Kalėdos – tai ne tik dovanos artimiesiems ir draugams, vaišių stalas, papuošimai ar eglutės, tai yra Jėzaus Kristaus gimtadienis.
Apie didžiąsias metų šventes, tikrąją Kalėdų prasmę ir dvasinę stiprybę Delfi.lt kalbėjosi su kunigu, Santariškių Dievo Gailestingumo koplyčios kapelionu, lankančiu koronavirusu sergančius ligonius, R. Švenčioniu.
– Šis šventinis laikotarpis kitoks, didžiąsias metų šventes taip pat būsime priversti švęsti kitaip. Kokia yra ta tikroji šv. Kalėdų prasmė ir kaip jos nepamiršti šiuo neramiu bei išties liūdnu laiku?
– Šis laikotarpis yra labai sunkus žmonėms. Velykas šventėm neįprastai, dabar tokios pat laukia ir Kalėdos. Tai pagrindinės šventės, kai susirenka giminės, artimieji. Kai prarandam šią bendravimo galimybę, atsiranda įtampa ir stresas, viskas atrodo keistai, ne taip, kaip turėtų būti. Tačiau yra vienas labai svarbus dalykas, itin reikšmingas tikinčiam žmogui, kuris supranta, kad šventės nėra vien susibūrimas prie stalo, dovanų pirkimas, žiūrėjimas į girliandas ir eglutes. Viso to reikia, viskas gerai. Bet dabar yra toks metas, kai žmogus gali labiau prisiminti tikrąją Kalėdų prasmę ir kieno gimtadienį švenčiame per Kalėdas. Kalėdos yra Jėzaus Kristaus gimtadienis, tai yra Jo šventė.
Ar nepamirštam pagrindinio šių švenčių Asmens? Ar paruošėm Jam dovaną? Geriausia dovana Jėzui – tai žmogaus troškimas būti su Kristumi ir neišsižadėti Jo. Deja, pasaulio triukšme, rūpesčių sūkuryje žmonės pamiršta tikrąją Kalėdų prasmę ir nustumia Viešpatį į antrą ar trečią planą. Labai svarbu, kad šiuo nelengvu metu žmonės trokštų vėl atrasti Dievą, įsileisti Jį į savo širdį.
Pirmaisiais krikščionybės amžiais žmonės Egipte eidavo į dykumą, atsiribodavo nuo pasaulio, kad būtų su Dievu ir ten Jį naujai atrastų. Pandemijos laikotarpis gali būti mums proga išeiti į dvasinę dykumą, proga pažvelgti kitaip į savo vertybes, į savo gyvenimą, išgryninti tai, kas yra tikrai svarbu ir amžina. Dykuma nėra svetinga vietovė, gyvybės ten mažai, o pavojus – didelis. Tačiau būtent toje dykumoje, tyloje, buvime su savimi ir atrandamas Dievas, kuris niekada neapleidžia žmogaus. Nesame vieniši, net jei artimųjų nėra šalia, Viešpats visada mus globoja, tiesia bendrystės ranką kiekvienam.
– Dabar mes išgyvename laiką, kai labai sunku atrasti dvasinės stiprybės. Ko mes galime pasimokyti iš tikėjimo? Gal iš jo mes galime pasisemti dabar mums taip reikiamos stiprybės?
– Tikinčiam žmogui atsakymas yra vienareikšmiškas – Dievas teikia stiprybę. Jis amžinas gyvybės šaltinis, kuris niekada neišsenka. Ne už mūsų nuopelnus, o veltui, tik iš savo malonės Viešpats palaiko kiekvieną žmogų. Jei Dievas akimirkai pamirštų pasaulį, tai visa visata nustotų egzistavusi.
Tikinčiam žmogui galiu patarti visus širdies rūpesčius, vargus, sielvartus, visą skausmą ir situaciją, kuri dabar yra, atiduoti ir padėti prie Jėzaus kojų. Tiesiog sakyti: kaip bebūtų man sunku, žvelgiu į Tave, kenčiantį ant kryžiaus, Tu atpirkai mane, Tu matai ir žinai, ką aš jaučiu, visą save atiduodu Tau, savo žaizdose paslėpk mane.
Be abejo, malda yra tas dalykas, kuris tikintį žmogų sustiprina, nes malda – tai mūsų ryšys, mūsų santykis, pokalbis su Dievu. Malda – sielos prigludimas prie Viešpaties. Šventasis apaštalas Jonas, mylimasis Jėzaus mokinys, per Paskutinę vakarienę buvo priglaudęs galvą prie Kristaus krūtinės, taip maldoje mes galime pasijausti mylimu mokiniu, atsiremiančiu į Jėzų.
– Kai kurių kalėdinių tradicijų dėl esamos epidemiologinės situacijos šįmet negalime puoselėti, pavyzdžiui, negalime lankytis bažnyčioje per šv. Mišias. Ką jūs patartumėte daryti? Kaip nepamesti tų tradicijų?
– Dėl kitų ir savo saugumo eiti į šv. Mišias negalime. Bet yra radijas, televizija, internetas. Žinoma, labai norisi gyvai šiuos dalykus pajausti ir išgyventi. Bažnyčios durys nėra užvertos, kunigai klauso išpažinčių, teikia šv. Komuniją ne Mišių metu.
