Pedagogikoje vartojami trys skirtingi terminai, apibūdinantys skirtingus pedagoginius procesus, turinčius skirtingus tikslus ir siekiančius skirtingų rezultatų: lytinis ugdymas, kuris pirmiausia apima valios ugdymą ir lytinio potraukio integravimą į asmenybės savikūrą, lytiškumo ugdymas (trumpai tariant, lytinis identitetas ir pagarbūs santykiai tarp skirtingų lyčių asmenų). Vertinant lytinės sveikatos prevencijos aspektu, lytinis ugdymas ir lytiškumo ugdymas yra tvirtai susijęs su vertybių ugdymu, tai – pirminė prevencija, grindžiama rizikos vengimu. O lytinis švietimas labiau orientuotas į „techninę pusę“ – rizikingo elgesio pasekmių (nėštumo, lytiškai plintančių infekcijų ir ŽIV/AIDS) mažinimu, – kitaip tariant, tai antrinė prevencija.
Šie procesai – lytinis ir lytiškumo ugdymas bei lytinis švietimas – stovi ant skirtingų antropologinių platformų. Lytiniame ir lytiškumo ugdyme žmogus traktuojamas kaip laisvas ir protingas asmuo, kurio kūnas, psichika ir mintys yra vienovėje, jis pajėgus valdyti lytinį potraukį ir laisva valia priimti sprendimus, atitinkančius žmogaus orumą. Lytiniame švietime – priešingai, žmogus nepajėgus valdyti lytinio potraukio, o to ir nereikia, nes lytinis malonumas yra siekiama vertybė, todėl jo reikia siekti, naudojantis pasekmių vengimo priemonėmis: kontracepcija ir abortais.
Socialinių mokslų tyrimais pagrįsta, jog žmogaus pasirinkto elgesio modelis priklauso nuo jo vertybių, taigi žmogus elgsis pagal tai, kokios jo vertybės ir įsitikinimai. Tiek Švietimo įstatyme (1 str. „padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus“), tiek „Bendrųjų programų atnaujinimo gairėse“ (16 psl.) kalbama apie vertybių ugdymą. Todėl Sveikatos ugdymo bendroji programa pirmiausia yra grįsta bendražmogiškomis vertybėmis.
Šiek tiek apie pačią Sveikatos ugdymo programą
Sveikatos ugdymo programa (toliau tekste – Programa) nėra nei lytinio ugdymo, nei lytinio švietimo programa. Programa yra siekiama ugdyti mokinių sveikatos raštingumą. Programos sandaros logika pagrįsta Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Sveikatos konstitucijoje pateiktu sveikatos sampratos apibrėžimu, jog sveikata – ne tik ligų nebuvimas, bet ir fizinė, psichinė-dvasinė, socialinė gerovė. Taigi, tai nepalyginamai plačiau nei vien lytinė sfera. Taip pat atsižvelgta į keturis pagrindinius veiksnius, kuriuos PSO įvardija kaip lemiančius žmogaus sveikatos būklę: gyvenseną (50–60 proc.), prigimtį, įskaitant genetiką (20 proc.), šalies sveikatos apsaugą (10 proc.) ir aplinką (20 proc.).
Kadangi programa yra gilinančioji, joje gilinamasi į kiekvieną iš išvardytų komponentų, atkreipiant išskirtinį dėmesį į žmogaus sveikatos ištakas ir veiksnius. Programa grįsta rizikingo elgesio vengimo (prevencijos) strategija. PSO koordinuojamame Moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrime (HBSC), vykdomame kas ketverius metus 50-yje pasaulio šalių, rizikingo elgesio terminu nusakomas elgesys, didinantis ligų, susižeidimų ir mirtingumo tikimybę. Įgyvendinant Sveikatos ugdymo programą, nėra skatinamas rizikingo elgesio (rūkymo, alkoholinių gėrimų, narkotikų vartojimo, ankstyvų lytinių santykių, nevisavertės mitybos ir kt.) kompensavimas žalos mažinimo priemonėmis, bet orientuojantis į priežastis ir ugdant sveikatos žinių raštingumo svarbos supratimą bei kritinį mąstymą, vertinant aplinkos reiškinius, siekiama įgalinti mokinius sąmoningai rinktis sveikatai palankią gyvenseną.
