Jeigu pučas Maskvoje po metų ir kelių mėnesių būtų buvęs sėkmingas, visi signatarai galėjo užmokėti galva, Lietuvos galėjo laukti nusiaubtos Čečėnijos likimas.
Lietuva tuo metu turėjo keletą pasirinkimų: pirma, skelbti nepriklausomybę vienašališkai, kaip ir padarė, antra, delsti ir laukti, kad nepriklausomybė ištiks savaime sugriuvus Sovietų Sąjungai (nebuvo visiškai aišku, ar ji grius), trečia, derėtis su SSRS dėl plačios autonomijos, kaip kad pageidavo ir Vakarai.
Kas būtų nutikę, jeigu Kovo 11-ąją signatarai nebūtų nubalsavę už nepriklausomybę? Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Zenonas Norkus teigia, kad naujoji Aukščiausioji Taryba nepaskelbti nepriklausomybės negalėjo, nes ją šiam tikslui išrinko. Tačiau nepriklausomybė išties galėjo būti atidėta. Pirmi iššokę į priekį išvengėme silpstančios Maskvos pinklių.
Galiausiai vis tiek būtume nepriklausomi, bet neutralizuoti (be teisės stoti į Europos Sąjungą ir juolab NATO), gal su rusų bazėmis ir, tikėtina, autonomišku Vilniaus lenkų kraštu“, - DELFI teigia Z. Norkus.
Mokslininko teigimu, politiškai teisinga teigti, kad Sovietų Sąjunga buvo imperija, joje slypėjo neįveikiami prieštaravimai, tad Baltijos valstybės anksčiau ar vėliau būtų išsivadavusios. Esminis klausimas – kokiomis sąlygomis? O sąlygas galėjo primesti Maskva ir Vakarai.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis teigia, kad Kovo 11-oji turi ne tik geopolitinės reikšmės: tai ir tapsmas politine tauta.
„Nenubalsavus už nepriklausomybę, būtume neperžengę istorinės tautos slenksčio. Rusija šiandien turi 185 etnines grupes. Lietuviai būtų 186 etninė grupė“, - sako A. Jokubaitis.
L. Kasčiūnas: Vakarai dėliojo visai kitaip
Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas DELFI pasakoja, kad Lietuvos nepriklausomybė iš esmės yra geopolitinis stebuklas arba anomalija, mat nei Vakarai, nei Maskva to neplanavo. Vakarų lyderiai kaip Helmutas Kohlis ir Francois Mitterrandas norėjo reformuoti Sovietų Sąjungą ir rėmė Michailą Gorbačiovą, jie netroško imperijos žlugimo, mat tikėjo, kad tai atvers tikrą pragarą.
„Geopolitiškai žiūrint mūsų nepriklausomybės atkūrimas buvo geopolitinis stebuklas arba anomalija. Ji neplaukė iš globalios geopolitikos, nes didžiosios Vakarų šalys mūsų nepriklausomybės nematė. Todėl toks principinis mūsų ėjimas, aš manau, stipriai pravėrė langą visiems: latviai ir estai žiūrėjo, kaip mums sekasi, visi žiūrėjo, kaip mums sekasi“, - sakė L. Kasčiūnas.
Analitikas teigia, kad tuo metu nebuvo aišku, ar Sovietų Sąjunga ryšis panaudoti jėgą, nors 1989 m. rugpjūčio mėnesį Vengrija nepatirdama jokios reakcijos iš Maskvos atvėrė sieną su Austrija praleisdama Rytų Vokietijos piliečius į Vakarų Vokietiją. Rytų Vokietijos komunistų vadovas Erichas Honeckeris prašė M. Gorbačiovo sudrausminti Vengriją, tačiau jis atsisakė. Tai reiškė Brežnevo doktrinos išsižadėjimą.
Politologas pabrėžia, kad Vakarai Lietuvą visą laiką orientavo į derybas su Maskva dėl federacinių ar konfederacinių ryšių. Tai būtų reiškę derybas su SSRS dėl atsiskyrimo principų ir sąlygų.
