Tuo metu tame pačiame miestelyje, bet atokesnėje gatvėje gyvenęs Vasilijus „Delfi“ sakė, kad po okupantų atakų savo namų nebeatstatys.
„Kai buvome išvykę, atsiuntė nuotraukas, tai galvojau, grįšiu, susitaisysiu. Bet kai gyvai pamačiau... Supratau, kad nieko nepadarysiu, o viską savo rankomis buvau pastatęs“, – sakė jis.
Leido palesinti vištas
Grigorijus pasakojo, kad penki rusų tankai ir šešios pėstininkų kovos mašinos (BMP) į Brovarų rajone esantį miestelį atvažiavo kovo 12 dieną.
„Čia buvo sprogimų, sviediniai krito. Mes pabėgome pas mano brolį, pas jį rūsys geras, didelis. Ten buvome tris dienas“, – pasakojimą pradėjo jis.
Vyras tęsė, kad pirmąją naktį girdėjo garsų metalinį girgždesį, taip suprato, kad visai šalia važiuoja tankai.
„Garsas tikrai įspūdingas, nes sugriovė ne tik kaimynų, bet ir mūsų tvorą. O mes sėdėjome pas brolį, bijojome čia ateiti. Paskui, gal trečią dieną tie kareiviai, du orkai atėjo pas mus.
Perlipo per tvorą. Pradėjome su jais kalbėtis, – pasakojo Grigorijus. – Supratau, kad jie tanką pasistatė mūsų kieme ir apsigyveno mūsų name. Girdėjome, kad laužia duris, buvo smūgiai. Pas kaimyną parduotuvę išplėšė, tvartą sulaužė.“
Jis dėstė, kad rusų kareiviams paaiškino dėl savo laikomų vištų ir triušių – kad gyvūnai nepašerti jau kurį laiką.
„Paaiškinau, kad vištos, triušiai alkani. Leido mums užeiti į savo kiemą kiekvieną dieną. Ryte ateidavome, maždaug iki 13 val. pabūdavome ir išeidavome. Įdomu, kad sakė, jog jei būtume likę name, tai nebūtų užėję pas mus. Aišku, tai toks pasakymas, bet gal iš tikro, jei nebūtume pabėgę, tai jie nebūtų užėję. Bet tada iš mūsų namo jie kraustytis jau nebenorėjo“, – sakė jis.
Išgėrę kalbėjo apie gelbėjimą
Grigorijus pasakojo, kad okupantai jo kieme buvo įsirengę savotišką sandėlį.
„Apvogė parduotuves, tempė degtinę, vandenį, kiaušinius dėžėmis, cukrų maišais, miltus. Ką atsiveždavo – tą valgydavo“, – pasakojo jis.
Vyras sakė, kad būdavo tokių dienų, kai rusų kariai prisigerdavo.
„Kai išgerdavo, imdavo čia slampinėti po gretimus namus. Bandė mums aiškinti, kad jie yra mūsų gelbėtojai. Klausė, kuo gali padėti. Jie tikrai tikėjo, kad yra gelbėtojai. Jie „užzombinti“, sakydavo, kad jie čia kariauja su NATO ir su lenkais.
Aiškindavo, kad pas mus čia Ukrainoje yra laboratorijos, kuriose gaminamas cheminis ginklas. Esą Zelenskis nori jį panaudoti prieš Rusiją. Toks įdomus pokalbis buvo. Sakiau, kad pirmą kartą girdžiu, jog Ukraina turi cheminį ginklą.
Suprantu, kad tai propaganda. Dėl NATO ir lenkų paaiškinau, kad Ukraina turi savo ginkluotąsias pajėgas. Sakė, kad atėjo su vienu tikslu – surasti Zelenskį ir jį užmušti. Žinoma, ginčytis su jais buvo beprasmiška ir pavojinga“, – sakė jis.
Pašnekovas prisiminė, kad kareiviai buvo atėję ir pas juos į rūsį, kuriame iš viso buvo 11 žmonių.
„Ten atėjo kaimynų šeima, kurie nespėjo išvažiuoti. Buvo dvi mergaitės 9 ir 11 metų. Sūnus su žmona irgi neišvažiavo, o jie dar turėjo 4 mėnesių mergaitę. Visi kartu sėdėjome rūsyje. Nei elektros, nei dujų nebuvo. Kartais tyliai užeidavome į namą, guldavomės ten miegoti.
Jei išgirsdavome sprogimus ar šaudymą, bėgdavome į rūsį. Ten būdavo, kad ir iki ryto sėdėdavome, būdavo labai šalta. Temperatūra naktimis būdavo minusinė“, – prisiminė jis.
Grigorijus vėliau dar pašnibždomis nuramino, kad rusų kareiviai prie vietinių moterų ir mergaičių nelindo. „Pakalbėjau, kad prie mergaičių...“, – sukryžiavo rankas jis.
Patys turėjo vaikų
Ukrainietis suskaičiavo, kad jo name iš viso buvo apsistoję 7 kareiviai.
„Jauni, nuo 20 iki 30 metų. Aiškino, kad jie samdiniai. Keli jų, kurie buvo drąsiausi, buvo apsirengę civiliais drabužiais, sportine apranga su raudonais raiščiais ant kojos. Jie čia ir motociklą buvo atvilkę, dviračių. Jie visą laiką kažką veikė, o kiti – tankų ekipažas – daugiausiai sėdėjo.
Turėjo automatus, daugiau nematėme, turbūt viskas tanke buvo. Pašaudydavo dar čia. Mes buvome izoliacijoje, tai mums negrasindavo. Mano automobilis stovėjo kieme, tai jį buvo išvežę į gatvę, naudojo kaip naktinį postą, kontroliavo gatvę.
