„Suprantu, dėl ko skambinate, bet šiandien (pirmadienį) nekomentuosiu, nes ryt (antradienį) skelbsiu viešą laišką. Tada galėsime kalbėtis. Toliau į teismą žadu „duoti“, – tikino J. Vaitkus.
Paklaustas, ką žada išdėstyti laiške, režisierius aiškino šiuo metu dar jį rašantis, tad kalbėti apie tai tikrai nenorintis.
„Aš nespėju, nenoriu kalbėti. Išdėstysiu, tada paskaitysiu“, – užsiminė pašnekovas.
Pasidomėjus, kokia bus kreipimosi į teismą priežastis, J. Vaitkus pripažino dėl to dar planuojantis tartis advokatu.
„Su advokatu pasikalbėsiu. Nežinau, yra ir dar kitų dalykų čia“, – pabandžius pasitikslinti, ar skųsis jis dėl galimo šmeižto, užsiminė pašnekovas.
Tvirtina patyrusi priekabes
DELFI primena, kad sekmadienį socialiniame tinkle savo išgyvenimais pasidalijusi scenografė Simona Biekšaitė tvirtina, kad prieš 10 metų prie jos seksualiai priekabiavo J. Vaitkus.
„Gana ilgai laukiau tinkamos progos pasidalinti šia asmenine patirtimi, kurią čia noriu aprašyti; p a g a l i a u besiplečiantis, augantis #metoo suteikia man galimybę padaryti tai vietoje ir labai laiku.
Kodėl laukiau ir (viešai) tylėjau beveik 10 metų, nuo pat 2009-ųjų? Todėl, kad tai, ką noriu visiems papasakoti buvo ir turbūt vis dar yra laikoma savaime suprantamu ir toleruotinu dalyku tiek plačiam visuomenės, tiek siauram mano profesiniam kontekste. Ypač pastarajame tai taip „įprasta ir natūralu“, kad temos nagrinėti „kaip ir nebereikia, nes visi viską ir taip žino bei supranta kas vyksta, nieko naujo čia nepasakysi“. Pasijuok, jei gali ir nori, arba tylėk ir gerbk didį autoritetą.
O aš manau, kad visgi pakalbėsime, šį kartą – apie taip gerbiamą įvairių Lietuvos teatrų „piligrimą“ Joną Vaitkų.
Apie šią personą ir jo seksualinį priekabiavimą prie LMTA studenčių bei savo trupės aktorių jau dešimtmečiais sklandė legendos“, – rašo S. Biekšaitė.
Anot jos, seksualinis priekabiavimas prasidėjo po to, kai mergina gavo pasiūlymą iš režisieriaus sukurti spektaklio „Juodasis Strazdas“ scenografiją:
„Na o aš, prieš gerą dekadą būdama visai ne iš LMTA, net ne aktorė, ir nebe studentė, o ką tik VDA baigusi scenografijos bakalaurė, su J. Vaitkumi susitikau viename projekte, kur dirbau scenografės asistente. Jonas Vaitkus, turėdamas plačiai žinomą ryškų potraukį jauniems talentams, man pasakė, jog ruošiasi statyti spektaklį pagal D. Harrower pjesę „Juodasis Strazdas“ ir pasiūlė man sukurti spektaklio scenografiją.
Aš jaučiausi kaip laimėjusi visišką jackpot. Mane, tokią „žalią“ ir be patirties, ką tik iš akademijos, toks didis ir nusipelnęs režisierius kviečia į savo komandą...Ir ne bet ko, o kurti dekoracijas ir kostiumus jo režisuojamam spektakliui.
Paskraidžius iš laimės su smarkiu užsidegimu per keletą dienų pripiešiau eskizų ir nuėjau į susitikimą. J. Vaitkaus namuose.
Keista, ar ne? Susitikimas pas režisierių jo paties apartamentuose. Pasirodo, žmona išvykus, kavinėse darbui nesusikaupsi, o teatras nedirba, nes vasara.
Buvau apsirengusi suknele (ilgis – žemiau kelių) nes suknelės man patiko ir patinka, atsinešiau „papkutę“ su eskizais. Jonas duris užrakino, po „labas“ ištraukė ir padėjo ant stalo gruziniško vyno.
Na, menininkų tarpe vynas liejasi laisvai, kaip ir nieko įtartino, bet iš jaudulio man nelabai jis „geriasi“, ypač dėl to, kad tai juk pirmas kartas, kai tokiam garbiam maestro siūlysiu savo kūrybines idėjas. Po gero pusvalandžio ar valandos diskusija turbūt pasidarė per „sausa“; – buvo atsineštas popieriaus lapas ir aistringais judesiais pradėtas piešti mano portretas. Toliau sekė ropojimas aplink stalą keturiomis ir kriokimas tiesiogine to žodžio prasme, kas vėliau peraugo į strategiškai patogią poziciją slinkti link mano blauzdomis į viršų, link šlaunų, kur buvo sustota ir liepta parodyti „savo trikampėlį“.