„Pavyzdžiui, Amerika pirmiausia priėmė Kazimirą Prunskienę, kuri buvo pažadėjusi paskelbti moratoriumą Nepriklausomybės Aktui, o ne Vytautą Landsbergį. Jie rodė, kad jiems mūsų žingsniai tuo metu buvo per staigūs. Bet jeigu mes būtume nuėję į derybų scenarijų, kurį siūlė Vakarai ir Maskva, tada mums galėjo primesti saugiklius: pavyzdžiui, kad šalyje ilgiau liktų sovietinė kariuomenė, kad karinėms pajėgoms būtų taikomas eksteritorialumo principas, kad šalis turi laikytis neutraliteto“, - pasakojo L. Kasčiūnas.
Kitaip tariant, nebalsavimas dėl nepriklausomybės Kovo 11-ąją ilgainiui būtų atvedęs į nepriklausomybę, tačiau būtų apsunkinęs šalies integraciją į Vakarus – NATO ir Europos Sąjungą: „Mus būtų pavertę pilkąja zona, kurią susigrąžinti daug lengviau: būtume kažkas panašaus į Baltarusiją ar Ukrainą“.
Lietuvos likimas priklausė nuo trijų atsitiktinumų
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Z. Norkus 2008 m. išleistoje monografijoje „Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu“ aptarė Sovietų Sąjungos žlugimo priežastis bei Lietuvos išėjimą iš šios sistemos.
Jo teigimu, įžvalgiausi buvo tie sovietologai, kurie identifikavo struktūrines SSRS griuvimo priežastis: pirma, tai imperinis jos pobūdis, antra, legitimumo deficitas. Kitaip tariant, sovietai sukūrę imperiją taip ir nesugebėjo sukurti „tarybinio žmogaus“, be to, Sovietų Sąjunga kaip politinis junginys daugelio žmonių buvo suvokiamas kaip neteisėtas, tad M. Gorbačiovui pradėjus viešumą ir pertvarkas, burbanti mažuma įsitikino, kad yra dauguma – tai yra paaiškėjo, kad nepatenkintųjų yra labai daug.
Tačiau Z. Norkus išskiria bent keletą lemtingų sąlygų derinių, kurie vienaip ar kitaip pakreipė įvykių eigą. Šie sąlygų deriniai vadinami atsivėrusiais galimybių langais arba kryžkelėmis, kai palyginus nedideli pakitimai faktinius įvykius galėjo pakreipti visai kitais keliais.
Pirmoji kryžkelė: M. Gorbačiovas
Pirmasis galimybių langas, kuris turėjo esminės reikšmės, buvo 1985 m. įvykęs Michailo Gorbačiovo išrinkimas SSRS Komunistų partijos generaliniu sekretoriumi. Kaip rašo Z. Norkus, be M. Gorbačiovo, į aukščiausią postą pretendavo Maskvos partijos komiteto sekretorius Viktoras Grišinas ir Leningrado komunistų vadovas Grigorijus Romanovas.
Z. Norkus pabrėžia, kad didžiausią įtaką M. Gorbačiovo išrinkimui turėjo Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro Andrejaus Gromykos parama. Jeigu ne ji, M. Gorbačiovas laisvai galėjo pralaimėti.
Vilniaus universiteto profesorius sako, kad V. Grišino pergalės atveju Sovietų Sąjunga galėjo pasukti neotradicionalistinės ir neopatrimonialistinės tendencijos. Kitaip tariant, būtų buvę galima tikėtis sistemos „osmanizacijos“, arba Sovietų Sąjungos vystymosi pagal Osmanų imperijos modelį, kai mėginama diegti vakarietiškas institucijas, reformuoti sistemą, nepaliečiant pamatinių institucijų. Ilgainiui tai vis tiek vestų į dezintegraciją, tačiau ji būtų ilga ir lėta.