Į mūsų namą jie atitempė didelį akumuliatorių. Tai buvo maitinimas jų radijo stočiai. Taip palaikė ryšį. Paskui ėmė vaikščioti pas mano brolį. Atėjo, pažiūrėjo, kiek mūsų čia. Koks kontingentas. Iš vienos pusės, gal tai mums ir padėjo, kad su mumis buvo vaikai ir ypač ta 4 mėnesių mažylė. Nes kai kurie jų sakė, kad irgi turi vaikų. Jų vadas Emilis sakė, kad jo žmona 9 mėnesį laukiasi.
Jiems patiko vaikai, patiko ta mažylė. Atėjo vieną dieną, paklausė, ar gali užeiti į rūsį. Norėjo pažiūrėti, kaip sėdime. Po to dar užėjo pas brolį į namus. Pas brolį nieko nelaužė, tiesiog užėjo“, – pasakojo jis.
Pašnekovas prisiminė, kad du kareiviai buvo iš Čeliabinsko, vienas iš Baškirijos, o jų vadas Emilis – iš Tatarstano.
Grigorijus apibendrino, kad kažkokiu būdu sugebėjo su okupantais „sugyventi“.
„Patys pasitraukėme per antrą evakuacijos koridorių. Tai buvo kovo 21 dieną. Mūsų ir kaimynų namas dar buvo nesugriauti, nepažeisti. Kai grįžome, berods balandžio 6 dieną, pamatėme, kad tvoros nugriautos, buvo šauta per langą, kulkas radome sienoje namų viduje. Pažiūrėjome, kad kaimynų namas ir tvartas sudegė, dar buvo malkų krūva kiemo viduryje – irgi sudegė.
Mūsų tvarto stogas apdegė. Dalis namo dėl temperatūros irgi buvo pažeista. Jie savo tankais ir išvažiavo. Kaime buvo galima girdėti kulkosvaidžių mūšius. Tai vienoje, tai kitoje vietoje. Ukrainos artilerija į jų tankus nešaudė, kad nesudegtų mūsų namai“, – dėstė jis.
Anksčiau valstybės tarnautoju dirbęs Grigorijus sakė, kad kareiviai stebėjosi, kaip jis sugebėjo pasistatyti tokį namą.
„Sakė, kad čia rūmai. Nors mano pensija – 7 tūkst. grivinų (apie 220 eurų), žmonos – 3 tūkst. grivinų (apie 95 eurai). Išvažiuodami prisigrobė visko, anūko „Playstation“ išsivežė, tualetą baisų paliko“, – sakė jis.
Ką mes jiems padarėme
Grigorijaus namai liko, palyginus, sveiki. Tuo metu kito miestelio gyventojo Vasilijaus namai buvo subombarduoti. Tokio paties likimo sulaukė visa jo gatvė.
„Viskas buvo gerai, bet tada vieną gražią dieną atvažiavo orkai ir viską sugriovė. Nebeliko, kur gyventi. Vos jie atvažiavo, mes evakavomės. Atvažiavo jų tankai, o kitą dieną man paskambino ir pasakė, kad namo nebėra. Visa gatvė išvažiavo, kurioje vien sugriauti namai“, – pasakojo jis.
Vasilijus prisiminė, kad iš pradžių dar slėpėsi rūsyje. „Bet jei ten būtume likę, tai būtume žuvę. Užgriūtų ir nebūtų kam atkasti. Sviedinio skeveldra nukrito tarp namo ir tvarto. Namas gyvenimui nebetinkamas. Liko dėžutė, o viduje viskas išlaužta – visi langai, visos durys. Lubos nukritusios.
Jie pas mus nieko nepaėmė. Automobilis buvo garaže, atsitiktinumo dėka liko gana sveikas, tik galiniai langai išdužo“, – kalbėjo jis.
Pašnekovas aiškino, kad grįžo maždaug balandžio viduryje.
„Kodėl čia šaudė – neaišku. Mes taikūs gyventojai, o jie – gyvuliai, barbarai. Sako: rusų pasaulis, rusų taika. Kokia dar taika? Čia fašistai, blogiau už fašistus.
Mano mama gyveno, kai čia buvo fašistai. Ji 1928 metų gimimo. Tai anie ateidavo, atnešdavo šokolado. O šitie... Mes taikūs žmonės, kam mus reikėjo bombarduoti? Čia 28 namai buvo, šitoje gatvėje. Ką mes jiems padarėme?“ – sakė vyras.
Vasilijus sakė, kad šiuo metu gyvena su dukra.
„Mums ten, aišku, vietos nelabai yra. O ką daryti? Mūsų valdžia kol kas niekuo nepadeda. Turi komisija ateiti. Stogas kiauras, viskas bėga. Naujo namo jau nepasistatysiu. Man 65 metai. Kiek dar liko, kokie 5 metai.
Putinas sako, kad ukrainiečiai yra rusų broliai. Kokie dar broliai? Mes priešai, visų pirma. Aš su rusais ir sovietinėje armijoje tarnavau, iš to paties katilo valgėme. Buvo draugiškos tautos, o dabar tapome priešais. Taip neturėtų būti. Reikia jį sunaikinti, tą gyvulį. Už tai, kad atėjo ir užpuolė taikius gyventojus.
Turėtų būti armija prieš armiją, o ne prieš taikius žmones. Anksčiau taip niekada nebūdavo. Tokių dalykų sulaukėme senatvėje...“ – kalbėjo jis.