Sąvartyno gyventojų kasdienybė už 120 eurų: mes nieko nebijome ir jaučiamės kaip viršininkai

Daugiau kaip 20 metų sąvartyne gyvenantys Laima ir Pavelas nesiskundžia: per mėnesį kiekvienas gauna 120 eurų pašalpą, o kartais vietiniai gyventojai už 12 valandų darbo sumoka kepta kiaušiniene ir 3 eurais. Apie gyvenimą netolimoje Jonavoje pora net nesvajoja, nes, anot Laimos, dabar jie – viršininkai.

Bandė pakalbinti ir politikai, ir žurnalistai

Dar prieš išvykstant į į Jonalaukio kaime esančią buvusio sąvartyno teritoriją, mūsų gidė Jonavos dekanato „Carito“ direktorė Stanislava Daubarienė patikina, kad bent vienas šiukšlyno gyventojas ateis su mumis susitikti. Tačiau moteris įspėja, kad jie baikštūs.

Lydimi Stanislavos atvykstame prie buvusio Jonavos sąvartyno teritorijos. Stanislava sako, kad šiukšlyną uždarė prieš 5 metus, tačiau jo gyventojai nenorėjo keltis į nakvynės namus. Tad visa likusi bendruomenė persikėlė į šalia esantį miškelį.

„Prieš 12 metų, kai pradėjau savanorišką veiklą, šiukšlyne gyveno 65 žmonės. Dabar globojame 14 žmonių, 6 iš jų gyvena šioje teritorijoje“, – kol laukiame gyventojų pasakoja Stanislava.

„Kartą renovavome namą ir priekabą šiukšlių atvežėme į sąvartyną. Gyventojai subėgo, padėjo iškrauti viską. Mano vaikui taip jų pagailo, kad jiems nupirko alaus. Aš daviau uogienių. Tada mūsų kunigą įtikinau, kad pagalbos reikia ne tik miesto gyventojams, bet ir šitiems avinėliams“, – kaip prieš 12 metų susipažino su šiukšlyne gyvenančiais benamiais pamena Stanislava. Tą kartą, sako ji, suprato, kad gyventojams reikia dvasinės globos, maisto bei drabužių.

Kai moteris aplankė šiukšlyno gyventojus jau kaip „Caritas“ savanorė, jie esą nuo jos bėgo – manė, kad ji politikė ir iš jų kažko nori. Dabar, tikina Stanislava, jie puikiai sutaria ir jokie svetimi žmonės be Stanislavos palydos su gyventojais nesusitiks. O susitikti, priduria moteris, ne kartą bandė ir politikai, ir žurnalistai.

Nieko nebijome, nes nedarome nieko blogo

Tačiau tai ši veikla nėra vienintelis moters darbas. Kaip pati Stanislava sako, ji turi „tikrą“ darbą – nakvynės namuose dirba socialinio darbuotojo padėjėja. „Dievas taip man sudėjo: naktį nakvynės namuose dirbu, o dieną – dalinu labdarą“, – šypteli ji.

Ir šį kartą Stanislava aplankyti savo globotinių atvyko ne tuščiomis – prie mūsų kojų stovi maisto pilnas maišas. Po kelių minučių išvystame vienišą žmogų, žygiuojantį per pievą link mūsų. „Va ,čia Laima. Ji šiek tiek keikiasi. Būna pikta. Matot, eina tiesiai kaip tankas. – pastebėjusi ateinančią moterį perspėja Stanislava. – Bet aš suprantu, kodėl ji pyksta“.

Susitikusios moterys iškart apsikabina ir persimeta keliais žodžiais, kuriuos lydi juokas. „Tu žinai, kad mes nieko nebijome, nes nieko blogo nedarome“, – surimtėjusiu tonu Laimai sako Stanislava.

60 metų turinti Laima tarstėli, kad sąvartyne gyvena jau virš 20 metų. Prieš tai gyveno Kaune, dirbo spaustuvėje. Į kalbas moteris daugiau nesileidžia. „Mes paprasti kaip dvi kapeikos“, – priduria ji.

