„Stop, virtualus patrulis. Diskusija baigta, komentatoriai namo“, – tokie paveikslėliai su tvarkos laikytis raginančiu tariamu pareigūnu pastaruoju metu pasirodė po įrašais feisbuke – atvirose grupėse, portalų komentaruose ir kitur.
Siejant su žinia, kad oficialiai pristatyta virtualaus policijos patrulio idėja jau kurį laiką gyvai aptariama viešojoje erdvėje, ne vienam galėjo pasirodyti, kad tokie komentarai išties parašyti būtent virtualaus pareigūno: profilis naudoja Lietuvos policijos logotipą ir šūkį „Ginti, saugoti, padėti“.
Tiesa, policija tikina, kad tikrieji virtualūs patruliai dar net neveikia ir bus pristatyti oficialiai, o tai, kad po šiuo profiliu slepiasi pokštininkas, nesunku įsitikinti atkreipus dėmesį į kelias detales: tikrasis arba ankstesnis anketos vardas yra „Tom Bombadil“ – tai akivaizdi nuoroda į J. R. R. Tolkieno personažą „Žiedų Valdove“, kurį į lietuvių kalbą išvertė Andrius Tapinas – vienintelis „virtualaus patrulio“ draugas. Be profilio logotipo, „virtualaus patrulio“ niekas nesieja su policija – nurodyta atsitiktinė(arba kaip tik tyčia pokštaujant) gimimo data – 1905-ųjų balandžio 20-a, o profilis pamėgęs kelių politikų ir naujienų portalų paskyras feisbuke.
Ir tai nėra vienintelis pokštininkų profilis, sukurtas pastaruoju metu: kelis metus neaktyvus profilis „Side efect“ kovo viduryje staiga tapo „virtuviniu patruliu“.
Tačiau ne visiems tokie pokštavimai juokingi. Pavyzdžiui, visuomenininkas, kultūros istorikas Darius Kuolys jau kovo pradžioje iškėlė nemažai klausimų ir abejonių dėl virtualaus patrulio paskirties, teisėtumo bei veiklos principų. Ar ji neribos žmogaus laisvių? Tad kam tokia idėja iš viso reikalinga?
Policija interneto portalų komentaruose
Anot policijos generalinio komisaro pavaduotojo Arūno Paulausko, kuris prisipažino esąs šios iniciatyvos iniciatorius, tai bus iš pradžių tik trys specialiai apmokyti policijos pareigūnai, kurie ir dirbs šį darbą ir patruliuos viešąsias interneto erdves, pirmiausiai feisbukas, bet ne tik.
„Bus ir naujienų, žinių, skelbimų portalai, kur po jautrių straipsnių komentarais virtualus patrulis perbėgs, pažiūrės ar viskas tvarkoje su komentarais“, – įspėjo pareigūnas, pabrėžęs, kad veikla neapsiribos vien neapykantos kalbos prevencija.
„Tai nėra vienalytė erdvė, kur be teismo sankcijos nevalia kištis, bet yra ir visiems prieinamų vietų. Labai panaši analogija su paprastu patruliu, kuris dirba gatvėje – policija ten turi būti, kur vyksta teisės pažeidimai ir juos arba prevenciškai užkardyti, arba sulaikyti pažeidimus padariusius asmenis“, – teigė A. Paulauskas, pabrėžęs, kad kibernetinėje erdvėje patruliai lankysis, stebės ir reaguos, ar nepažeidžiama viešoji tvarka, bet akcentas bus skiriamas prevenciniams veiksmams, nes kol kas dar net neišdirbti veiklos algoritmai, o policijos akademija tokių virtalių pareigūnų neruošia.
„Išties, mokomės patys ir pareigūnų atranka jau įvykusi, dabar pradedame mokymų procesą, turbūt vadovaujamės kažkokiais bendrais teisės, žmogaus teisių apsaugos principais. Neatmetu, kad iš pradžių galime padaryti tam tikrų klaidų“, – pripažino komisaras, kuris pažymėjo, kad Lietuva šioje srityje jau atsilieka – Nyderlanduose, Suomijoje ir Estijoje virtualūs pareigūnai dirba jau ne vienerius metus.
Grėsmė žmonių laisvėms?
Tuo metu D. Kuolys įžvelgė iššūkių žmonių laisvėms, juo labiau, kad su politikais tokia policijos iniciatyva iki galo nebuvo suderinta, nors A. Paulauskas atkirto, kad tai esą nebuvo būtina.
„Toks patruliavimas kibernetinėje erdvėje yra vienas mūsų veiklos taktinių elementų, viena mūsų pareigų, kurias numato policijos įstatymas – užkardyti teisės pažeidimų darymą ir mes neišradinėjame dviračio“, – tikino A. Paulauskas.
Tačiau D. Kuolys nenusileido ir priminė apie „netinkamų kalbų, komentarų ir žinučių“, o taip pat „neapykantos kalbos, dezinformacijos ir visų kitų klausimų“ argumentus – esą, jei jie policijai pasirodys netinkami, tai bus imtasi viešų įspėjimo priemonių.
