą. Viena vertus generolo pasisakymai kai kam sukėlė nusistebėjimą, esą tokie klausimai turėtų būti svarstomi kaip visada, už uždarų durų.
Bet jei lt. gen. V. Rupšio pasisakymas sukėlė audrą ne dėl turinio, o dėl sprendimo jautrų klausimą kelti viešumoje, galima kalbėti tik apie tai, ar kariuomenės vadas neturėtų atidžiau pagalvoti, kas, kokiomis aplinkybėmis ir kada išsprūsta iš burnos bei ko tuo bus pasiekta, jei turinys jau neįdomus.
Pavyzdžiui, prezidento vyriausiasis patarėjas Kęstutis Budrys teigė, kad Lietuvos kariuomenės vado viešos diskusijos yra girdimos ir priešiškose valstybėse.
Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Darius Jauniškis taip pat paragino politikus ir valstybės pareigūnus prieš pasisakant labai gerai apgalvoti savo žodžius ir galimas jų pasekmes. VSD vadovas atkreipė dėmesį, kad Rusija labai įdėmiai seka kiekvieno politiko ir pareigūno pasisakymus viešoje erdvėje. Todėl, pasak jo, labai svarbu rimtai apgalvoti savo komentarus viešoje erdvėje ir pagalvoti apie jų galimas pasekmes.
Ir išties, Kremliaus propagandistus nudžiuginęs Lietuvos kariuomenės vado pasisakymas sulaukė nesunkiai prognozuojamų reakcijų. Tik ar ši kaina yra didesnė už jo pareiškimų turinį? Pavyzdžiui, dabar PZH2000 klausimas jau tapo politiškai radioaktyviu, tačiau neišvengta neseniai Izraelyje modernizuotų savaeigių 120 mm minosvaidžių perdavimo ukrainiečiams.
Ar šie (taip pat Lietuvos Ukrainai perduodamų) šarvuočių M113 bazėje sumontuoti minosvaidžiai ukrainiečiams reikalingi ir naudingi?
Taip, labai – gali patvirtinti ir pasauline karybos žvaigžde tapęs Ukrainos kariuomenės vadas Valerijus Zalužnas, kurio pavaldume esantys Ukrainos kariuomenės manevriniai daliniai gali labai sėkmingai remti pėstininkus tikslia ir savalaike mobilių minosvaidžių ugnimi.
Bet ar per artimiausius metus, kai Lietuvos pajėgas turėtų pasiekti šiuos minosvaidžius pakeisiantys ispaniškieji (beje, ne savaeigiai) modeliai kas nors gali blogo nutikti? Gali. Ne tik su pristatymu, bet ir geopolitinėje erdvėje, o tada „Geležinio Vilko“ brigada liks be šio kritinio ugnies paramos pajėgumo, kuris yra sudėtinė dalis bet kokiame kariniame sumanyme, jei brigadai reikia kautis.
„Geležinio Vilko“ brigada gali bent jau guostis tuo, kad neliko plika, kaip rezervinė trečioji – „Aukštaitijos“ brigada, kuri teoriškai yra, bet praktiškai tik popieriuose bei vizijose, su tik teoriškais priskirtu personalu bei, galbūt, būsima ginkluote ir technika, kurią, galimai, gaus paveldėjus iš pirmų dviejų brigadų, šioms atsisakant senesnės įrangos, technikos ir ginkluotės.
Bet logika paprasta: jei iš viršutinės grandinės dalies išimamas kritiškai svarbus pajėgumas ir nėra kompensuojamas, apatinė dalis turi laukti ir žadėto pajėgumo nesulaukia. Ir nors kai kurie politikai tai, regis, supranta, kviečia ieškoti balanso tarp paramos ir saugumo, viskas galiausiai susiveda į laukimą: kas kam ką atiduos ir ką bei kada gaus mainais.
Užduotis: atsikratyti ubagiško mąstymo
Laukimas susijęs ir su finansais, ir su jų panaudojimų. Kariškių teigimu, kai politikai lakoniškai aiškina, kad Krašto apsauga turi ne pinigų, o fantazijos, kur ir kaip juos panaudoti, problemą, tai yra viena monetos pusė, kurios kritiką galima priimti. Tačiau bent jau iki šiol, kaip išsireiškė vienas Lietuvos kariuomenės karininkas, kariuomenė buvo nuteikiama susitaikyti su diktuojama politinės darbotvarkės realybe, o ne būtinais poreikiais, kurie argumentuojami misijos įvykdymo galimybėmis.