G. Romanovo pergalės atveju, anot Z. Norkaus, buvo galima tikėtis Jurijaus Andropovo politikos tąsos bei grįžimo prie stalininių metodų bei galbūt posūkio į kiniškąjį transformacijos kelią. Tačiau nė vienas kelias nesprendė esminės Sovietų Sąjungos problemos: lėtėjančio ekonominio augimo ir komunistinės santvarkos legitimumo deficito.
M. Gorbačiovo tapimas SSRS Komunistų partijos generaliniu sekretoriumi svarbus tuo, kad jis pradėjo pertvarką, atsisakė sukti lėtu kinišku modeliu, neeliminavo savo konkurento Boriso Jelcino, nepasiryžo panaudoti jėgos prieš tautinius sąjūdžius.
Antroji kryžkelė: 1987 m. pertvarkos
1985-1987 m. Sovietų Sąjungoje buvo nesėkmingai bandoma pagreitinti ekonomikos augimą. Sumanymui nepavykus M. Gorbačiovas padarė natūralią išvadą, kad pagrindinis reformų priešininkas – partinė biurokratija, kuri gali bandyti jį nušalinti. Todėl buvo būtina valdžios centrą perkelti iš partijos vidaus organų į tarybas. Taip 1987 m. atsirado ribota žodžio ir organizacijų laisvė, leista burtis politiniams ir kitokiems susivienijimams, surengti rinkimai į sovietinių respublikų aukščiausias tarybas ir SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą.
Pasak Z. Norkaus, 1987 m. M. Gorbačiovo pertvarkos buvo antroji svarbioji kryžkelė, lėmusi komunizmo žlugimą. Tačiau tai buvo ne vienintelis kelias, kuriuo galėjo sukti Sovietų Sąjunga.
Profesorius daro prielaidą, kad šioje kryžkelėje galėjo būti keletas pasirinkimų: pirma, M. Gorbačiovą galėjo nušalinti ir SSRS būtų grįžusi prie komunistinio neotradicionalizmo, antra, M. Gorbačiovas galėjo pasirinkti kinišką transformacijos kelią ir išsaugoti imperiją bent išoriškai, trečia, SSRS galėjo federalizuotis ir demokratizuotis, įtvirtinti rinkos ekonomiką.
Z. Norkaus manymu, M. Gorbačiovas nepasuko kiniškuoju modeliu, kuris būtų padėjęs išsaugoti valdžios monopolį komunistų rankose, nes paprasčiausiai norėjo greitesnių pertvarkų ir tikėjo radikaliais sprendimo būdais.
Tačiau dėl prasidėjusios politinės kovos su Borisu Jelcinu M. Gorbačiovas delsė pradėti rinkos reformas.
Trečioji kryžkelė: pučas
1990 m. kovą Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę. 1990 m. gegužės mėnesį B. Jelcinas buvo išrinktas Rusijos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininku.
M. Gorbačiovas buvo priverstas susikoncentruoti į kovą su B. Jelcinu, tad apleido derybas su sąjunginėmis respublikomis ir buvo priverstas joms perduoti daugiau valdžios.
Tai negalėjo patikti SSRS išsaugojimo entuziastams, todėl M. Gorbačiovui išvykus į Krymą jie susibūrė į Valstybinį nepaprastosios padėties komitetą ir 1991 m. rugpjūčio 19 d. surengė nepavykusį pučą – tai trečiasis galimybių langas.
Z. Norkus daro išvadą, kad viskas galėjo pakrypti kitaip, jeigu M. Gorbačiovas būtų ryžtingai eliminavęs B. Jelciną ir, pavyzdžiui, išsiuntęs jį pasiuntiniu į kokią nors tolimą Afrikos šalį.
