JAV gynybai užpraėjusiais metais absoliučiais skaičiais išleido 612,5 mlrd. dolerių, Kinija – 126 mlrd., Rusija – 76,6 mlrd. dolerių. Tačiau ne kas kitas, o Rusija pradėjo karinį konfliktą Ukrainoje.
Kinija savo ruožtu plečia ekonominę galią ir kelia nerimą JAV partnerei Japonijai. Kaip DELFI pasakojo Lietuvoje viešėjęs Tarptautinio Japonijos universiteto prezidentas Shinichi Kitaoka, Kinijos investicijos į gynybos biudžetą pastaruosius dvidešimt penkerius metus augo po 13-14 proc. kasmet.
Kadangi dėl tokio Pekino ginklavimosi aplinkinės valstybės jaučiasi nesaugios, jos irgi investuoja į gynybą, todėl Tolimųjų Rytų regione iš esmės vyksta ginklavimosi varžybos.
„Tačiau jeigu palyginsime Kiniją ir Rusiją, Kinija kur kas pavojingesnė dėl savo ekonominės ekspansijos. Kinija plečiasi už savo istorinių sienų ribų. Tuo tarpu Rusija tik bando atgauti prarastas teritorijas. Iš kitos pusės Rusija tiesiogiai taiko karinę galią, o kinai labai apdairūs žmonės. Jie vadovaujasi Sun Tzu, kuris yra karo meno klasikas, mąstysena. Jis sako, kad jeigu pagal karinę galią esi lygus su priešininku, nejudėk iš vietos, jeigu esi dvigubai galingesnis, vis tiek nejudėk, jeigu esi galingesnis penkis kartus, tada bandyk manipuliuoti. Karinių veiksmų nesiimk tol, kol netapsti daug kartų stipresnis. Taigi šia prasme Rusija yra sudėtingesnė ir pavojingesnė valstybė“, - interviu DELFI sakė S. Kitaoka.
Rusijos veiksmai – siaubingi
Klausiamas apie diskusijas su Rusija dėl keturių piečiausių Kurilų salų, kurios prasidėjo 1945 m. ir nesibaigė iki šiol, pašnekovas apgailestaudamas teigė, kad Rusija nėra dosni šalis.
„Tarptautinė tvarka turi išlikti, jokia jėga negali to kvestionuoti. Todėl Rusijos veiksmai Kryme ir Rytų Ukrainoje mums yra siaubingi. Nors atsiprašau, kad tai sakau, bet Krymas daugybę metų buvo Rusijos dalis, bet kai kalbama apie rytinę Ukrainos dalį, tai ten atvyko daugybė rusų. Situacija Šiaurinėse teritorijose (taip Japonija vadina keturias salas, dėl kurių nesutariama - DELFI) panaši, ten irgi daug rusų“, - pridūrė pašnekovas.
Keista saugumo sistema
S. Kitaoka pasakoja, kad Kinija Tolimųjų Rytų regione konstruoja hierarchinę sistemą, kuri lemia Pekino dominavimą. Jo vertinimu, Pekinas kaip lygus su lygiu noriai bendrauja tik su Indija, Rusija, Europos Sąjunga, JAV, bet ne mažesnėmis šalimis.
„Tradiciškai Kinijos tarptautinių santykių suvokimas yra hierarchinis, kai Kinija yra didžiausias autoritetas, lyderis, o toliau rikiuojasi kitos šalys. Kitaip tariant, jie atmeta lygybės principą tarptautiniuose santykiuose“, - sakė saugumo ekspertas.
Tačiau, pašnekovo teigimu, Japonija nepatenka į Kinijos įtakos zoną dėl palankios geografinės padėties ir partnerystės su JAV.
Kaip žinoma, Japonija ir Pietų Korėja yra artimiausios JAV sąjungininkės Tolimųjų Rytų ir Ramiojo vandenyno reigione. Remiantis 2014 m. Pentagono išleistu raportu, kuris pateikia 2013 m. rugsėjo 30 d. duomenis, JAV karinės bazės ir karinės paskirties instaliacijos įkurdintos 40-yje užsienio šalių, iš kurių 113 – Japonijoje, 83 – Pietų Korėjoje.