T r i k a m p ė l į.
Na, neparodžiau, nes sėdėjau ant kėdės, sustingus iš panikos ir baimės, blaiva kaip ir dabar, berašant šį „postą“, ir besižvalgydama į duris, kurios buvo užrakintos ir galbūt net visai lengvai atrakinamos, bet tas, kas yra pakliuvęs į panašią situaciją supranta, ką tai reiškia, kai apimta siaubo negali pajudėti iš vietos, negali pabėgti.
Kiek visa tai tęsėsi aš neprisimenu. Švintant Jonas atrakino duris ir „lūžo“.
Aš išėjau.
Sekančią dieną apdujusi nuo nakties patirčių, nuėjau pas draugę, Vaitkaus tuometinę studentę ir papasakojau viską, kas nutiko. Pasirodo, man kliuvo dar „lengvas Jono kalibras“. Psichologinis smurtas, priekabiavimai ir nuolatinis žeminimas, kurį jos išgyveno bestudijuodamos LMTA yra nepalyginamos su mano patirtim. Nes tai buvo vadinama aktoriaus auklėjimo m e t o d u ir tęsėsi m e t a i s, nuo LMTA iki teatro trupės ir taip toliau.
Man pasidarė labai greit aišku, kad norėdama dirbti tai, kas man patinka ir kur ruošiuosi siekti aukštumų, aš negaliu turėti pusilgių plaukų ir nešioti suknelės, kaip ir negaliu užeiti pas režisierių į svečius aptarti pjesės, nes mano idėjos, eskizai ir talentai yra visiškai nesvarbu; svarbus yra mano „trikampėlis“, kurį reikia parodyti, jei esi „šviežia ir nepatyrus“. Aš supratau, kad tokių šlykščių stuobrių mano profesiniam gyvenime bus ne vienas ir ne du, o spektaklis juk dažnai prasideda nuo režisieriaus ir scenografo, dviese brainstorminančių ramioje aplinkoje...
Tą pačią dieną nusipirkau plaukų skutimo mašinėlę ir nusirėžiau pusilgius plaukus 2 numeriu.
Nes man nepatinka ir netinka būti auka, kaip ir baimintis, kad norėdama būti tuo, kuo aš noriu būti ir veikti tai, ką noriu veikti, turiu pakelti suknelę ir parodyti savo „trikampėlį“ kuris magiškai atvers visas kitas duris.
———
Mano plaukai seniai ataugo, aš rengiuosi džinsais ir bomberiais, o kai noriu – vasarinėmis suknelėmis ir esu tuo, kuo noriu būti.
Aš tiesiog nebetylėčiau daugiau tuos 8 metus: eičiau ir rėkčiau iš kart.
Ačiū toms, kurios pirmos ėmė kalbėti. #metoo“, - savo feisbuko paskyroje rašo scenografė S. Biekšaitė.
Simona Biekšaitė (g. 1985 m.) yra VDA absolventė, scenografė. Kartu su J. Vaitkumi taip pat dirbo Rusų dramos teatre kurdama spektaklį „Juodvarnis”. Taip pat yra dirbusi su režisieriumi Gintaru Varnu, Artūru Areima bei Olga Generalova.
J. Vaitkus: kai susivoksiu, atsakysiu rimtai
Sekmadienį J. Vaitkus DELFI sakė S. Biekšaitę pažįstantis, su ja dirbo keliuose projektuose. Režisierius sako nebijantis, kad apie šią situaciją rašys žiniasklaida.
„Man atrodo, apie tuos dalykus reikia kalbėti truputį kitaip, nesuprantu, kodėl žmonės persigandę, bijo, tyli, galvoja, kad čia tokie dideli nusikaltimai, kad reikia bėgti į krūmus, slėptis. Kai susivoksiu, kas čia darosi, tada į tuos dalykus atsakysiu rimtai“, – žadėjo J. Vaitkus.
Jis spėja, kad laikančių save nuskriaustais dar padaugės.
DELFI primena, kad pastaruoju metu seksualinio priekabiavimo skandalas krečia Vilniaus dailės akademiją (VDA). Profesorius Jonas Gasiūnas nesutiko su kaltinimais, tačiau po anoniminių ir neanoniminių liudijimų buvo priverstas trauktis iš pareigų. Anoniminių kaltinimų priekabiavimu sulaukė ir dar du VDA dėstytojai.
Prieš keletą mėnesių kaltinimų seksualiniu priekabiavimu sulaukė režisierius Šarūnas Bartas. Apie netinkamą jo elgesį prabilo aktorė Julija Steponaitytė ir dailininkė Paulė Boculaitė. Š. Bartas tuomet sakė su kaltinimais nesutinkantis.