Uigūrų darbo pėdsakus „Siena“ sekė su žurnalistais iš Švedijos, Norvegijos, Estijos, Italijos ir kitų Europos šalių, koordinuojant tarptautiniam tiriamosios žurnalistikos centrui OCCRP. Bendradarbiaujant su „The New York Times“, tarptautinė žurnalistų komanda išaiškino, kad tokios prekės pasiekė ne tik Lietuvos, bet ir dar kelių Europos valstybių medikus bei atsidūrė mažmeninėje prekyboje.
Santaros klinikos ketina atsižvelgti į informaciją apie galimą uigūrų išnaudojimą priimant tolesnius sprendimus dėl viešųjų pirkimų. Sveikatos apsaugos ministerija, kurios pozicijos teiravomės dar vadovaujant Aurelijui Verygai, nurodo, kad žmogaus teisių pažeidimų faktorius sveikatos sektoriaus viešuosiuose pirkimuose – ne jos kompetencija.
Kinijos diplomatai klausimus apie galimą uigūrų išnaudojimą atmeta ir vadina tai „šimtmečio melagystėmis“.
Integracija ar asimiliacija
Uigūrai – etninė ir religinė mažuma – jau keletą dešimtmečių yra asimiliuojami ir patiria įvairias represijas dėl savo tautybės ir išpažįstamos religijos.
„Uigūrai yra tauta, su savo gilia kultūrine tradicija, istorine atmintimi ir valstybingumo patirtimi. Uigūrai turi du pagrindinius tapatybinius aspektus, kurie juos skiria nuo daugumos likusių Kinijos gyventojų – tai yra tiurkišką kalbinę tapatybę ir religiją, nes dauguma jų yra sunitai-musulmonai“, – „Sienai“ teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentas Konstantinas Andrijauskas.
Anot mokslų daktaro, Kinijos teritorijoje, Sindziango regione gyvenanti etninė grupė spaudimą iš centrinės valdžios patiria dar nuo imperinės Kinijos laikų. Komunistinė Kinijos valdžia tiesiog taiko savus metodus.
„Pekinas jau labai ilgai bandė „skiesti“ etninių uigūrų populiaciją Sindziango regione, kartais net prievarta įliedamas etninių kinų, todėl kildavo ir tebekyla tarpetniniai konfliktai tarp abiejų bendruomenių regiono viduje, paprastai tariant, gatvėse“, – padėtį komentavo docentas K. Andrijauskas.
Uigūrų „perauklėjimui“ naudojamos priemonės, nukreiptos į šios mažumos išskaidymą ir indoktrinavimą, apima tiek audringos Vakarų reakcijos sulaukusias stovyklas, tiek kitas priemones, balansuojančias ant žmogiškojo orumo ribos, ar ją peržengiančias. Anot K. Andrijausko, Kinijos centrinė valdžia tokiomis priemonėmis tikisi pagaliau užbaigti šios atskiros tautos integravimą į bendrą katilą, kuris verda jau labai ilgai.
„Ką dabar matome, tai yra tiesiog dar vienas, tačiau bene radikaliausias etapas bendros tendencijos, kuri tęsiasi jau vos ne šimtmečius. O dabar Pekinas jau įsivaizduoja, kad gali užbaigti tą ilgalaikį procesą. Ko jiems trūksta, tai to, ką jie vadina žmonių perauklėjimu. Tai yra, nepabijokime tos sąvokos, noras „išplauti smegenis“ ir idealas būtų toks, kad visi uigūrai per tas stovyklas pereitų ir būtų paversti komunistinės Kinijos „patriotiškais“ piliečiais“, – teigė K. Andrijauskas.
Oficialusis Pekinas uigūrų atžvilgiu taikomas priemones vadina integracija. Žmogaus teisių aktyvistai linkę naudoti kitus terminus – pradedant priverstine asimiliacija ir baigiant represijomis. Anot K. Andrijausko, uigūrų „perauklėjimas“ neretai priveda ir prie tokių reiškinių, kaip priverstinis vaikų atskyrimas nuo tėvų.