Japonijoje yra 4 pagrindinės karinės bazės regione: karinė jūrų bazė netoli Tokijo, jūrų bazė Kiušiu saloje, karinių oro pajėgų bazė Okinavoje ir treniruočių bazė Asahikavoje Hokaido saloje netoli Kurilų salų, dėl kurių Japonija nesutaria su Rusija.
Pasak S. Kitaoka, Tolimųjų Rytų ir Ramiojo vandenyno regionas neturi kolektyvinio saugumo sistemos, arba kažko panašaus į NATO, todėl atsvarą Kinijai iš esmės lemia tik JAV dalyvavimas regione.
Šaltojo karo metu JAV įtvirtino hub and spokes sistemą, tai yra sudarė daugybę dvišalių aljansų su atskiromis valstybėmis. Tai leido JAV rinktis, kas ir kuriuos metu jai svarbiau. Ši sistema ypatinga tuo, kad suformuoja tvarų ryšį tarp JAV ir sąjungininkių, tačiau tarpusavyje Azijos šalys neturi jokių saugumo sutarčių.
Antra, pagrindinų NATO narių Europoje – Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės – santykinė galia apylygė, o JAV, kuri yra pagrindinė NATO galia, toli, todėl Europos šalys nejaučia tarpusavyje poreikio rungtyniauti. Tuo tarpu Azijoje valstybių galios skiraisi po kelis ir keliasdešimt kartų, kiekviena mažesnė valstybė jaučiasi užgožta didesnės ir galingesnės.
Trečia, Vakaruose vyrauja demokratiniai režimai, kurie racionaliai nusprendė bendradarbiauti gynybos srityje, o Azijoje vyrauja režimų įvairovė – jiems sunku bendradarbiauti.
Ketvirta, 1950 m. kilo Korėjos karas, lėmęs pusiasalio padalijimą į Šiaurės ir Pietų Korėją, todėl JAV buvimas regione tapo neišvengiamas. Vašingtonas taip įsitraukė į komunizmo sulaikymo kovas ne tik Korėjoje, bet Vietname bei Afganistane.
Penkta, po Antrojo pasaulinio karo Pietų Korėja ir Japonija nepalaikė gerų santykių, nes japonai korėjiečių buvo laikomi okupantais. Todėl JAV buvo priversta sudaryti atskiras sutartis su abiem valstybėmis.
„Kiekvienos valstybės sąlygos buvo skirtingos, taigi mes negalėjome sukurti Azijos NATO, susiformavo tik hub and spokes sistema“, - sakė S. Kitaoka.
Nori atitraukti JAV dėmesį nuo Artimųjų Rytų
Klausiamas, kaip vertina JAV prezidento Baracko Obamos paskelbtą posūkio į Aziją (pivot to Asia) koncepciją, Japonijos tarptautinio universiteto prezidentas sakė, kad iki tikro JAV posūkio trūksta finansinio pagrindo.
Pasak pašnekovo, JAV iki šiol Artimuosiuose Rytuose laikė du veiksniai – poreikis apginti Izraelį ir nafta. Kadangi naftą keičia skalūnų nafta, vienas veiksnio įtaka mažėja. S. Kitaoka neatmeta galimybės, kad ilgainiui Izraelis bei jį supančios musulmonų valstybės pasieks bet šiokius tokius susitarimus. Tiesa, reikalą komplikavo vadinamoji „Islamo valstybė“.
„Bet ir kova prieš ISIS yra vykdoma daugiausia aplinkinių šalių: Jordanijos, Saudo Arabijos ir kitų. Japonija irgi remia šią kovą. Todėl jeigu JAV pasuks į Aziją, mums tai tinka. Bet klausimas, ar administracija sulauks Kongreso pritarimo dėl biudžeto“, - sakė S. Kitaoka.
„Tiesa, dabar situacija keičiais, neseniai B. Obamos administracija paprašė 8 proc. biudžeto didėjimo gynybai, o Kongrese dominuoja respublikonai, kurie remia posūkį į Aziją. Taigi aš manau, kad posūkis į Aziją bus įgyvendintas, bet su tam tikru vėlavimu“, - pridūrė pašnekovas.
Pasipiktino nacionalistiniu auklėjimu Kinijoje
Kalbėdamas apie pagrindines grėsmes Japonijai, S. Kitaoka vis tik mini ne Kinijos dominavimą, o finansų krizę bei kylančią nacionalizmo bangą Kinijoje.
