Triukšmas kilo po to, kai žinomas žurnalistas Andrius Tapinas viešai pasipiktino Kino įstatymo reglamentavimu, pagal kurį N-7, N-13 ir N-16 pažymėti filmai nustatyto amžiaus cenzo neatitinkantiems nepilnamečiams draudžiami – net jei juos lydi tėvai. A. Tapinas taip pat stebėjosi, jog pirmoji „Hobito“ trilogijos dalis ženklinta N-7, o dabar kinuose rodoma antroji – N-13.
„Šiuo metu galiojantis cenzas N13 draudžia tokiuose filmuose lankytis vaikams iki 13 metų net ir lydimiems tėvų. Kitaip tariant, iš tėvų yra atimta galimybė spręsti, kas yra naudinga ir žalinga jų vaikams. Toks sprendimas ne tik kenkia legaliam kino verslui, atima galimybę tėvams drauge su vaikais praleisti laisvalaikį, bet ir nepasiekia norimos naudos. Dar daugiau, skatina piratavimą, kadangi visi tie filmai yra laisvai prieinami internete“, - savo viešame kreipimesi teigė A. Tapinas.
Tikėtina, kad žurnalistas pasiekė Seimo narių širdis. Mat žaibiškai pasiūlyti reglamentavimą švelninantys Kino įstatymo pakeitimai, o jie pritarimą randa ir tarp konservatyvių pažiūrų parlamentarų.
Siūlo sprendimą suteikti tėvams, o ne valstybei
Įstatymo pataisas, išgirdęs A. Tapino istoriją, pateikė liberalas, buvęs teisingumo ministras Remigijus Šimašius. Jo siūlymo esmė – nustatyti, kad amžiaus cenzo neatitinkantys vaikai į N-7, N-13 ir N-16 kategorijoms priskirtus filmus galėtų būti įleidžiami su tėvais.
„Katalizatorius yra A. Tapino atviras laiškas ir aprašyta situacija, kai į vaikams skirtą filmą vaikai negali patekti netgi su tėvais. „Hobitas“ – tiktai viena iš situacijų, o tokių situacijų yra daugybė“, - DELFI teigė R. Šimašius.
Pašnekovas teigė visiškai palaikantis tiek moralinius, tiek ekonominius A. Tapino argumentus. Esą tėvai turi turėti teisę spręsti, kokie filmai tinkami jų vaikams, o draudimas tai daryti paprasčiausiai skatina tų pačių filmų žiūrėjimą pasitelkiant interneto piratų paslaugas.
„Akivaizdu, kad didžioji Lietuvos šeimų dalis per nelegalias kopijas tuos filmus žiūri. Ir kartais labai smagiai leidžia laiką – ir auklėjimo prasme viskas tvarkoje. O kai nori ateiti į kino teatrą, jiems parodomos užtrenktos durys. Aišku, kad situacija yra neadekvati.
Mes daug šnekame apie šeimų autonomiją, apie šeimų teisę auginti savo vaikus. Liūdna, kad apie tai daug šnekama, kai ginama šeimų teisė mušti savo vaikus. Bet labai dažnai užmirštame, kai eina kalba apie auklėjimą ir bendrą filmų žiūrėjimą šeimoje. Šeima gali pati apsispręsti, ar 12-metis sūnus yra pakankamai brandus žiūrėti filmą, kuriame galbūt yra kažkas baisaus ar kažkas su nedideliu erotiniu prieskoniu. Man atrodo, tai yra šeimų reikalas“, - dėstė R. Šimašius.
Pasak jo, gali būti neatsakingų tėvų, tačiau tai nėra motyvas, dėl kurio likusi visuomenės dalis turėtų prarasti sprendimo teisę.
„Kas turi galutinę žodžio teisę? Ar valstybės institucijos ir valstybės tarnautojai ir kiti jos paskirti asmenys, kurie pasako, kad rekomenduoja taip ir ne kitaip, ar vis dėlto paliekame tą teisę šeimoms? Yra dalis šeimų, kur tėvai galbūt į tai apskritai nekreips dėmesio ir tai nebus į naudą vaikams. Bet vis dėlto drįstu manyti, kad daugelis tėvų yra atsakingi“, - teigė R. Šimašius.
V. Aleknaitė Abramikienė: nematau kažko labai piktybiško
R. Šimašiaus pasiūlymui linkusi pritarti ir konservatorė Vilija Aleknaitė Abramikienė – viena uoliausių tradicinių šeimos vertybių gynėjų Seime.
„Nematau kažko labai piktybiško tame siūlyme. (...) Kartais filmai, skirti vaikams, būna iš tikrųjų baisūs, gąsdinantys. Dėl to, kad baisumo, gąsdinimo estetika populiari jau daugelį dešimtmečių. Tai aišku, kad tėvai turi spręsti. Aš iš principo manau, kad tėvai turi būti už daug ką atsakingi. Taigi aš neprieštarausiu šiam siūlymui“, - DELFI teigė V. Aleknaitė Abramikienė.
Tiesa, 13-kos metų nesulaukę „Hobito“ sagos gerbėjai ir jų tėvai neturi priežasčių džiūgauti. Mat net jeigu Seimas palaikys R. Šimašiaus iniciatyvą, Kino įstatymo pakeitimai įsigalios negreit, ir iki to laiko antroji trilogijos dalis jau nebebus rodoma kinuose.