Adventas yra susilaikymo, pasiaukojimo, askezės metas. Todėl šios situacijos atidavimas į Dievo rankas irgi gali būti mūsų dvasinė auka.
Labai gražu būtų namuose ne tik papuošti eglutę, bet ir savo rankomis pagaminti prakartėlę. Manau vaikams patiktų ją gaminti su tėveliais. Galime šiuo metu pasidomėti šventųjų gyvenimu. Kas gi tas šventasis Mikalojus, kaip jis susijęs su Kalėdomis. Prie Kūčių ar Kalėdų stalo atsiversti Šventąjį Raštą, perskaityti Naujajame Testamente Jėzaus gimimo skyrius. Sugebėti prie vaišių stalo iš pradžių persižegnoti ir padėkoti Dievui už tą maistą, kurį turime, pasimelsti už savo šeimos artimuosius, už visą pasaulį.
– Kūčių vakarą, susėdę prie stalo, laužome kalėdaičius ir jais dalijamės. Gal primintumėte, kokia yra jų reikšmė? Su kokiomis mintimis ir nusiteikimu reiktų jais dalytis?
– Gražus momentas: visa šeima susėdame prie bendro stalo ir dalijamės bažnyčioje palaimintais kalėdaičiais, laužome duoną, palinkėdami artimui prasmingų dalykų. Tai krikščioniškos meilės kitam išraiška. Dalijimosi dvasia yra labai svarbi. Reikia išmokti Evangelijos tiesą – aš nesu vien tik sau gyvenantis asmuo, bet dalijuosi viskuo, ką turiu, ir su kitu žmogumi.
Sėdėdami už stalo ir laužydami kalėdaitį, turime prisiminti, kad Jėzus mums paliko save šv. Komunijos pavidalu. Paprasta duona šv. Mišiose virsta Jo Kūnu. Toje Komunijoje priimame visą Kristų su Jo Dieviška ir Žmogiška prigimtimi.
– Esate Santariškių koplyčios kapelionas ir lankote COVID-19 sergančius ligonius bei suteikiate jiems sakramentus. Ar sakramentų suteikimas sergantiems koronavirusu skiriasi nuo sergančių kitomis ligomis?
– Pagrindinis dalykas, einant pas ligonį, nepriklausomai nuo to, kokia liga žmogus serga, nešti jam Dievo malones. Ne kunigas sustiprina ligonį. Jį sustiprina pats Viešpats. Ligonių sakramentas yra Kristaus dovana sergančiam. Ligonio kūno ir sielos jėgoms sustiprinti, kentėjimams pašventinti, sveikatai sugrąžinti ar mirties kovai laimėti Jėzus įsteigė šį sakramentą.
Kartais žmonės mano, kad jeigu kunigas ateina pas ligonį, tai ligonis būtinai mirs. Taip nėra. Meldžiamasi, visų pirma, sveikatos. Būna taip, kad palatoje guli daugiau ligonių, o aš atėjęs pas tikintį meldžiu jam dvasinės ir fizinės sveikatos ir po suteiktų sakramentų kiti paprašo Ligonių patepimo išgirdę maldos žodžius.
Jeigu jau ateina žmogaus mirties akimirka, sakramentai yra svarbūs tuo, kad tikintysis mirties akivaizdoje gauna atlaidus, išrišamos viso gyvenimo nuodėmės, suteikiamas Ligonių patepimas, jei sergantis fiziškai gali priima šv. Komuniją. Žmogus tampa švarus prieš Dievą. Sielos išganymas yra pirmoje vietoje, kad žmogaus dvasia galėtų po Dievo teismo keliauti tiesiai į Dangaus Karalystę, kad galėtų regėti Dievą veidas į veidą. Tai yra didžiulė Dievo malonė.
– Kas jus asmeniškai palaiko, lankant ligonius?
– Kai einu pas ligonius, neinu vienas. Dievas veikia sakramentuose, tai Jėzus paliečia ligonį, visas dangus meldžiasi kartu. Meldžiasi mūsų dangiškoji Motina Marija, visi šviesieji angelai ir šventųjų sielos.
Kai prasidėjo pandemija, Santariškių vaikų ligoninės savanorė Nina pasakė, kad mane palydės maldoje, jei teks eiti pas Covid-19 sergančius. Ir taip Viešpats padarė, kad dabar yra didžiulė palaikymo komanda: vaikų ir suaugusiųjų Santaros klinikų ligoninės savanoriai, šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios Alfa kurso komanda, palaiminto Jurgio Matulaičio bažnyčios tikintieji, daugybė žmonių socialiniame tinkle „Facebook“ jungiasi maldoje. Man tai yra didelė stiprybė – jie meldžiasi už ligonius ir už mane. Norėčiau jiems visiems padėkoti. Dievas teatlygina gausiomis malonėmis.
Viešpats tegloboja ir teikia jėgų bei ištvermės medikams, kurie rūpinasi sergančiais ir atiduoda visas savo jėgas dėl ligonių. Daugybė tikinčiųjų už medikus meldžiasi, supranta jų nelengvą tarnystę artimui. Esame jums dėkingi! Dievo palaima tebūna su jumis.
Visiems jaukių, ramių, sveikų ir Jėzaus dvasia pripildytų švenčių.