Išgyvena už 120 eurų

Laima patikino, kad ateis ir daugiau gyventojų, tačiau ne visi: kiti dirba, kapoja malkas. Ir pati Laima visai neseniai kultivavo mokyklos stadioną. Tam, kad moteris gautų mėnesinę bedarbio pašalpą, 120 eurų, ji bent kartą per pusę metų 16 valandų turi dirbti viešuosius darbus.

Stanislava pasakoja, kad viešieji darbai būna tokie darbai, kuriems savivaldybei sukurti etatą būtų prabanga.

Jonalaukio gyventojai kartais trumpalaikių darbo pasiūlymų sulaukia ir iš vietinių kaimų gyventojų: tai vėl kam reikia malkų paskaldyti, daržą išravėti. Anot Stanislavos, už tokius darbus sąvartyno gyventojai gauna apie 5 eurus ir pakelį cigarečių. Kartą, už 12 valandų darbo gavo keptos kiaušinienės ir 3 eurus. „Tada jie būna arba pikti, arba perka alkoholį“, – priduria Stanislava.

Anot jos, vargiai būtų įmanoma suskaičiuoti, už kokią sumą per mėnesį išgyvena šie asmenys. Vasarą, sako Stanislava, jie grybauja, uogauja ir visas gėrybes parduoda. Aišku tik tiek, sako Stanislava, kad jie kas mėnesį stabiliai gauna po 120 eurų. „Šitiems žmonėms visko užtenka“, – priduria ji.

Didžioji dalis sąvartyno gyventojų – iš Kauno

Stasė dar prieš susitinkant su Laima papasakojo, kad visi šiukšlyno gyventojai serga priklausomybės ligomis. „Jų motyvacija tokia: kai turiu, geriu, kai neturiu – knygą skaitau. Sunki žmonių padėtis. Ir visi kauniečiai. Dirbo, turėjo verslą, o kas nutiko? Ta priklausomybė žmogų nuridena. Priklausomybės laiptai labai greiti, kilimo – labai reti, sunku jais lipti“, – sako Stanislava. Anot jos, didžioji dalis gyventojų – kauniečiai.

Pasiteirauju, kodėl būtent kauniečiai atsidūrė tokioje situacijoje ir Stanislava atsako, kad prispaudus finansiniams sunkumams, kauniečiai parduodavo savo butus ir persikeldavo, kur šalia Kauno pigesnis nekilnojamas turtas. Dažniausiai jie atsikeldavo į Ruklą.

Šiam miesteliui moteris gerų žodžių neturi. „Visas Lietuvos dugnas – Rukloje“, – nedaugžodžiauja Stanislava.

Visi gyvena poromis

Stanislava priduria, kad ne tik priklausomybės ligomis kankinami kauniečiai atsiduria tokioje situacijoje: sąvartyne gyvena ir asmenys išėję iš įkalinimo įstaigų ir buvę vaikų namų globotiniai.

Vienas iš tokių yra Laimos draugas Pavelas, kuris prisijungia prie mūsų. Stanislava patikina, kad žmonės čia negyvena po vieną. „Dviese smagiau“, – jai pritaria Pavelas.

„Aš iš Zarasų. Vaikų namuose užaugau. Mane čia draugas atsivežė“, – pasakoja jis. Būdamas našlaičiu, teigia Pavelas, jis gavo butą Rukloje, dirbo traktoristu. Tačiau toks gyvenimas, pamena jis, truko neilgai

„Tokie ir draugai, – piktai šauna Pavelas ir spragteldamas sau į kaklą leidžia suprasti, kad jie gėrė ir jį išvedė iš kelio. – Per juos darbą praradau. Neturėjau už ką mokėti, išmetė mane iš buto. Atsidūriau čia“.

