– Ar tuometis nusikalstamumas skyrėsi nuo dabartinio?
– Per istoriją nusikalstamumas iš principo pakito nedaug. Atsirado naujų jo formų, pavyzdžiui, telefoninis ir internetinis sukčiavimas, tačiau nusikalstamumo esmė lieka ta pati – pažeisti įstatymą siekiant sau naudos. Šiandien nusikaltimus dažniausiai vykdo arba profesionalūs nusikaltėliai, dažnai gaujų nariai, arba marginalai – skurdo kultūrai priklausantys žmonės. XVIII a., be abejonės, toks reiškinys kaip profesionalus organizuotas nusikalstamumas egzistavo, bet šaltiniuose jis nėra dažnai minimas.
Įdomi ir kita tendencija – to laikotarpio bajorų konfliktuose labiausiai būdavo akcentuojamas sumušimas, o ne materialinė žala. Sprendžiant iš bylų, dažniausiai teisminiai procesai vykdavo tarp bajorų.
Švelni bajorų Temidė
– Ar tai reiškia, kad bajorai dažniau nei kitų luomų atstovai laužydavo įstatymus ir nusikalsdavo?
– Ne. Tiesiog bylose bajorų valstiečių, tarnų, samdinių nusikaltimai prieš kitus bajorus ar jų pavaldinius būdavo traktuojami kaip bajorų nusikaltimai. Nusikalsdavo patys įvairiausi žmonės, jie užimdavo tam tikrus postus, dalyvaudavo seimeliuose ir seimuose, skelbdavo Dievo žodį iš sakyklų.
Aišku, galima teigti, kad ir šiandien dažnai sužinome apie politikų, pareigūnų, dvasininkų nusikaltimus, bet esminis skirtumas tas, kad šiandien valstybės tarnautojas ar dvasiškis bent jau oficialiai yra prieš įstatymą lygus, kaip ir kiekvienas iš mūsų, o tuo metu už nusikaltimą jis dažnai gaudavo mažesnę bausmę, nei taip pat nusižengęs miestietis, valstietis ar žydas. Bet ne tai, kad įstatymai buvo švelnūs bajorijai, buvo pagrindinis to meto rūpestis – Lietuvos Statutas numatė labai griežtas bausmes, ypač už smurtą, tačiau šlubavo įstatymo vykdymas, šalyje nebuvo visuotinės policijos.
– Kas tada palaikė tvarką mieste?
– Negalima sakyti, kad Vilniuje niekas nesirūpino tvarka. Mieste veikė net kelios policinės struktūros. Magistrato kontroliuojamoje teritorijoje tvarką palaikė Rotušės sargyba. Buvo ir bajorų institucijos, kurios turėjo rūpintis tvarka ir saugumu. Tai buvo Vilniaus pilies įgulos sargyba ir LDK Vyriausiojo Tribunolo sargyba. Kariuomenė turėjo savus dalinius, jie rūpinosi tvarkos palaikymu ir valkatų gaudymu.
Pilies įgulos kareiviai atliko keletą funkcijų. Jie turėjo suimti ir konvojuoti kalinius į Vilniaus pilies kalėjimą, saugoti juos, taip pat saugoti Vilniaus vartus, pavyzdžiui, Pilies vartus. Sunku pasakyti, kaip buvo atskirais laikotarpiais, bet iš vienos XVIII a. ketvirto dešimtmečio bylos galima spręsti, kad jie patruliuodavo gatvėse.
Įkalinimas kainuodavo
– Ar tarnyba pilies įguloje buvo mokama geriau ir vertinama labiau nei dabartinių policininkų darbas?
– Apie eilinius sunku ką atsakyti, bet aukščiausieji pareigūnai, remiantis nekilnojamojo turto dokumentų duomenimis, nebuvo skurdžiai. Kita vertus, tai, jog įkalintieji dažnai būdavo paleidžiami arba pabėgdavo, liudija, kad kalėjimo tarnyba buvo korumpuota. Vis dėlto patys pilies įgulos pareigūnai turėjo taikstytis su esama padėtimi, nes iš jiems skirtų įsakymų aiškėja, kad jie tiesiog privalėjo paleisti kalinį, kuriam neskirdavo išlaikymo, jį išlaikyti turėjo įkalinęs asmuo. Kartu dėl šios tvarkos asmenų kalinimas pilies įgulai buvo galimybė užsidirbti.