„Dažnai kalbama apie suaugusiųjų sulaikymą, bet vaikai yra didelė problema, nes paprastai būna sulaikomi abu tėvai ir vaikai prieš savo valią tada yra patalpinami į mokyklas – internatus“, – aiškino politologas.
„Perauklėjimas“ dėl vardo ar barzdos
Islamo tikėjimą išpažįstanti ir savo kalbą puoselėjanti tauta Sindziango regione, anot K. Andrijausko, represuojama neieškant rimtesnių priežasčių žmonių suėmimui ar kitokiems jų laisvės suvaržymams.
„Jeigu šeimoje vardai arabiškos kilmės, tai jau suponuoja religingumą. Vyrų atveju ilgesnės barzdos nešiojimas taip pat yra ženklas, bylojantis apie religingumą, moterų atžvilgiu jas išduoda hidžabo nešiojimas. Arba tiesiog paprasčiausias keliavimas į užsienį arba giminių užsienyje turėjimas – visi tokie veiksniai užtikrina, kad anksčiau ar vėliau tokie žmonės bus suimti ir patalpinti į tas perauklėjimo įstaigas“, – pasakojo K. Andrijauskas.
Pasak jo, Kinijos valdžiai nereikia stengtis ieškant legitimių priežasčių uigūrų laisvės suvaržymui ar atėmimui: „Režimas visada suras tai, dėl ko žmonės yra kalti. O jie kalti tampa jau vien dėl to, kad nori išlaikyti savo atskirą tapatybę“.
Docentas skaičiuoja, kad tokių perauklėjimo įstaigų yra kelios rūšys – nuo fabrikų tinklų, kuriuose uigūrai pluša pagal prieštaringai vertinamą „darbo programą“, iki „perauklėjimo stovyklų“, kuriose uigūrai atsiduria be teismo ir patiria įvairias represines priemones.
Kaip Kinijos valdžia elgiasi su „perauklėjimo stovyklose“ įkalintais uigūrais, galite pamatyti šiame vaizdo siužete, kurį paviešino YouTube kanalas War on Fear战斗恐惧:
„Perauklėjimo stovyklos“ – didžiausio rezonanso sulaukusi ir turbūt drastiškiausia priemonė, Kinijos valdžios naudojama prieš uigūrus. Vadinamoji darbo programa – kiek švelnesnė „perauklėjimo“ versija.
„Mūsų duomenys apie tai yra riboti, bet yra liudijimai žmonių, perėjusių per tą konvejerį. Tai paprastai galima kalbėti mažiausiai apie keturias suaugusiųjų priverstinio sulaikymo rūšis – nuo tradicinių kalėjimų, iki tokių, neva, savanoriškų darbo ar „lavinimo“ stovyklų, kuriose ir matome ataką prieš pagrindinius uigūrų tapatybinius ir kultūrinius simbolius nuo religijos iki kalbos. Siekiama kalbinės asimiliacijos ir agresyvios sekuliarizacijos“, – komentavo K. Andrijauskas.
Kinijos valstybinė propaganda teigia, kad „darbo programoje“ uigūrai dalyvauja savanoriškai. Jie neva laisva valia palieka šeimas ir namus Sindziange, kad darbuotųsi gamyklose, esančiose už kelių tūkstančių kilometrų. Į Europą emigravę Uigūrai kalba kitaip.
Adiljanas Abdurihimas, Norvegijos uigūrų bendruomenės atstovas, teigia, kad atsisakymas „savanoriškai“ keliauti į fabriką toli nuo Sindziango – nuosprendžio kelionei į „perauklėjimo stovyklą“ pasirašymas.
„Pasakyti „ne“ reiškia, kad jie gali būti išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Tad jie neturi jokio pasirinkimo. Jie turi keliauti, kad išgelbėtų save ir savo šeimas“, – leidiniui NRK.no sakė A. Abdurihimas.
