Toks pavadinimas numatomas naujoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įstatymo redakcijoje, jai šią savaitę po svarstymo vienbalsiai pritarta Seime. Iki priėmimo liko dar vienas balsavimas.
Dabartinis muziejaus pavadinimas kritikos sulaukė dėl to, kad esą sovietinius nusikaltimus kaip genocidą akcentuojanti Lietuva menkina nacistinės Vokietijos įvykdytą žydų genocidą, prie kurio prisidėjo ir lietuvių kolaborantai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė yra sakiusi, kad muziejaus pavadinimas neatitinka ekspozicijos turinio.
„Tai nėra tik aukų muziejus – pristatomos ir kitos temos. Ekspozicijoje pristatomi ir laisvės kovotojai, disidentai, kalbama apie visas okupacinio režimo apraiškas, jo poveikį. Genocido sąvoka turi siauresnę reikšmę“, – BNS yra sakiusi T. B. Burauskaitė.
Šią savaitę svarstant įstatymo projektą parlamente buvęs centro darbuotojas Seimo narys Arvydas Anušauskas kėlė abejonę dėl žodžio „genocidas“ atsisakymo.
„Siūlomame projekte yra kai kurių anksčiau diskutuotų ir sukėlusių įvairių svarstymų niuansų, pavyzdžiui, Genocido aukų muziejų pavadinti Okupacijos ir laisvės kovų muziejumi. Pagal savo turinį iš tikrųjų realiai jis toks daugiausia ir yra. Žodžio „genocidas“ išnykimas iš šito konteksto, nežinau, dar svarstytinas, galbūt tas pats žodis ir galėtų likti, – kalbėjo A. Anušauskas.
Muziejus yra įsikūręs prieš daugiau nei 100 metų prie Lukiškių aikštės iškilusiame pastate. Rusijos, Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos įvairių įstaigų, daugiausia teismų, būstine buvęs pastatas daugeliui lietuvių geriausiai žinomas kaip buvę KGB rūmai.
Be to, naujoje įstatymo redakcijoje norima Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą padaryti koordinuojančia institucija renkant, tiriant, analizuojant istorijos procesus, susijusius su Sovietų Sąjungos vykdyta agresija, taip pat atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Švietimo ir mokslo ministerijos darbo grupė neseniai pasiūlė LGGRTC sujungti su kitais humanitariniais institutais.
„Yra ką tik pasirodęs planas, pagal kurį Lietuvos istorijos, Kalbos, Literatūros ir tautosakos institutai kartu su tuo pačiu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru būtų sujungti. Sujungti dalykai, kurie tarpusavyje iš esmės nesisieja, – vieni rūpinasi kalbos reikalais, o Gyventojų genocido tyrimo centras užsiima nacionalinės atminties klausimais. Štai čia kyla tada klausimas, kaip yra modeliuojama politika pačioje Vyriausybėje, kai mes čia beveik vieningai einame link to, kad centras būtų sustiprintas, o pačioje Vyriausybėje atsiranda dokumentas, kuris siekia tą centrą sujungti su kitais institutais ir iš principo niveliuoti jo pagrindinę funkciją“, – stebėjosi konservatorius Laurynas Kasčiūnas.
Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas „valstietis“ Arūnas Gumuliauskas teigė, kad Vyriausybė nepritaria LGGRTC sujungimui su kitais institutais.
„Išvadą dėl tų mokslo institutų sujungimo pateikė ne Vyriausybė, bet pateikė darbo grupė. Kaip tik Vyriausybė atmetė šį darbo grupės pasiūlymą ir pakvietė ją toliau tobulinti savo projektą. Todėl apie jokį susijungimą, sujungimą dabar tikrai niekas nekalba ir nereikia kalbėti, priekaištauti Vyriausybei dėl to, ko ji nepadarė“, – teigė jis.
LGGRTC ir Genocido aukų muziejus Lietuvoje veikia nuo 1992 metų.