1717 m. byloje minima, jog į Vilniaus pilies kalėjimą atvykę Pažaislio kamalduliai pažadėjo pilies kapitonui M.Kozlovskiui 1000 auksinių, kad jis nepaleistų iš kalėjimo už skolas kalinčių žydų Levio ir Itos Moizešovičių, o kad iš kordegardijos (pilies įgulos sargybos būstinės, patalpos suimtiesiems laikyti) nebūtų paleisti kiti dėl skolų įkalinti žydai Izraelis Samuelevičius bei jo žmona Sara, Juozapas Mickevičius pažadėjo 3000 auksinių.
Kitas klausimas – policinės tarnybos kadrai. Teismo bylose gausu skundų dėl pilies kalėjimo pareigūnų. Juose žeriami kaltinimai smurtu, savivale, įkaltintų asmenų turto pasisavinimu.
– Ar jums tyrinėjant paaiškėjo, kurie Vilniaus rajonai tuo metu buvo patys pavojingiausi? Kur dažniausiai siautėdavo nusikaltėliai?
– Nusikaltimai būdavo daromi visur. Dažni skundai iš Lukiškių, kuriose gyveno totoriai. Šie žmonės nuolat konfliktuodavo ir smurtaudavo, bet dažniausiai tarpusavyje. Tai turbūt lėmė karštas kraujas. Pavyzdžiui, 1704 m. įvyko nemažos muštynės. Totorius kunigaikštis Chasanas Razmuzas ir jo žmona skundėsi, kad jį sumušė Žemaitijos vėliavos rotmistras giminaitis Chasienas Suleimanovičius Razmusas. Ir „nežiūrėdamas į jo žilą senatvę už galvos tampė“, mušė žmoną. Vėliau kaltinamasis surinko gaują žmonių užpuolė Lukiškėse stovintį besiskundžiančiųjų namą, išdaužė langus, kai šeimininkai jau miegojo. Šeimininką sužeidė vėzdais, bardišiais ir kardais, kumščiais mušė, grasino jo žmonai nuvilkti drabužius.
Kaip vieta, kurioje tyko ir slepiasi nusikaltėliai, buvo minima ir Vilniaus pilių teritorija. 1708 m. byloje minima, kad piktadariai, įsitvirtinę griuvėsiuose šalia pilies vartų, nakčia užpuolė pro vartus einančią našlę Oną Jasiukevičienę ir žiauriai sumušė. 1753 m. vėlgi byla, kaip keli ginkluoti bajorai sumušė savo luomo atstovą Lauryną Liguckį ir pasislėpė tuščiuose rūmų griuvėsiuose.
Vis dėlto nesaugu to meto vilniečiams buvo visur – ne tik Lukiškėse ar pilies griuvėsiuose. Pavojinga buvo ir vidury gatvės. Šiaurės karo metais nemažai skundų minėta, kad po gatves vaikščioja ginkluoti būriai ir vidury baltos dienos užpuola ir sumuša žmones. Iš turimų dokumentų matyti, kad nusikaltimai vykdyti ir aukų namuose, valstybės įstaigose, kapinėse. Būta ir žiaurių šeimyninių konfliktų. Net Dievo namuose nebuvo galima rasti ramybės. 1739 m. Vilniaus katedroje per pamaldas įvyko peštynės. Bajoras Juozapas Stradzinskis ir bajoras Juozapas Krokietas susimušė. Sudavus atgal, Krokietui pasipylė putos iš burnos ir jis mirė. Žmogžudžiui paskirta mirties bausmė – nukirsdinimas.
Greičiau ir žiauriau...
– Kokios bausmės tuo metu taikytos už nusikaltimus?
– Įstatymai numatė labai griežtas bausmes ir tikrai už smurtą ne vienam bajorui teko atsisveikinti su gyvenimu. Neprivilegijuotiesiems būdavo dar liūdniau. Nužudžius savo poną laukė ketvirčiavimas, apiplėšus bažnyčią – sudeginimas, už kitus nusikaltimus – kartuvės. Įdomu, kad bausmes tiek bajorams, tiek eiliniams miestiečiams vis dėlto vykdydavo vienas ir tas pats budelis.
