Pirmą kartą vaikinas kraują davė prieš 8 metus, vos įstojęs į Klaipėdos universitetą. Šiemet jame baigė Techninių informacinių sistemų inžinerijos magistrą ir šiuo metu galvoja apie doktorantūrą, tačiau pabrėžia, kad mokslų pabaiga nereiškia, jog kraujo daugiau nebeduos. Būti donoru vaikinas ketina tol, kol leis jo organizmas.
Mamos mirtis padėjo įvertinti žmogaus gyvybės svarbą
„Noras duoti kraujo pirmą kartą man kilo dar mokykloje. Tačiau tada buvau tik 16 metų, tad niekas man to padaryti neleido. Tiesiog norėjau būti pilietiškas“, - apie motyvus, paskatinusius susidomėti donoryste, pasakojo vaikinas.
Kai A. Miknius buvo devintoje klasėje, vėžiu susirgo jo mama. Tėvai išsiskyrė, tad jam pusantrų metų teko slaugyti mamą ir globoti jaunesnę sesę. Būtent šis įvykis buvo kertinis lūžis, kuris vaikinui padėjo suprasti, kokia trapi yra žmogaus gyvybė ir kaip svarbu stengtis padėti ją išsaugoti.
„Pirmos mintys buvo keistos: kodėl, už ką, kaip? Po to: kaip pagelbėti, ką daryti ir taip toliau. Apsipratus su realybe bei mintimis apie ligą – tiesiog padėti mamai, kuo galiu. Taip ir teko gyventi bemaž pusantrų metų, kol mama iškeliavo Anapilin. Kad tai iš dalies paskatino duoti kraujo neatlygintinai tikrai neneigiu, nes gyvenimas pamokė, kad žmogaus gyvybė – neįkainojama“, - atsiminimais dalijosi vaikinas.
Suteikia moralinį pasitenkinimą
A. Miknius pasakoja, kad pirmą kartą jį pamatę medikai ir pažvelgę į jo donorystės kortelę iš nuostabos sugeba tik šypsotis. 30 kartų kraują davęs vaikinas tikina, kad jie tikrai nebando nuo tokio žingsnio atkalbėti ar įspėti apie galimas grėsmes. Vaikinas pats studijavo biofiziką, tad puikiai supranta žmogaus organizmo veikimo principus.
Vaikino teigimu, kraują taip dažnai duoda tikrai ne dėl to, kad nori pasipuikuoti prieš draugus ar užsidirbti. Jis visada tai daro neatlygintinai ir stengiasi propaguoti neatlygintiną kraujo donorystę.
„Tiesiog mano vertybės, prioritetai gal yra šiek tiek kitokie. Kraujo davimas – tai auka, kuri šiek tiek pakylėja, suteikia moralinio pasitenkinimo. Kraujo davimas turėtų tapti savaime suprantamu dalyku, nes juk centre nuolat tikrina tavo sveikatą. Tikrai ne visi prisiverčia profilaktiškai pasitikrinti. Moksliškai įrodyta, kad reguliariai duodant kraujo organizmas lėčiau sensta. Be to, kas tikrai reta šioje mūsų visuomenėje, gali jausti moralinį pasitenkinimą, darydamas gerą darbą“, - pasakojo vaikinas.
Kraujo trūksta nuolatos
Viešosios įstaigos „Kraujo centras“ viešųjų ryšių atstovės Jūratės Vaidelienės teigimu, nustatyti, koks yra kraujo davimo rekordas Lietuvoje, labai sunku, nes nėra dokumentų, nurodančių, kurie asmenys kraują davė sovietmečiu.
„Mano praktikoje yra vienas Šiaulių gyventojas, kuris šiuo metu gyvena Vilniuje. Tai pirmasis kraujo donoras apdovanotas Garbės donoro vardu. Mes galime garantuoti, kad jis jau dabar kraujo davė 51 kartą Jeigu žiūrėtumėme ir atlygintinus, galbūt tas skaičius būtų dar didesnis“, - pasakojo J. Vaidelienė.
Jos teigimu, kraujo donorų niekada nebus per daug. Tam tikrų kraujo grupių atstovų trūksta kas dieną. Busimiems kraujo donorams ji pataria nebijoti, nes donorystė – patikrinta ir nežalinga, o naudinga veikla.
„Kraujo donorystės praktika yra labai sena. Donorų sveikatos rodikliai yra nuolat registruojami ir jeigu pastebimas kažkoks nukrypimas nuo normos, kraujo donorystė jam atidedama. Paprasta kraujo donorystė nėra pavojinga, tai įrodyta moksliškai, ji netgi rekomenduojama, nes patekęs į avariją, turi didesnį šansą išgyventi“, - pasakojo J. Vaidelienė.