Pasak S. Kitaokos, po Sovietų Sąjungos žlugimo Kinijai reikėjo naujos vienijančios ideologijos, todėl esą atsigręžta į nacionalizmą: šalyje inicijuota nauja švietimo sistema, atsigręžta į istorinę atmintį. Kodėl tai nepatinka Japonijai? Todėl, kad Japonija ir Kinija 1894-1895 m. ir 1937-1945 m. kovojo kruvinuose karuose.
„Bet dabar jie pasitelkė nacionalizmą, pradėjo nacionalistinį lavinimą, įkūrė daug muziejų, kur pasakojama, kaip kinai kovėsi prieš japonus ir kaip japonai žudė kinus, pavyzdžiui, Nankino žudynėse. Taip, tai tiesa, mes labai gailimės dėl to, bet nužudytųjų skaičiai labai išpūsti“, - sakė S. Kitaoka.
DELFI primena, kad Nankino žudynės vyko 1937 m. Japonijos kariuomenei okupavus šį Kinijos miestą Antrajame Kinijos-Japonijos kare. Japonijos karinės pajėgos Nankine nužudė šimtus tūkstančių kinų karių ir civilių, žudynės ir prievartavimai tęsėsi apie šešias savaites. Po karo atsakingi pareigūnai buvo nuteisti karo nusikaltimų tribunolo, tribunolo išvengė tik imperatoriškosios šeimos narys Yasuhiko Asaka, kuriam neliečiamybė pažadėta pagal Japonijos kapituliacijos aktą. Kinijos ir Japonijos istorikų vertinimai dėl aukų skaičiaus nesutampa.
„Kinų vaikai verčiami nekęsti japonų. Taigi ilguoju laikotarpiu mane tai labai kelia nerimą. Jeigu mes kaltinsime vieni kitus, kaip mes tapsime draugais? Toks nacionalistinis lavinimas labai kelia nerimą“, - aiškino S. Kitaoka.
Kur tikėtinas ginkluotas konfliktas?
Japonijos tarptautinio universiteto profesorius taip pat pripažįsta ir karinių susidūrimų tikimybę, tačiau, jo nuomone, ginkluotas konfliktas įmanomas arba dėl Taivano, kurį Kinija laiko savo dalimi, arba dėl atsitiktinių karinių laivų susidūrimų jūrose.
Primenama, kad Kinija Taivaną laiko savo valstybės dalimi nuo pat pilietinio karo pabaigos 1949 m., kai Mao Dzedongo vadovaujami komunistai atėjo valdžion, o pralaimėjusi nacionalistų vyriausybė pasitraukė į salą. Nuo to laiko egzistavo dvi valstybės, pavadintos Kinija: Kinijos Respublika su sostine Taipėjuje ir Kinijos Liaudies Respublika su sostine Pekinu.
Vakarai Kinijos Respubliką Taivane formaliai laikė visos Kinijos atstove, todėl Taipėjaus vyriausybė buvo gavusi vietą Jungtinėse Tautose (JT). Tačiau kai praėjusio amžiaus 8 dešimtmetyje Vakarų santykiai su Kinijos Liaudies Respublika atšilo, Taivanas prarado pasaulio diplomatinį pripažinimą ir vietą JT institucijose.
Šiuo metu Taivaną pripažįsta tik 22 pasaulio šalys, nes Pekinas deklaruoja, jog valstybės negali būti užmezgusios diplomatinių santykių ir su Kinija, ir su Taivanu.
„Kinija bando taikyti spaudimą, kad Taivano žmonės atsisakytų nepriklausomybės idėjos ir būtų apglėbti Kinijos“, - sako S. Kitaoka.
„Tikėtini ir atsitiktiniai susidūrimai jūrose. Todėl labai svarbu sukurti kontaktinį mechanizmą, nes jūrose gali kilti daugybė incidentų. Tarp Kinijos ir Japonijos nebuvo jokio tarpusavio mechanizmo, tačiau prieš septynerius metus tokia iniciatyva buvo pradėta, vėliau sustabdyta ir neseniai vėl atnaujinta“, - pasakojo pašnekovas.
Vis tik, pasak S. Kitaokos, didesnio masto ginkluotas konfliktas labiausiai tikėtinas tarp Indijos ir Pakistano nei tarp Kinijos ir kitos valstybės.