„Yra Konstitucijos 25 str., kuris draudžią šmeižtą, garbės ir orumo žeminimą, yra Baudžiamasis kodeksas, kuris numato atsakomybę už šmeižtą ir įžeidimą, bet sakoma, kad ne policija turi tai spręsti, o žmogus turi kreiptis į prokurorus. O ką daro policija? Įvedinėja sąvokas, kurios nėra juridiškai įteisintos. Tai kokiais teisės aktais remdamasi policija pradės veikti?
Jei policija pripažįsta, kad nepripažino Konstitucijos ir Baudžiamojo kodekso veikimo, tai kodėl? Yra nusiskundimų, kad žmonės užgauliojami, šmeižiami ir žeminami ir neprisišaukia policijos, o kaip policija spręs kalbos filosofijos klausimus, kurių net specialistai nesprendžia?“, – retorinius klausimus kėlė D. Kuolys.
Rizikas supranta, bet turi ne visus atsakymus
Anot A. Paulausko, Lietuva nėra „Rytuose esanti milicijos valstybė“, o vaikai jau taip nebegąsdinami policininkais, todėl esą reikėtų pasitikėti policija. Tuo metu policijos funkcija – prevencija, kad įspėjus kai kuriais atvejais iš viso nereikėtų teisminių procesų.
„Neturime tikslo bausti, turime tikslą užtikrinti žmonių teises nebūti apšmeižtais, apdrėbtais purvu“, – tikino pareigūnas. Vis dėlto, paklaustas kas yra ta „netinkama kalba“ ir kas tai nustatinės, vertins, A. Paulauskas pripažino, kad ko kas net nėra sutvarkytos nuostatos dėl neapykantos kalbos, o konflikto atveju spręstų ne policininkai, o ekspertai, pateikęs savo išvadas. O tūkstančiai panašių situacijų gatvėje esą taip pat kartais yra ribų išbandymas, kai policijos pareigūnai vertina individualiai – ar apsiriboti įspėjimais dėl galimai peržengiamų raudonų linijų.
Vis dėlto virtuali erdvė – ne gatvė, kur jei policijos patrulio nepaklausysi, pabėgsi, ignoruosi, tave supakuos už teisėtų pareigūnų įsakymų nevykdymą ir tada jau komisariate aiškinkis. O internete tiesiog blokuos, pasiųs velniop, ir kas tada?
„Mes tokią riziką įžvelgiame ir vienas ar kitas asmuo, kuris slepiasi po slapyvardžiu, mums gali būti nepasiekiamas. Bet tai nereiškia, kad reikia nieko daryti, nuleisti rankas – yra technologiniai mechanizmai ir jei yra akivaizdus nusikaltimas, pavyzdžiui, kurstymas žudyti kitos rasės, tikėjimo ar lyties asmenis, tai įsijungia kiti mechanizmai“, – pažymėjo A. Paulauskas.
Jis pripažino, kad riba tarp Kremliaus dezinformacijos ir naujienų gali būti labai išblukusi: kas, kad vienai senjorei – ar ji būtų Lietuvoje, ar Švedijoje, netinka viena vakcina – ar ji jau nusipelnė virtualaus policininko įspėjimo? Kur riba tarp raginimų nesilaikyti karantino, sąmokslo teorijų apie išgalvotą virusą, arba tarp aršių diskusijų istoriniais, žmogaus teisių, lyčių lygybės klausimais, neapykantos kurstymo, arba, pavyzdžiui, vyriausybės kritikos? Ir kas tą ribą nustatinės?
„Mes taip vertiname kasdien, kai būna šeimyniniai konfliktai ar muštynės, kai tenka išsiaiškinti, kas dalyvavo, kas kaltas. Tai čia panašiai – pareigūnai vertins pagal savo patirtį, teisinį išprusimą ir stengsimės kiek įmanoma standartizuoti, padėti pareigūnams. Nesu naivus, nėra balta arba juoda ir mums tai bus didelis iššūkis“, – tariamu virtualaus patrulio demonizavimu stebėjosi A. Paulauskas.
„Galbūt, neatmetu, kad žmogus įsižeis, jei jis bus įspėtas, bet gal tai jį apsaugos nuo kito žingsnio, pavyzdžiui, nusikaltimo ar pažeidimo, nes pagrindinis tikslas yra prevencija“, – pripažino komisaras, pridūręs, kad bent jau pradžiai iš virtualaus patrulio idėjos tikisi vienintelio paprasto tikslo: kad šis patrulis įgis daug feisbuko draugų.
D. Kuolio tokie argumentai ne tik neįtikino, bet ir dar labiau pašiurpino, mat policija, su visa savo galia, anot jo, ruošiasi improvizacijoms be teisinės bazės. O visa virtualaus patrulio vieša kampanija, anot pašnekovo, tėra žmonių bauginimas, kai pareigūnais prisidengia politikai.
„Su tuo laisvas žmogus negali sutikti, laisvas žmogus turi protestuoti. Negali būti anoniminės policijos jėgos laisvoje respublikoje – piliečiai prieš tokią savivalę turi sukilti“, – kirto D. Kuolys.