Aštuoniolikmetė Laura prieš ketverius metus mamai prisipažino, kad yra lesbietė. Ir nors prieš porą minučių mama tikino galvojanti, kad homoseksualai tokie pat žmonės kaip visi, po dukters pasisakymo persigalvojo.
„Mama pusei minutės nutilo ir paklausė, ar man viskas gerai su galva. Paskui pradėjo sakyti, kad ji tolerantiška tol, kol tai neliečia jos vaikų. O mane tiesiog iš vidaus graužė faktas, kad turiu kažką slėpti nuo brangių žmonių. Su tėčiu apie tai atvirai nekalbėjome, tačiau iš jo pusės priešiškumo nejaučiu“, – apie prisipažinimą šeimai pasakojo mergina.
Laura bandė draugauti su vaikinais. Galbūt todėl mama vis klausia, ar kokioje nors kelionėje sutiko žavų jaunuolį, nors žino, kad dukra šiuo metu turi širdies draugę.
„Ji galvoja, kad buvau įskaudinta ir su vaikinais nebenoriu turėti nieko bendro. Bet greičiau viskas buvo atvirkščiai – aš įskaudinau draugą, kuris buvo mane įsimylėjęs“, – apie bandymus neigti savo seksualinę orientaciją prisiminė mergina.
Žinodami, kokios reakcijos sulauks, prisipažinti apie seksualinę orientaciją šeimai nenori ir 27 metų amžiaus Viltė bei 23 metų Dominykas. Jaunuoliai nutuokia, kokią jausmų bangą tai iššauktų. Tiesa, Dominykas mano, kad mama žino apie jo seksualinę orientaciją, nes pamatė socialiniame tinkle patalpintą nuotrauką iš eitynių už lygybę.
Viltė taip pat vengia šios temos, kadangi turi brolį, kuris neapykantą lieja ne tik ant homoseksualų: „Jis nekenčia visų: dėl orientacijos, rasės, tautybės. Todėl nematau reikalo atskleisti. Jei turėčiau partnerę, su kuria norėčiau susituokti ir turėti vaikų, įsivaizduoju kaip sunku būtų kalbėti apie tai su šeima. Nemanau, kad išgirsčiau kažką nauja, nei neapykantos kupinus pasisakymus, kad tai iškrypimas“, – teigė mergina.
SMS iš tėvų: mes tave mylim
25 metų Jokūbas tėvams prisipažino prieš šešerius metus: „Galbūt pasielgiau kaip bailys, nes nekalbėjau akis į akį. Prieš išvažiuojant studijuoti ant stalo palikau laišką ir knygą apie homoseksualumą, nes labai bijojau konfrontacijos“.
Po kurio laiko vaikinas gavo trumpąją žinutę su tekstu „Mes tave mylim“. Kurį laiką šeima nekalbėjo šia tema, todėl tik vėliau Jokūbas sužinojo, kad tėvai turėjo daug klausimų, patyrė kančią.
„Po to apie tai kalbėjomės daug kartų, jie buvo susipažinę su mano partneriu. Santykiai su tėvais visada buvo atviri, todėl supratau, kad slėpimas prie gero nenuves“, – apie šeimos palaikymą pasakojo vaikinas.
Nesuprasdami savęs, paaugliai patiria kančią
Psichoterapeutė Dalia Minialgienė nebuvo susidūrusi su atvejais, kai paaugliai, pradėję jaustis homoseksualais, patys ateitų ieškoti pagalbos. Tačiau yra buvę atvejų, kai tėvai atvesdavo vaikus dėl agresijos, atsiskyrimo ir tik terapijos metu paaiškėdavo, kad ramybės jaunuoliams neduodavo mintys apie seksualinę orientaciją.
Išsibraukimas iš socialinio gyvenimo gali baigtis tragiškai
Anot psichoterapeutės, paauglys, jausdamasis kitoks, gali užsidaryti ir atsiskirti nuo aplinkos. Tokio pasirinkimo pasekmės gali būti liūdnos ir skausmingos.
„Aš manau, kad tokie paaugliai, kurie neranda atramos, daug dažniau renkasi savižudybę. Svarbiausia – jausti paramą šeimoje. Kad ir kokie tolerantiški būtų tėvai, visada sunku priimti, kad vaikas homoseksualus. Jie siekia tokias mintis užglaistyti: tai yra tik išsigalvojimas, nesąmonė“, – apie šeimos vaidmenį homoseksualiems jaunuoliams kalbėjo D. Minialgienė.
Psichoterapeutė teigia, kad mamos dažnai tokią situaciją priima jautriau, bando įsiklausyti. Tėvams tai – vyriškumo pažeidimas, tėvo figūros nuvertinimas ir jie gali atstumti paauglį, kai jam ypatingai reikia globos bei supratimo. Nebūtina homoseksualumo klausimo šeimoje eskaluoti, tačiau vaikas turi jausti, kad yra priimamas toks, koks yra.
Tačiau į pagalbą identiteto krizę išgyvenančiam paaugliui turėtų ateiti ir kiti: klasės auklėtojas, mokytojai, socialiniai darbuotojai ir psichologai.
„Aš patarčiau pokalbiui į mokyklą eiti patiems tėvams, kad specialistai padėtų jam integruotis klasėje. Svarbu, jog vaikas nebūtų atstumtas, užmirštas, nepatirtų patyčių. Tėvams patariu apginti savo atžalą“, – teigia D. Minialgienė.
Suaugusiųjų nuomonė užkerta kelią ieškoti pagalbos
Vaikų psichiatras Linas Slušnys sako, kad visi paaugliai tam tikru metu susiduria su identiteto problema. Tai nebūtinai gali būti susiję su homoseksualumu, tačiau visais atvejais patys jaunuoliai retai kada ieško pagalbos.
L. Slušnys mano, kad suaugusieji labai dažnai homoseksualumo temą yra „uždarę“ iš anksto.
„Daugelis Lietuvoje teigia, kad tai yra visiškas iškrypimas. Tuomet išankstinės nuostatos, nebūtinai išsakytos pačiuose namuose, bet apskritai girdimos iš suaugusiųjų, nesudaro prielaidos kalbėtis. Tada neverta tikėtis, kad vaikas nueis pas specialistą“, - teigia psichiatras.
Psichiatras sutiko ir netikrų homoseksualų
L. Slušniui teko susidurti su maždaug 5 atvejais, kai apie 20 metų jaunuoliai kreipėsi, norėdami sau atsakyti į klausimą, kas jie tokie. Dauguma atvejų vaikinai buvo susirūpinę, jog neturi jokio potraukio merginoms, jiems patinka vyrai bei nerimavo dėl savo ateities. Tačiau pasitaikė ir tokių, kurie, specialisto manymu, nebuvo tikri homoseksualai.
„Keli pacientai į homoseksualumą buvo įtraukti banaliu merkantiliniu principu. Vienas 17 metų jaunuolis, atvažiavęs į sostinę iš kaimo visiškai be pinigų, turėjo tikslą pabaigti studijas. Jis sutiko žmogų (suaugusį vyrą), kuris labai norėjo juo rūpintis. Po pusės metų ar daugiau toks rūpinimasis virto lytiniais santykiais“, - pasakoja L. Slušnys.
Pacientas su identiteto problemomis susidūrė, kai įsimylėjo merginą ir pradėjo ieškoti atsakymo, kas jis toks. Ką jam daryti, jei lytiškai santykiauja su vyru, bet myli merginą? Psichiatras buvo susidūręs su dviem identiškais atvejais ir mano, kad tai nebuvo tikras homoseksualumas.