„Turi būti ne ubago sprendimas“, – tokia frazė, skirta apibūdinti oficialiai Krašto apsaugos sistemos liaupsinamo JLTV šarvuotų visureigių įsigijimo projektui gali būti laikoma rimtu signalu, kad ne visi patenkinti LDE Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigados „Žemaitija“ pavertimu lengvąja, kurioje vietoje kadaise planuotų vikšrinių pėstininkų kovos mašinų (PKM) pasirinkta visai kita koncepcija: gerai apsaugotas JLTV turi puikias pravažumo savybes ir gali gabenti dalį skyriaus, specializuotoms misijoms vykstančius karius.
Bet tai nėra jokia visavertė PKM, kuri galėtų kautis su priešininko atitinkamais pajėgumais, o ugnies galia bei šūvio nuotoliu – rankinių būtų, netgi ne distancinėmis priemonėmis valdomu bokšteliu su 12,7 mm kulkosvaidžiu nusileidžia priešininko šarvuočiams.
Mobilios, JLTV transportuojamos pėstininkų grupės su deramais žvalgybiniais, prieštankiniais pajėgumais, žinoma, turi savų privalumų – tai irgi yra viena karo Ukrainoje pamokų. Tačiau kita pamoka, ką pabrėžia tie patys ukrainiečiai, buvo akivaizdi pavasarį, yra akivaizdi ir dabar: be šarvo ir ugnies galios negali vykdyti kontrpuolimo.
Būtent todėl Lietuvos kariuomenėje neišvengiamai, anot šaltinių, atsiras ir tankai. Prieš dešimtmetį būtent dėl ubagiško mąstymo bei neišmanymo sklandę absurdiški teiginiai, kad „tankas yra tik puolamasis ginklas ir todėl Lietuvos kariuomenei nereikalingas, nes mes nesirengiame nieko pulti“ galiausiai laidojami ten pat, kur ir aiškinimai, kad Lietuvai nereikia 155 mm artilerijos ir salvinės ugnies sistemų, nes tai yra „divizijos lygmens ginkluotė“. Karas Ukrainoje dar kartą parodė, kokį vaidmenį gali suvaidinti net ir nedidelis skaičius sumaniai naudojamų pažangių vakarietiškų sistemų.
Problema – jau ne Suvalkų koridorius
Visi šie įsigijimai, apie kuriuos bet kurioje kitoje Vakarų šalyje būtų įprasta diskutuoti atviriau, ne tik uždaruose sprendimų priėmėjų rateliuose, be išankstinio nusistatymo, arogancijos ar priešiškumo, neišvengiamai turės būti diegiami kartojant kaip maldelę sąvokas: vardan jungtinumo, sąveikos, manevro ir ugnies galios.
Pats Lietuvos karys, kurio paruošimo ir aprūpinimo kaina siekia 25 tūkst. eurų, turi būti pranašesnis prieš rusų karį ir toks yra. Tačiau lygiai taip pat pranašesnė privalo būti ir visa sistema.
Jei pasienyje ir planuojamos pasalos, mobilios kliūtys, jutiklių sistema, tai didelę ugnies galią bei keliasdešimt km šūvio nuotolį turintys daliniai (artilerijos batalionai su būsimomis HIMARS sistemomis, esamomis ir būsimomis savaeigėmis haubicomis, joms prioritetiniuose pirkimuose numatytais išmaniaisiais šaudmenimis, numatytomis didelio nuotolio prieštankinėmis sistemomis „Spike“ NLOS) privalo gebėti sąveikauti tiek su Specialiųjų operacijų pajėgomis, tiek su KASP daliniais. O tai – sistemų, įgūdžių, personalo ruošimo ir pratybų klausimas, ne tik pinigų.