Tačiau Pavelas ilgai apie praeitį negalvoja ir pirštu parodo į Laimą. „Paskui su šita susipažinau“, – šypteli jis.

„Eik, eik. Tikrai?“, – galvą pakraipo jo draugė. Pasirodo, ji už Pavelą 10 metų vyresnė. Tačiau tikina, kad tai nėra didelis skirtumas.

Pasiteirauju, kuris pirmas parodė savo jausmus. Laima atsako, kad jų bendruomenė ir tuomet nebuvo labai didelė, visi artimai bendravo, tad simpatijos išaiškėjo per kalbas.

Pavelas pajuokauja, kad Laima jį gaudė. Tačiau jo širdies draugė į tokius žodžius reaguoja nusijuokdama. „Aš tavęs negaudžiau, tu mane gaudei“, – atšauna ji.

Surimtėjęs Pavelas pasakoja, kad prieš tai Laima draugavo su kitu, tačiau jis, išgėręs neaiškios kilmės skystį, nusinuodijo. Laima įsiterpia ir pabrėžia, kad tas vyras nebuvo jai joks draugas: juk jie tik 3 metus kartu buvo, o su Pavelu – 14.

Išnaudodavo šiukšlyno gyventojus

Pora pastebi, kad seniau gyventi sąvartyne buvo linksmiau, nes bijo daugiau žmonių. „Bet ir vargų buvo daug. Tada Staselės nebuvo“, – priduria Pavelas.

„Bet buvome radę net aukso. Metalinėje švirkštų dėžutėje. Kažkas išmetė. Atidarau dėžutę, žiūriu geltonuoja: grandinėlių, auskarų, žiedų buvo“, – pamena Laima. Esą šiukšlės buvo atvežtos iš Kėdainių.

Kas nutiko auksui, Laima tiksliai nepamena: dalį padovanojo, dalį sau pasiliko. „Paskui susimaišė ir nebėra“, – gūžteli pečiais ji.

Nutikimų pamena ir Stanislava: ją nustebino Jonalaukio gyventojus vis aplankiusi moteris. „Ji buvo apsikarsčiusi auksu ir ją visi vadino valdove“, – teigia Stanislava.

Esą tai buvo vietinė, kuri pasinaudodavo sąvartyno gyventojais: jie rinkdavo metalą, tarą, o ji supirkdavo. „Pamatė, kad gali juos išnaudoti. Jie pajuto tą išnaudojimą, negaudavo pašalpų, nes neturėjo dokumentų. Jie buvo niekai – žmonės be dokumentų. Jie džiaugdavosi, kad ta moteris superka iš jų metalą, tarą ir duoda jiems centų. Taip ir gyveno“, – sako Stanislava.

„O dabar mes visi viršininkai“, – pajuokauja Laima.

Visuomenės požiūris, teigia Stanislava, tokių žmonių atžvilgiu yra itin neigiamas. Anot jos, žmonės turėtų suprasti, kad į šiukšlyną patekę žmonės jau į darbo rinką nebegrįš. „Gyvenimo jie neatsikurs. Jie turi skolų. Kaip toks žmogus gali atiduoti skolą? Niekaip. Jie išvaryti iš savo namų. Taip ir gyvena. Jie nebeturi socialinių įgūdžių, jiems viskas gerai. Jie visko turi. Mes rūpinamės, kad jie nenumirtų, nesušaltų“, – teigia jais besirūpinanti moteris.

Pagalba turintiems priklausomybių

Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą:

RPLC Vilniaus filialas [phone] [e-mail] Gerosios Vilties g. 3 RPLC Kauno filialas [phone] [e-mail] Giedraičių g. 8 RPLC Klaipėdos filialas [phone] [e-mail] Taikos pr. 46 RPLC Šiaulių filialas [phone] [e-mail] Daubos g. 3 RPLC Panevėžio filialas [phone] [e-mail] Elektronikos g. 6 Anoniminių alkoholikų draugija [phone] [e-mail] Pilnų namų bendruomenė [phone] [e-mail]