OCCRP kalbintas uigūrų situacijos ekspertas Adrianas Zenzas pabrėžia, kad „darbo programos“ dalyviais paversti uigūrai gyvena sąlygomis, primenančiomis ne tiek darbininkų buitį, kiek laisvės atėmimo įstaigą. Anot eksperto, iš Sindziango išvežti uigūrai priverstinai indoktrinuojami, apribojama jų judėjimo laisvė, jie dažnai apgyvendinami „izoliuotuose bendrabučiuose su [stebėjimo] kameromis ir sargyba, iš kurių negali laisvai išeiti“.
A. Zenzo nuomone, tokios darbo jėgos panaudojimas pažeidžia „praktiškai bet kokias“ etiško verslo normas.
Uigūrų „darbo programos“ pėdsakai netruko išryškėti ir COVID-19 pandemijos kontekste. Rugpjūtį „The New York Times“ publikavo tyrimą, kuriame atskleidė kelias uigūrų programoje dalyvaujančias Kinijos įmones, tiekiančias produkciją JAV ir Europos ligoninėms.
Tarp „The New York Times“ identifikuotų įmonių – Kinijos bendrovės „Hubei Haixin“ ir „Medwell Medical“. Abiejų šių kompanijų produkcija atgulė Santaros klinikų sandėliuose, medikams nežinant apie apsaugos priemonių kilmę.
Pirmosios bangos pirkiniai
„Hubei Haixin“ ir „Medwell“ produkciją „Siena“ aptiko dviejose Santaros klinikų viešųjų pirkimų sutartyse, sudarytose tą pačią dieną – šių metų kovo 27 d., kai Lietuva jau jautė pirmosios koronaviruso bangos smūgius.
Lietuvos įmonė „Skirgesa“ klinikoms pardavė pusę milijono „Medwell“ pagamintų kaukių, užsitikrindama ketvirčio milijono eurų vertės užsakymą. Tai viena didžiausių „Skirgesos“ sutarčių, sudarytų kovai su COVID-19, ir pati didžiausia sutartis, kai buvo perkamos tik kaukės.
Įmonės direktorius Skirmantas Akelis, paklaustas apie produkcijos kilmę, tikino nežinojęs, kad kaukės atkeliavo iš gamyklų, kuriose gali būti naudojamas priverstinis darbas.
„Mes šios įmonės produkciją perkame per tarpininkus ir jų užklausėme dėl šios susidariusios situacijos. Ju atsakymas buvo, kad jie tai girdi pirmą kartą. Tai jeigu turėsite kažkokios papildomos patvirtintos informacijos, mielai lauksime ir tada tikrai darysime kažkokius sprendimus, kad šios įmonės produkcija nepatektų į Lietuvą per mūsų įmonę”, – spalį raštu komentavo “Skirgesos” direktorius S.Akelis.
„Sienos“ žurnalistams pateikus faktus, įrodančius, kad „Medwell“ naudojasi uigūrų darbo programa ir paprašius informuoti, kaip įmonė ketina elgtis, atsakymo nesulaukėme.
Tą pačią kovo 27 dieną Santaros klinikos užsakė dar vieną stambią medicininių kaukių siuntą. Tiekėjas – didelės Švedijos kompanijos „OneMed“ padalinys Lietuvoje. Klinikos ir UAB „OneMed“ sudarė 84 tūkst. eurų vertės sutartį, pagal kurią bendrovė įsipareigojo pristatyti 200 tūkst. „Evercare Basic“ kaukių.
Viešojo pirkimo sutartyje nurodyta, kad prekės gamintojas – Švedijos bendrovė „OneMed“. Tai tiesa, bet tik iš dalies. „Evercare Basic“ tikrai yra „OneMed“ produktų linijos dalis. Tačiau kaukės pagamintos ne Švedijoje, o Kinijoje. Ir jų gamyboje naudojama darbo jėga – prieštaringai vertinamoje valstybinėje programoje „integruojami“ uigūrai.