Jei Lietuvos kariuomenėje dabar svarbiausiais įsigijimais atrodo papildomų PKM, savaeigių haubicų pirkimas, tai ne mažiau svarbūs ir tokie klausimai, kaip karo medicinos, evakuacijos transporterių naudojimas, artilerijos batalionams – Ukrainoje ypač pasiteisinusių ir Lietuvos kariuomenės jau planuojamų įsigyti kontrradarų, išmaniųjų šaudmenų, priemonių prieš dronus įsigijimas.
Net moderniausia ar toliausiai šaudanti artilerijos sistema gali būti pažeista, jei priešininkas radarais arba dronais nustato šaudančiojo buvimo vietą, o kol kas gintis nuo dronų lietuvių kariai toliau gali tiek miškingoje vietovėje, tiek miestuose, be pavienių ar strateginius objektus tedengiančių priešlėktuvinės gynybos sistemų saugotis nebent sutelkta lengvųjų šaulių ginklų ugnimi.
Tokie įsigijimai, kaip RBS-70 papildomų ir naujesnių raketų yra svarbus žingsnis į priekį, tačiau nepakankamas 2022-ųjų karo lauke.
Tuo metu artilerijos sistemomis greitai dislokuojamų minų (FASCAM) net ir nedideli įsigijimai gali padėti išlošti labai daug brangaus laiko pirmosiomis karinio konflikto dienomis. Mat jei iki šiol Lietuvos saugumo problema buvo įvardijamas Suvalkų koridorius, kuris iki šiol akylai stebimas, tai karo atveju, tikėtina, agresijos krypčių būtų kitų ir netgi svarbesnių.
Ne tik todėl kad Ukrainoje išsekinta Rusijos kariuomenė ištuštino ir Kaliningradą nuo pajėgiausių dalinių bei technikos, bet ir todėl, kad per pastaruosius 5-7 metus išaugęs pasitikėjimas NATO šalių viduje, karininkų teigimu, ramiau nuteikia dėl tikrosios Kaliningrado grėsmės veiksnio.
Didelė tikimybė, kad svaičiojimais pramušti Suvalkų koridorių į Kaliningradą per tris dienas pagarsėjusių Rusijos propagandistų lauktų ne mažiau nemaloni staigmena nei Ukrainoje – potencialiai dėl svarbiausių Lietuvos saugumo sąjungininkų priskirtų pajėgumų, sprendimo priėmimo greičio būtent Kaliningradas gali tapti vienu dideliu koridoriumi – ne Rusijos, o NATO pajėgoms, kurioms tektų padėti gintis Baltijos šalims per Daugpilio ašį.
Tačiau norint, kad visi tokie nacionaliniai ir NATO planai suveiktų, o Rusijos – jei tik ji vėl sumanytų žengti agresijos keliu, šį kartą prieš Aljanso nares – ne, būtinas sklandus ir realus visų institucijų darbas, susikalbėjimas, o ne Rusijoje įprastų pakazūchų ir Potiomkino kaimų fasadas.
Šaltinių teigimu, Ukrainoje dalies nesėkmių karo pradžioje buvo galima išvengti, jei sprendimų priėmėjai būtų įsiklausę į karinio patarimo argumentus.
Ukraina turėjo savų „Suvalkų koridorių“ – Chersono kryptį, pro kurią prasiveržė rusų pajėgos, Donbasą, kur užstrigo įsibrovėliai, tačiau pagrindinės sėkmės priežastys buvo ne tiek ukrainiečių gebėjimai kautis, kiek vieningai ir sumaniai veikianti, net jei ir paskubomis organizuota visuotinės gynybos sistema, aiški lyderystė ir sąjungininkų parama. Lietuva turi ir pranašumų, ir trūkumų, tiek kalbant apie pasiruošimą, sistemos, jos rezervo rengimą, tiek apie sąjungininkus.
Bet skaudžios Lietuvos patirtys bei ukrainiečių krauju sumokėtos pamokos turėtų tapti tik pranašumu. Ar Lietuvoje pastaraisiais metais būta per mažai krizių, kurių metu pavienių įtakingų žmonių ambicijos užgožė strateginių sprendimų svarbą? Juo labiau, kad ir pačioje Lietuvoje gerai žinomos, nors ir nebūtinai suprantamos pamokos iš 1940-ųjų vis dar gali būti įkvėpimo šaltiniu nekartoti klaidų.