Apie nusikalstamumo priežastis, socialines sąlygas tuo metu galvota nedaug. Buvo manoma, kad kuo daugiau žmogus kankinsis prieš mirtį, tuo jam bus lengviau patekti į dangų.
Iki XVIII a. valstybės su nusikalstamumu kovojo labai drastiškai. Pagrindinis principas buvo kuo greičiau, net nežiūrint į priemones, išsiaiškinti nusikaltimą, o paskui kuo žiauriau ir įspūdingiau nubausti nusikaltėlį. Tačiau šiame amžiuje pagaliau imta suprasti, kad tokie būdai ne tik nehumaniški, bet ir neefektyvūs.
– Kur nuteistieji būdavo kalinami?
– Bausmei atlikti buvo ne vienas kalėjimas. Miestiečius teisė Rotušėje, joje buvo ir kalėjimas. Vilniaus pilyje buvo pilies bokšto kalėjimas bajorams ir pilies kalėjimas neprivilegijuotiesiems – vadinamasis įgulos kalėjimas ir kordegardija.
Bajorai turėdavo teisę ateiti patys į kalėjimą. Šia teise daugelis piktnaudžiaudavo ir teismo generolas konstatuodavo laukęs nuo saulėtekio iki saulėlydžio, bet nuteistasis nepasirodė ir jokios žinios nedavė. Aišku, būdavo tokių, kurie išlaikydavo žodį, bet daug ir neišlaikydavo.
O kai kurie iš bokšto kalėjimo pasidarydavo pramogą. Antai 1748 m. teismo pareigūnas atėjo prie bokšto pasižiūrėti, kaip kali totorius Aleksandras Rudzevičius, bet pamatė, kad jis nekali, o šalia bokšto pasistatęs palapinę bendrauja su savo draugais. Atėjęs po kelių savaičių teismo generolas vėl pamatė, kad totorius ir toliau yra palapinėje ir su savo draugais totoriais geria degtinę. Generolą totorius apšaukė įžeidžiančiais žodžiais, griebėsi kardo ir grasino pareigūnui, o vėliau iškeliavo savais reikalais neiškalėjęs savo laiko. Tai buvo vasarą ir galima spėti, kad totorius tiesiog norėjo praleisti laiką gryname ore.
Žydai turėjo kahalo kalėjimą, nors daug jų patekdavo ir į pilies kalėjimą.
Paaukštinti žmogžudžiai
– Išeina, kad įžūlesni ar įtakingesni bajorai galėjo jaustis nebaudžiami?
– Išties gyvenime dominavo bajorų aukso laisvių principas. Paskelbus bajorui tremtį ar garbės atėmimą, valstybė neturėjo galios rūpintis, kad nuosprendis būtų vykdomas. Būdavo priimami sprendimai, skiriamos gana griežtos bausmės, bet neretai žmonės, netgi kaltinti žmogžudystėmis arba kitais sunkiais nusikaltimais, ir toliau gyvendavo ramiai, netgi gaudavo pavieto ar valstybės pareigybes. Taigi kova su nusikalstamumu Vilniuje vyko labai sunkiai, valstybė nesugebėjo užtikrinti efektyvių priemonių. Tam reikėjo didelių investicijų, bet jų nebuvo iš kur paimti. Kita vertus, trūko noro ir supratimo.
– Ar to meto Lietuvos kriminogeninė situacija kuo nors skyrėsi nuo visos Europos padėties?
– Didelių skirtumų nėra. Vakarų Europos valstybėse irgi dažnai konfliktai buvo sprendžiami smurtu ir prievarta. Sukčiauta, vagiliauta, smurtauta ten, tad naivu tikėtis, kad LDK to nebūtų buvę. Tuo labiau kad to meto Respublikos bajoriškosios demokratijos santvarka lėmė šalyje anarchiją, teisminės valdžios ir policinio aparato silpnumą. Kita vertus, valstybės pareigūnai, atsakingi už kovą su nusikalstamumu, retai savo pareigas atliko be priekaištų. To meto valdančiojo elito žmonės galvojo, kad valstybė į bajorijos tarpusavio santykius kištis turi kuo mažiau. Daugelis gyveno savo dvaro ar dvarelio interesais ir apie visuotinę gerovę per daug negalvojo.
„Vilniaus dienoje“ taip pat skaitykite:
Šilumos kainos augins skolas
Vicemeras švaistėsi pinigais
Kaip įžiebti naujas idėjas?