„Evercare Basic“ – vienas iš kelių „OneMed“ produktų, kuriuos gamina Kinijos įmonė „Hubei Haixin“. Švedijos įmonė „OneMed“ žurnalistams patvirtino, kad ji dar pernai sužinojo apie „Hubei Haixin“ dalyvavimą uigūrų programoje.
„OneMed“ vertinimu, mūsų tiekimo grandinėje nėra uigūrų mažumos priverstinio darbo ar diskriminacijos [požymių]. Tačiau, žinoma, toliau stebėsime situaciją ir imsimės veiksmų, jei gausime naujos informacijos“, – raštu pateiktame komentare teigė „OneMed“.
Apie uigūrų pėdsaką nežinojo
Santaros klinikos „Sienai“ nurodė nebuvusios informuotos apie „OneMed“ produkcijos sąsajas su uigūrų programa. Tačiau nauja informacija gali koreguoti vienos geriausių Lietuvos gydymo įstaigų požiūrį.
„Kovo mėnesį, kai priemonių trūko globaliai ir buvo sutrikusi logistika tiek oru, tiek žeme, tai buvo vienintelė galimybė gauti bent minimalų mūsų poreikį atitinkantį medicininių kaukių kiekį. Negalėjome rizikuoti medicinos darbuotojų sveikata ir gyvybe, palikdami juos be apsaugos priemonių. Minimu laikotarpiu Santaros klinikoms nebuvo žinoma apie uigūrų programą ir apie tai nebuvom abiejų tiekėjų informuoti.
Šiuo metu situacija rinkoje yra pasikeitusi. Galimų tiekėjų yra ne du, o keliolika. Todėl į minimas aplinkybes galima bus atsižvelgti tik tiek, kiek leidžia viešųjų pirkimų įstatymas“, – „Sienai“ teigė Santaros klinikų atstovė Gitana Letukienė.
Viešųjų pirkimų įstatyme yra nuostatos, leidžiančios eliminuoti tiekėjus dėl priverstinio darbo. Tačiau panašu, kad lietuviškas reglamentavimas uigūrus galimai išnaudojantiems Kinijos verslams nepritaikytas.
„Atkreipiame dėmesį, kad taikant tokį pašalinimo pagrindą pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, pašalinti tiekėją galima tik tuomet, kai konstatuojama, jog jis padaręs rimtą profesinį darbuotojų saugos ir sveikatos pažeidimą, už kurį tiekėjui ar jo vadovui yra paskirta nuobauda ar sankcija pagal Lietuvos ar kitų valstybių įstatymus, kai nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos praėjo mažiau nei metai“, – paaiškino G.Letukienė.
Ne tik Lietuva
„OneMed“ platinamas „Evercare“ kaukes, pagamintas „Hubei Haixin“, žurnalistai aptiko Švedijoje, visose trijose Baltijos valstybėse, Olandijoje ir Danijoje. Kitos „Hubei Haixin“ produkcijos, platinamos ne per Švedijos įmonę ar jos dukterines kompanijas, aptikta Belgijoje, Italijoje ir Norvegijoje – tiek valstybiniuose pirkimuose, tiek mažmeninėje prekyboje.
Analogiška padėtis ir su „Medwell“ produkcija. Kaimyninės Estijos duomenys atskleidžia, kad „Medwell“ kaukes į Estiją atvežė dvi bendrovės: „Paira AS“ ir „Kanise OÜ“, kurios abi yra mažai žinomos medicinos reikmenų tiekėjos.
„Kanise OÜ“ generalinis direktorius Pavelas Žukovetsas raštu atsakė, kad „Medwell“ kaukės daugiausia buvo pristatytos į ligonines ir vaistines, iš viso apie 250 tūkst. vienetų. „Paira“ technikos direktorius Jevgenijus Novitskovas teigė, kad įmonė į Estiją atvežė „kelis tūkstančius pakuočių“, kiekvienoje pakuotėje buvo 50 kaukių, taigi apie 100 tūkst. vienetų.