Pasak profesoriaus, tai reiškia, kad po 1989 m. M. Gorbačiovo ir jo bendražygių pasaulėžiūroje įvyko svarbios permainos: „Beveik neįtikėtina, kad tokia permaina būtų galėjusi ištikti kurį nors kitą sovietinį lyderį, jeigu jis būtų užėmęs M. Gorbačiovo vietą“.
Z. Norkaus nuomone, jeigu nebūtų buvę B. Jelcino ir 1991 m. pučo, SSRS veikiausiai būtų tapusi Suverenių Respublikų Sąjunga, be Baltijos valstybių, Gruzijos ir galbūt be Moldovos, tačiau jos būtų buvusios priverstos pasirašyti su SSRS įpėdine ekonomines ir politines sutartis, kokią Sovietų Sąjunga po Antrojo pasaulinio karo primetė Suomijai. Tai būtų apsunkinę Lietuvos, Latvijos ir Estijos integraciją į Vakarų struktūras.
Sovietų Sąjunga oficialiai panaikinta 1991 m. gruodžio 8 d., kai Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos prezidentai pasirašė Belovežo susitarimą.
Mokslininkas pažymi, kad pučas galėjo baigtis visai kitaip, nes net pačioje Maskvoje Rusijos vyriausybės būstinės ginti atėjo palyginti nedaug gyventojų, beveik visi miestų ir sričių vadovai iškart pripažino pučistų viršenybę. „Pučas žlugo dėl jo organizacijos nesklandumų, kuriuos keblu pavadinti kitaip nei atsitiktinumais“, - rašo Z. Norkus.
Jeigu pučas būtų pasisekęs, anot Z. Norkaus, Lietuvos ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vadovų būtų laukęs fizinis sunaikinimas, represijos, emigracija, galbūt rezistencija, panaši į buvusią pokariu. Kitaip tariant, galėjo laukti Jugoslavijos ar Čečėnijos scenarijus, Vilnius galėjo būti panašus į Grozną, galėjo prasidėti rusifikacija, masiniai trėmimai.
„Rugpjūčio pučo žlugimas išgelbėjo Sovietų Sąjungą nuo pavirtimo antrąja Jugoslavija, o Lietuvą nuo likimo, primenančio tą, koks ištiko Čečėniją“ - sako Z. Norkus.
Ką laimėjome paskelbę nepriklausomybę Kovo 11-ąją?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius A. Jokubaitis teigia, kad šiandien galima konstatuoti keletą akivaizdžių dalykų: pirma, paskelbusi nepriklausomybę lietuvių tauta sustiprino politinės tautos pagrindus, antra, Aukščiausioji Taryba neturėjo itin didelio pasirinkimo, nes tam ir buvo rinkta.
A. Jokubaitis pabrėžia, kad savo sprendimu lietuviai pakėlė politinio žaidimo kainą – juk buvo kalbama apie naujos sąjungos kūrimą, derybas, konfederaciją ar federaciją, tuo tarpu Lietuva nukirto: nepriklausomybė ir viskas. Neužkirtus tam kelio, niekas nebenorėjo sutikti su mažesniais siūlymais.
„Lietuviams paskelbus nepriklausomybę, gruzinai, armėnai ir kitos save gerbiančios tautos jau nenorėjo taikstytis su mažesniais reikalavimais. Sovietų Sąjungos tautų katilas grėsmingai laukė sprogimo akimirkos, - sako filosofas.
„Tautos nepriklausomybė nebūna atsitiktinumas. Ukrainiečiai šiandien toliau įrodinėja. kad yra tauta, o ne vienas šalia kito parduotuvės eilėje stovintys žmonės. Nė viena tauta nežino kainos, kurią gali tekti sumokėti už nepriklausomybę. Suomiai savo kainą sumokėjo 1939 m., todėl 1990 m. įvykius galėjo stebėti iš šalies. Nereikia mums to SSRS griovėjų vaidmens. Mes garbingai pasitraukėme iš ten, kur negalėjo gyventi save gerbianti tauta“, - sako A. Jokubaitis.