„Skamba egzotiškai, bet iš tiesų Milnora – lietuviškas vardas, kurį mama rado Moters kalendoriuje ir man davė“, – pasitikdama DELFI sakė trijų vaikų mama.
Ekologinis šeimos ūkis Panevėžio rajone, Paliūniškio kaime M. Pšibišauskienei nei verslas, nei hobis. Kaip pati sako, greičiau pabandymas, nes niekada nežinai, kaip kas pasisuks.
Mintis užgimė studijuojant Prancūzijoje
Idėja auginti aromatinius augalus kirbėti pradėjo Prancūzijoje, kur būdama Lietuvos žemės ūkio universiteto magistrantūroje Milnora mokėsi pagal mainų programą.
Vyras taip pat buvo atvykęs atostogų, bet tada apie verslą dar negalvojo, reikėjo baigti mokslus. Po jų apsigyveno pas vyrą ir tik paskui abu sugalvojo iš Radviliškio kraustytis į Panevėžį.
Po studijų ji dirbo samdomą darbą, paskui atsirado vaikai, o su jais – šeimos verslo pradžia. Tarsi savaime taip susiklostė. Po antrojo vaiko priežiūros atostogų moteris nebeturėjo kur grįžti, nes bankrutavo darbovietė.
Senelių ūkyje Milnora pabandė auginti mėtas, paskui stebėjo, ką žmonės augina, tad pradėjo sėti medetkas.
Atvyksta pažiūrėti įdomybių
Pšibišauskai šią „naujovę“ augina jau septintus metus – internetu užsisakė vieną pirmųjų.
Trijuose laukuose auginami aromatiniai augalai labai skirtingi. Vieniems reikia drėgnesnės, kitiems – sausesnės. „Smėlėtoje dirvoje auginame įvairius čiobrelius ir kitus augalus, kilusius iš Viduržiemio jūros regiono: šalavijus, raudonėlius“, – rodė M. Pšibišauskienė.
Pasak moters, darbas nenuobodus, nes gamta kasmet vis kitokia. „Šaltų žiemų niekas nenori, nes augalai stresuoja. Tačiau klimato atšilimas taip pat ne vien tik gėris. Lazda turi du galus. Jei įsivyraus šiltesnės žiemos, galime sulaukti didesnių karščių, sausrų, o augalai, kurie pakenčia šalnas, galbūt norėtų didesnio drėgnumo“, – lygino ekologinio ūkio šeimininkė.
Šiųmetinė ekologinio ūkio naujovė – imbierinių, ledinių ir levandinių mėtų arbatos. „Lietuviai mėgsta įvairiausias mėtas. Daugaiusia mentolio turinčias šveiceriškas – ypač“, – pastebi M. Pšibišauskienė.
Naujų augalų sodinukais agronomė dalijasi tik su entuziastais: „Masine daigų prekyba neužsiimam. Žmonės siūlo tą daryti, tačiau tam reiktų papildomų ir visiškai kitokių investicijų – vazonėlių, žemių, būtinai laistymo. Nesakau, kad niekada to nedarysime, tačiau kol kas koncentruojamės į džiovintų žolių pardavimą“.
Kokio augalo agronomė neturi, bet knieti pabandyti auginti? Pasak Milnoros, rūpėtų ne atskira rūšis ar gentis, bet plėsti tų pačių mėtų asortimentą, nes jų yra labai daug ir įvairių. „Taip pat yra daugiau raudonėlių rūšių, vieną įdomų auksalapių krūmelį turiu, įdomesnės rūšies čiobrelio“, – rodė.
Nenaudoja trąšų ir technikos
Paklausta, ką konkrečiai reiškia, kad ūkis ekologiškas, Milnora visų pirma minėjo nenaudojanti sintetinių trąšų ir jokių pesticidų. Antra, augalai sėjami, ravimi, nuimami rankomis.
„Kasmet po truputį plečiamės, tad dabar ūkyje jau dirbame abu su vyru. Per masinę sėją ar nuėmimą paprašome talkos“, – pasakojo M. Pšibišauskienė.
Vos pradėję dirbti Pšibišauskai domėjosi, kas galėtų supirkti jų auginamas vaistažoles, negalvojo patys pardavinėti. Tačiau paaiškėjo, kad taip dirbti neapsimoka, jei neturi didžiulių laukų, kaip lenkai, turkai, šiaurės Afrikoje ramunėles masiškai auginantys vietiniai, kurių darbas visiškai menkai apmokamas.
„Supratom, kad arba reikia užsidaryti arba eiti į rinką kaip tiesioginiams augintojams ir pardavinėtojai. Buvo nelengva, nes užauginti vaistažolių daug dirbdamas gali, bet prisidžiovinti ir prisikimšti maišus jų nepakanka. Reikia parduoti. Kol niekas tavęs nežino, žiūri, varto... Dabar jau septintas sezonas ir pradeda ateiti viso to darbo grąža. Mus jau daugmaž žino“, – sakė M. Pšibišauskienė.
Gamina medetkų aliejų
Vienas iš nerealizuotų jos sumanymų – aromatizuoti virtuvėje naudojamus aliejus, tačiau iki tol nespėjo prieiti, nes plėtė sausos produkcijos gamybą. Galbūt, pavyks ateityje.
Kai prasideda peršalimai, slogos ir kosuliai, ekologinio ūkio savininkė šeimai ruošia vaistažolių arbatų, tačiau prispyrus reikalui nevengia ir rimtesnių vaistų: „Natūraliai išeina naudoti augalus. Negi bėgsi tablečių pirkti, kai turi vaistinių žolių. Tačiau jei vaikui 40 laipsnių temperatūra, o aš tik liepžiedžių arbata girdau – ne. Mušu ją vaistais, kad vaikui lengviau būtų. Reikia suderinti, ką galime pasiimti iš tradicinės medicinos ir modernios. Svarbiausia viską daryti su protu“.
Nuo darbo pavargusias rankas M. Pšibišauskienė gaivina medetkų žiedų aliejumi, kurio pati pasiruošia. Paprastu aliejumi užpiltus medetkų žiedus laiko pora savaičių, o paskui naudoja odai minkštinti. Tinka ir suskirdusioms kojoms.
„Galima naudoti ne vien medetkas, jas tinka pamaišyti su kitomis žolėmis, pvz., šalaviju, kuris pasižymi dezinfekcinėmis savybėmis, – patarė ekologinio ūkio bendrasavininkė. – Natūrali ir veiksminga priemonė, kita vertus – „žaidimas“. Parduotuviniu kremu pasitepei ir susigėrė, o natūraliame vaistažolių aliejuje rankas ar kojas turi pamirkyti, pasitepęs palaukti“.