Praėjo vienuolika metų, kai iki gyvos galvos buvo įkalinta pirmoji moteris Lietuvoje.
Visa Lietuva sekė A. Bružaitės, tuomet dar Jonaitienės, dviejų mažamečių vaikų dingimą Kelmės rajone 2007-ųjų kovą. Televizija filmavo nelaimingos mamos ašaras, kaimo apylinkes šukavo pareigūnai, pėdsakų ieškojo kinologų šunys, į dangų kilo sraigtasparnis. Tačiau upėje rasti berniukų kūnai viską apvertė aukštyn kojom.
Paaiškėjo, kad savo rankomis vaikus pasmaugė pati A. Bružaitė. Šiaulių apygardos teismas 2008-ųjų vasario pabaigoje moteriai skyrė griežčiausią laisvės atėmimo bausmę – kalėjimą iki gyvos galvos. Aukštesnių instancijų teismai vėliau paliko galioti šį nuosprendį.
Nuo dukros nenusisuko
Po žudikės teismo nuo jos nusisuko visa šeima: vyras, dukra ir tuomet dar maži dvyniai. Nuo nuteistos moters atsiribojo ir jos broliai, sesės, su kuriais A. Bružaitė užaugo Panevėžio rajone, Geležių kaime.
Dukros pagailo tik čia tebegyvenančiam tėvui Jonui Bružui. Šis nuo pat įkalinimo pradžios susirašinėja su A. Bružaite laiškais, kartais ir pasikalba telefonu. „Rašo man dukra nuo pat pradžios, gaunu iš jos laišką kartą per dvi savaites.
Gaila nužudytų anūkų, bet ką dabar padarysi, nieko nebepakeisi“, – sako su dukra bendravimo nenutraukęs 63-ejų J. Bružas. Su savo vyriausia atžala vyras pasakoja kalbantis apie jos gyvenimą Lukiškėse, ši pasidomi Geležių naujienomis. Tėvo žiniomis, nuteistoji paskutiniu metu labai blogai jaučiasi, turi sveikatos problemų, gulėjo kalėjimo ligoninėje. Pasigydžiusi esą kimba į darbus – pinigų užsidirba siūdama, megzdama.
„Jau treji metai Alma ištekėjusi už tokio paties, iki gyvos galvos nuteisto vyro. Dukra džiaugėsi, kad ir jis dirba. Abu susitaupė pinigų, nusipirko televizorių. Bet jie negyvena kartu, tik gauna pasimatymus po kelias valandas“, – apie asmeninius atžalos reikalus trumpai pasakojo J. Bružas.
Sutuoktinį Rolandą Svirbutavičių Alma sutiko kalėdama Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Žudikės dabartinis vyras iki gyvos galvos kali už keturgubą žmogžudystę. J. Bružas dažnai sulaukia dukros klausimų ir apie likusius jos gyvus vaikus. Tačiau su motinos giminėmis šie, pasak nuteistosios tėvo, nebendrauja. Iš savo kitų anūkų jis težino, kad A. Bružaitės buvusi šeima po tragedijos gyvenimą kuria Anglijoje.
„Anūkas per feisbuką rašė Almos dukrai į Angliją, bet ji nenori nieko apie mus žinoti“, – pasakojo J. Bružas. Tikisi laisvės Paskutinį kartą geležietis su savo dukra telefonu kalbėjosi visai neseniai, dar prieš jai sulaukiant naujausio teismo sprendimo.
Šių metų liepą A. Bružaitė ir jos sutuoktinis kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą prašydami malonės. Pora tikėjosi išeiti į laisvę, tačiau teisėjai šių nuteistųjų nepasigailėjo, motyvuodami, kad galimybės sutrumpinti laisvės atėmimo bausmę kalintiesiems iki gyvos galvos nėra numatyta įstatyme.
Lietuvoje galioja Baudžiamojo proceso kodekso nuostata, kad „jeigu Baudžiamasis kodeksas numato galimybę švelninti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, švelninamos laisvės atėmimo bausmės terminas negali būti trumpesnis negu 25 metai“.
Šiaulių teisėjų nuosprendį A. Bružaitė apskundė dar kartą Lietuvos apeliaciniam teismui.
„Dar nieko nežinau, kaip viskas baigėsi. Nieko nežinojo ir dukra, kai su ja kalbėjom telefonu. Kažką rodė per žinias – lyg ir galima bus paleisti į laisvę nuteistus iki gyvos galvos kalinius“, – „Sekundei“ kalbėjo tėvas. Kalbos apie A. Bružaitės grįžimą į laisvę po 9-erių ar net 5-erių metų jau sklando visuose Geležiuose. Bet tėvas neturi tikslių žinių apie tai ir priduria, kad dukra vis dar gyvena viltimi.
Siūlo suteikti galimybę
Paskutinis nuosprendis dėl vaikžudės priimtas antradienį – Lietuvos apeliacinis teismas dar kartą atmetė A. Bružaitės skundą. Tokių prašymų pastaraisiais metais Lietuvos teisėjai gauna gana daug ir tikėtina, kad jų bus dar daugiau.
Viltis įkalintiesiems iki gyvos galvos sužibo pernai, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė, jog Lietuva pažeidžia šių asmenų teises, nesudarydama jokios realios galimybės jiems išeiti į laisvę. Tokią išimtį garantuoja Europos žmogaus teisių konvencija. Strasbūro teismo teigimu, nors pavojų keliantys asmenys gali būti nuolat kalinami, tačiau net įvykdžiusieji šiurpiausių nusikaltimų „išsaugo esminį žmoniškumą ir turi savyje galimybių pasikeisti“.
Anot teismo, negalima iš nuteistojo atimti vilties, kad jis kada nors išpirks savo kaltę. Aštuoni nuteistieji iki gyvos galvos praėjusiais metais jau sugebėjo įrodyti, kad Lietuva pažeidė jų teises. Šiuo metu dėl to paties į Strasbūrą jau kreipėsi dar 18 kalinių.
Dėl tokios situacijos Lietuvos Vyriausybė ėmė taisyti lietuviškų įstatymų spragas. Įgyvendinant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, Seimui pasiūlyta apibrėžti, kokiais atvejais į laisvę galėtų būti paleisti nuteistieji iki gyvos galvos. Siūloma, kad paleidimo į laisvę galėtų prašyti ne trumpiau kaip 20 metų kalintys nuteistieji.
Pretenduoti išeiti į laisvę galėtų tik tas nuteistasis, kuris yra atlyginęs nukentėjusiesiems ne mažiau kaip pusę teismo priteisto civilinio ieškinio. Jeigu teismas nuspręstų pakeisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę nauja, terminuoto laisvės atėmimo bausme, nuteistajam negalėtų būti skiriamas trumpesnis nei penkeri ir ilgesnis nei dešimt metų laisvės atėmimo terminas. Atlikdami šią 5 – 10 metų bausmę, nuteistieji galėtų būti paleidžiami lygtinai.
Šuo metu Lietuvoje yra apie 120 iki gyvos galvos nuteistų kalinių, dauguma iš jų kali Lukiškėse. Panevėžio pataisos namuose tokie asmenys nekali.