Dėl seksualinės sveikatos
Straipsnio „Lietuvos lytinio ugdymo vieta – šiukšlių dėžėje“ autorė apgailestauja, jog Sveikatos ugdymo programoje nėra kalbama apie seksualinę sveikatą. Seksualinė sveikata PSO (2006 m.) apibūdinama kaip „...fizinės, emocinės, psichinės ir socialinės gerovės, susijusios su lytiškumu, būsena; tai ne tik ligos, sutrikimų ar negalios nebuvimas. Seksualinė sveikata reikalauja pozityvaus ir pagarbaus požiūrio į lytiškumą ir seksualinius santykius, taip pat galimybės patirti malonią ir saugią seksualinę patirtį be prievartos, diskriminacijos ir smurto.“ Sekant šiuo apibrėžimu, būtina pabrėžti, jog Programoje itin daug dėmesio skirta žmogaus orumo išsaugojimui, pagarbių santykių kūrimui, pagarbiam požiūriui į lytiškumą ir lytinius santykius. Yra gilinamasi į lytinio potraukio genezę ir jo integravimą į visapusišką, kūrybingą asmens gyvenimą. PSO atskleidžia aspektus, kuriuos apima seksualinė sveikata: tai – „galimybė kontroliuoti savo vaisingumą, naudojantis kontracepcijos priemonėmis ir abortais, taip pat galimybė išvengti lytiškai plintančių infekcijų (LPI), <...> bet ir galimybė patirti malonius ir saugius lytinius santykius be prievartos, diskriminacijos ir smurto“.
Kaip jau buvo minėta, Programa grindžiama rizikos vengimo strategija, todėl Programoje telkiamas dėmesys į vaisingumo pažinimą ir jo valdymą, nagrinėjamas hormoninės kontracepcijos veikimo mechanizmas, jos teigiami ir neigiami aspektai, iš esmės ir giliai paliečiami nepilnamečių nėštumų (gaila, kad straipsnio autorė nežino, kas yra „krizinis nėštumas“, terminas plačiai vartojamas pasaulyje, ypač kalbant apie paauglių nėštumus) ir abortų klausimai, kad mokiniai patys galėtų kritiškai vertinti viešojoje erdvėje pateikiamą informaciją, suprastų laisvo ir informuoto pasirinkimo turinį bei mokytųsi laisvai, be prievartos priimti atsakingus ir sveikatai palankius pasirinkimus.
Skaitant minėtą straipsnį neapleidžia nuojauta, kad autorė skaitė tik programos turinį, nevargdama ties kompetencijomis ir pasiekimais, kurie sudaro programos kontekstą ir vientisumą. Nes tikrai būtų radusi pilietiškumo kompetencijoje pabrėžta, jog „pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms ugdoma analizuojant ir kritiškai vertinant žiniasklaidoje pateikiamą informaciją, suvokiant žiniasklaidos vaidmenį demokratijoje, atpažįstant užslėptos rinkodaros apraiškas ir ieškant jų įveikimo būdų“.
Taip pat būtina pabrėžti, jog seksualinės sveikatos aspektai, apimantys „malonius ir saugius lytinius santykius“ yra nagrinėjami lytinio švietimo programose, grindžiamose rizikingo elgesio žalos mažinimo strategija, t. y. visiškai skirtinga strategija nei Sveikatos ugdymo programos.
Trumpa sveikatos ir lytiškumo ugdymo istorija
Minėto straipsnio autorė nepasivargino pasigilinti, kad nuo 1990 metų Švietimo ir mokslo ministerija patvirtino net tris programas, skirtas sveikatos, lytiškumo ugdymui ir rengimui šeimai. Paskutinė, 2016 metais patvirtinta Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa galioja iki šiandien. Tai nėra lytinio švietimo programos – kaip ir dera švietimo sistemai, tai yra programos, grįstos pedagogine prevencija. Mokslu patvirtinta, jei nebus diegiamos vertybės, joks lytinis švietimas nepadės. Tai panašu į arklio kinkymą už vežimo, tikintis, kad vežimas judės pirmyn.
Juokingiausias – verdiktas
Seimo narės verdiktas – „šios teologijos srities specialistų Sveikatos ugdymo programos vieta – šiukšlių dėžėje“ – tiesą sakant prajuokina, nes kuriant programą teologai nedalyvavo. Darbo grupę sudarė ugdymo ir visuomenės sveikatos specialistai. Manyti, jei mokslininkas dirba Teologijos fakultete, tai būtinai bus teologas – dar vienas šūvis pro šalį.