Sužinojęs apie “Medwell” kaukių kilmę, J.Novitskovas teigė, kad jis nebūtų pateikęs užsakymo, jei įmonė būtų žinojusi apie galimus priverstinio darbo klausimus.
„Net neįsivaizdavome, kad šis tiekėjas gali būti susijęs su priverstiniu darbu. Užsakydami iš jų nedidelį kiekį, mes džiaugėmės radę tiekėją, kuris norėjo tiekti aukštos kokybės kaukes net ir nedideliais kiekiais. Dabar mes suprantame, kodėl”, – sakė J.Novitskovas.
„Kanis“ atstovas P.Žukovetsas atsakė, kad įmonė neturi galimybės komentuoti šio klausimo, nes neturi informacijos šia tema. „Produktai pas mus atkeliauja iš Europos Sąjungos rinkos“, – sakė jis.
Kinijos valstybinės propagandos siužete, kurį nagrinėjo „The New York Times“, „Medwell“ atstovas kalbėjo apie didelę paklausą Europoje. Esą balandžio pradžioje įmonė jau turėjo užsakymų tiekti 20 mln. kaukių, o pagrindinės Europos rinkos – Italija, Ispanija ir Portugalija.
„Šimtmečio melagystės“
Kinija jau kurį laiką atmeta tarptautinės bendruomenės ir aktyvistų priekaištus dėl elgesio su uigūrais. Kreipėmės į Kinijos užsienio reikalų ministeriją oficialiaus komentaro dėl dabartinės situacijos, bet atsakymo negavome.
Vis dėlto Kinijos diplomatai Norvegijoje nutarė reaguoti.
„Vadinamieji „žmogaus teisių pažeidimai“ ar „tautinių mažumų persekiojimas“ Sindziange yra šimtmečio melagystės, sugalvotos ekstremistinių Kinijai priešiškų jėgų“, – raštu pateiktame komentare pareiškė Kinijos ambasada Osle.
Ministerija: tai ne mūsų funkcija
Galimo priverstinio uigūrų darbo pėdsakus Lietuvoje sekėme keletą mėnesių. Komentarų į Sveikatos apsaugos ministeriją kreipėmės dar lapkričio pradžioje. Ministerija lakoniškai atsakė, jog „nevykdo rinkos priežiūros“, o žmogaus teisių pažeidimai viešųjų pirkimų kontekste – ne jos, o Centrinės perkančiosios organizacijos kompetencija.
Užsienio reikalų ministerija pabrėžė remianti Europos Sąjungos iniciatyvas, kuriomis keliami klausimai dėl žmogaus teisių padėties Kinijoje, įskaitant ir uigūrų situaciją. 2019-2020 m. Lietuva prisijungė prie trijų pareiškimų dėl žmogaus teisių Kinijoje. Vienu jų 28 valstybės išreiškė susirūpinimą „žmogaus teisių, ypač uigūrų ir kitų tautinių mažumų teisių pažeidimais Sindziango regione, raginant Kinijos vadovybę suteikti galimybę JT Žmogus teisių komisarei apsilankyti šiame Kinijos regione ir suteikti jai visą reikiamą informaciją apie žmogaus teisių padėtį Kinijoje“.
„Lietuva, kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis, viešai kelia susirūpinimą dėl blogėjančios žmogaus teisių padėties įvairiuose Kinijos regionuose tiek ES – Kinijos, tiek ir Jungtinių Tautų formatuose. Pasisakome už tai, kad žmogaus teisės ir laisvės Kinijos regionuose (Tibetas, Sindziangas) nebūtų pažeidinėjamos“, – „Sienai“ pateiktame komentare teigia URM.
Visą tarptautinį tyrimą apie uigūrų darbo pėdsakus Europoje (anglų k.) rasite paspaudę šią nuorodą.
Prie šios publikacijos prisidėjo Liucija Lenkauskaitė, Ola Westerberg, Aubrey Belford, Martin Laine ir Peter Svaar.