Esminę problemą naujieji valdantieji paveldės iš senųjų – tai ekonomikos potencialą ribojantis darbuotojų trūkumas. Būtent dėl jo įmonės neretai atideda investicinius planus geresniems laikams – kam statyti naują gamyklą, jei joje nebus kam dirbti? Valstybės politika prie šio trūkumo prisideda dvejopai: įvairiomis išmokomis mažindama mūsų piliečių paskatas dirbti ir užsidirbti bei įstatymais užkirsdama kelią papildyti darbo rinką užsieniečiais. Taip ekonomikos potencialas lieka neišnaudotas, valstybės biudžetas netenka mokestinių pajamų, o ilgalaikis nedarbas kuria socialines ir asmenines problemas.
Socialinė apsauga: nuo skurdo gelbės darbu ar pašalpomis?
Darbas yra nuo seno mus lydintis atsakas į stoką siekiant kurti gerovę – be prievartos ir gerbiant kitų žmonių laisvę. Darbuotojai ir darbdaviai savanoriškai dalyvauja kuriant vertę gamindami prekes ir paslaugas, reikalingas kitiems žmonėms. Darbas yra visoms pusėms naudinga ir sąžininga kooperacijos forma, kurią valstybė turėtų skatinti ir ginti. Taigi, socialinės apsaugos sistema turėtų skatinti darbą kaip pagrindinę skurdo mažinimo priemonę ir savo pagalbos priemonėmis neturėtų įkalinti žmonių bedarbystėje. O kaip partijos savo programose mato santykį su dirbančiaisiais ir su tais, kurie laikinai darbo neteko?
Daugelis partijų pasisako už tai, kad žmonės aktyviai dalyvautų darbo rinkoje. Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų programa įvardija siekį „įvairiomis priemonėmis didinti žmonių įsitraukimą į darbo rinką“ ir žada, kad tos priemonės bus „veiksmingos ir inovatyvios“. Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ eina į detales: žada papildomai skatinti tuos, kurie įdarbintų ilgai nedirbusius asmenis, o ilgiau negu pusę metų nedirbantiems sudarys galimybes dirbti ir kartu gauti nedarbo socialinio draudimo išmokas. Liberalų sąjūdis mini, kad nedarbo išmoka turi būti skiriama tik realiai darbo ieškantiems žmonėms. Laisvės partija teigia, kad socialinės politikos tikslas turėtų būti padėti žmonėms kuo greičiau įsidarbinti, mokytis ir tobulėti, o ne subsidijuoti skurdą ir gyvenimą iš socialinių išmokų.
Laisvės partija detaliau aptaria ir įsidarbinimą lydinčias problemas: „Užimtumo tarnybos siūlomos programos dažnai nėra orientuotos į darbo rinką, žmonės kaupia gaunamus diplomus, kurie nepadeda įsitvirtinti darbo rinkoje. Užimtumo tarnyba net nevertina konkrečių asmens poreikių ir gebėjimų siūlant darbą ar nukreipiant į mokymo programas.“ Dėl to, partijos teigimu, žmonės dažnai nukreipiami į atsitiktines tuo metu siūlomas programas, kurios nepadeda įsitvirtinti darbo rinkoje ir realizuoti savęs.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos programinė nuostata padėtų vaikus auginančioms mamoms anksčiau ir lengviau įsitraukti į darbo rinką: „užtikrinsime, kad vaiko priežiūros išmoka antraisiais vaiko priežiūros metais būtų mokama jos nemažinant, net jeigu yra gaunamos su darbo santykiais susijusios pajamos.“ Ši partija numato įgyvendinti kompleksines užimtumo programas pagyvenusiems ir negalią turintiems asmenims, skatinti „jaunimo užimtumą ir verslumą, ypač kaimiškose teritorijose, tautinių bendrijų mokyklose.“
Daugiau konkrečių priemonių partijos neįvardija. O jų prireiks, jeigu norima realiai pakeisti situaciją: nedarbo išmokos gavėjų skaičius nuolat auga ir šiemet viršijo 81 tūkst. 2022 m. pradėjus griežtinti nedarbo draudimo sistemą (pavyzdžiui, atsisakius antro pasiūlyto darbo, išmokos mokėjimas sustabdomas) situacija darbo rinkoje nepasitaisė. Anot „Eurostato“, Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kurioje pradėjus dirbti ir netekus pašalpų, žmogaus pajamos gali net sumažėti. Taip nutinka dėl nedarbo pašalpų ir kitos socialinės pagalbos – išmokų už šildymą, nuomą, vandenį ir kitų.
Vis dėlto, Lietuvos socialdemokratų partija ir Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ žada socialines išmokas dar labiau didinti, kad jos pasiektų valdžios nustatytą minimalų vartojimo poreikių dydį. Socialdemokratai siūlo didinti ir nedarbo išmokas – panašu, kad tapti Užimtumo tarnybos klientu apsimokės dar labiau. Taip pat ši partija žada, kad „švelnins reikalavimus, taikomus besikreipiantiems dėl socialinės paramos, kad šalyje žymiai sumažėtų absoliutaus skurdo lygis.“ Dar toliau eina demokratai, žadantys plėsti bazines universalias pajamas: „kiekvienas šalyje turės teisę į tinkamo dydžio minimalias pajamas, o mažiausios pajamos priartės prie absoliutaus skurdo ribos“. Tokios priemonės gali įkalinti bedarbystėje žymiai daugiau žmonių ir padidinti kitų socialinių rykščių aktualumą.
Viliantis iš tiesų padėti žmonėms tapti savarankiškiems ir sumažinti skurdo riziką, politika turėtų užtikrinti, kad gaunamų pašalpų ir lengvatų suminė išraiška padeda žmogui išsilaikyti netekus darbo, bet yra reikšmingai mažesnė nei tai, ką jis gautų įsidarbinęs. Svarbu, kad nedarbo išmoką gautų tik realiai darbo ieškantys žmonės.
Pasižvalgiusios po kitas Europos šalis, mūsų partijos atrastų, kad darbuotojai, iš darbovietės išėję savo noru arba atleisti dėl savo pačių kaltės, paprastai gauna mažesnę išmoką nei kiti bedarbiai, o nedarbo išmoka paprastai mažinama ar iš viso nutraukiama bedarbiui atsisakius jau pirmojo darbo pasiūlymo. Taip siekiama užtikrinti, kad nedarbo išmokos įgyvendintų savo funkciją – užtikrintų laikiną finansinį pagrindą darbo netekusiems ir aktyviai jo ieškantiems žmonėms.
Darbo migracija: kas dirbs piliečiams nebepatrauklius darbus?
Net jei visos partijos sieks mažinti nedarbą ir efektyviai skatins užimtumą, visų darbo rinkos problemų tai neišspręs. Įmonės ir viešasis sektorius jau kurį laiką pabrėžia skausmingą darbuotojų trūkumą, o tendencijos negerėja. Beveik trečdalį Lietuvos samdomų darbuotojų sudaro vyresni nei 55 metų amžiaus asmenys, o darbingo amžiaus žmonių sparčiai mažėja. Ypač sunku rasti žmonių tiems darbams, kurie, augant pragyvenimo lygiui, mūsų piliečiams darosi mažiau patrauklūs, tačiau nepaisant to, vis tiek išlieka būtini – ypač logistikos ir statybų sektoriuose, žemės ūkyje ir sveikatos apsaugoje.
Šią problemą pripažįsta ir daugelis politinių partijų tiek kairėje, tiek ir dešinėje politinio lauko pusėje. Socialdemokratai pastebi, kad darbuotojų trūksta ne tik privačiame sektoriuje, bet ir švietimo bei sveikatos įstaigose, dėl to žada formuoti „racionalią“ migracijos politiką. Panašiai, tačiau drąsiau ir detaliau kalba Liberalų sąjūdis, teigiantis, kad migracija būtina ekonominiam gyvybingumui palaikyti, dėl to sieksiantis panaikinti įvairius darbo migracijos biurokratinius suvaržymus: trūkstamų profesijų sąrašus, darbo rinkos testus, užsieniečių įdarbinimo kvotas ir apribojimus, kurie neatitinka pramonės, verslo ir gyventojų poreikių.
Anot Liberalų sąjūdžio, imigracija tapo ne našta, o paskata ekonomikai. Laisvės partija mini ir demografinės situacijos problemą – migraciją jie mato kaip vieną šios problemos sprendimo būdų.
Partijos pripažįsta, kad situacija darbo rinkoje nuolat kinta ir tai reikalauja sprendimų. Socialdemokratai teigia, kad dėl naujų darbo formų, technologinių pokyčių ir skaitmeninės revoliucijos didėja darbuotojų nesaugumo jausmas. Todėl jie ketina peržiūrėti darbo kodeksą darbuotojus laikydami ne lygiaverte, o silpnesniąja darbo santykių puse. Pokyčius darbo rinkoje pastebi ir Laisvės partija, tačiau į juos reaguoti ji siūlo kitaip: „jei žemesnės kvalifikacijos darbo vietose yra tikslinga stipresnė darbuotojų apsauga, tai kitur gali būti svarbiau suteikti daugiau lankstumo ir laisvės susitarti“. Iš tiesų, dėl darbuotojų trūkumo silpnąja puse vis dažniau tampa darbdaviai, kenčia darbo kultūra ir stringa našumo augimas.
Visumoje panašu, kad spręsti darbo rinkos problemas yra pasiryžusios dauguma partijų, tačiau ne visuomet savo programoje numato konkrečias priemones arba nesigilina į šalutinius padarinius. Laimėję rinkimus, politikai, tikėtina, atras ryšį tarp darbuotojų trūkumo, jų motyvacijos ir ekonomikos augimo bei biudžeto pajamų, tad turės konkrečiai veikti – kad skurdo problemą malšintume darbu, o ne pašalpomis, ir kad švietime bei sveikatos apsaugoje, kaip ir gamyboje, nestokotume dirbančiųjų.
***
Lietuvos laisvosios rinkos institutas rinkimų knygos „Mandatas lyderystei“ pagrindu analizuoja, ką dešimtyje svarbiausių šalies ekonominę gerovę lemiančių sričių – teisėkūroje, investicinėje ir reguliavimo aplinkoje, mokesčių, darbo rinkos, pensijų, kainų, biudžeto, viešojo sektoriaus politikoje ir kt. – savo rinkimų programose siūlo politinės partijos. Šioje komentarų serijoje pateikia savo vertinimą.