Pinigų šaltiniai: kontrabanda ir reketas
Narkotikų kontrabanda – dabar tai pagrindinis nusikalstamų susivienijimų pinigų šaltinis, tačiau prieš kelis dešimtmečius Lietuvą drebinusios mafijos prasimanydavo kitokių pinigų šaltinių: nuo reketo, iki spirito kontrabandos.
Kaip pasakoja žurnalistas ir kriminalinių knygų autorius Dailius Dargis, kiekviena gauja turėdavo savo braižą. „Tulpiniai užsiiminėdavo metalo, naftos kontrabanda, – vardijo D. Dargis. – Daktarų gauja – spirito kontrabanda, reketu.“
D. Dargis įvardijo, kad iš kontrabanda įvežto spirito mafijos vėliau gamindavo alkoholį. „Veždavo ir iš Baltarusijos, ir į ten. Veikla buvo vykdoma plačiai ir pinigus labai didelius uždirbdavo, panašiai, kaip šiandien kiti uždirba iš narkotikų“, – teigė žurnalistas.
Vis dėlto, jo teigimu, visos ankstesnės gaujos turėjo ir bendrą bruožą – reketuodavo verslininkus. „Ir Vilniuje reketavo visus, net ir žinomus verslininkus, tik niekas neprisipažįsta, – tvirtino D. Dargis. – Būdavo, atvažiuoja prie namų arba pradeda vaikus drastiškai persekioti. Juk tuo metu nebuvo taip, kad jei turi pinigų gali pasamdyti vairuotoją.“
D. Dargis tvirtino, kad pirmiausia reketas prasidėdavo nuo persekiojimo. „Tai buvo signalas, toks psichologinis laužymas. Žmonės išsigąsdavo“.
Beje, reketu užsiimdavo ir policijos pareigūnai. Jei šie sustabdę automobilį rasdavo nelegalaus verslo prekių ar priemonių, priversdavo sustabdytąjį susimokėti ir vėliau dar kelis mėnesius reketuodavo. Žurnalistas vardija, kad dar 1985 metais buvo užfiksuota apie šimtas tokių atvejų, kai piliečius reketuodavo policijos pareigūnai.
Reketu užsiimdavo ir „Vilniaus brigada“. „Reketuodavo verslininkus, ir turgaus prekeivius Kalvarijos turguje, Gariūnuose. Gariūnuose praktiškai visi mokėjo duokles, – teigė žurnalistas. – Net tuo metu, 1989-1991 metais dirbę pareigūnai pasakojo, kad ir pareigūnus bandydavo papirkti, kad nevaikščiotų ir netikrintų, kai nereikia.“
Tiesa, policijos vadai ėmėsi priemonių – dažnai keisdavo darbuotojus, kad mafija nespėtų su jais sutarti, nespėtų papirkti, bet ne visada pasisekdavo. O kuo papirkdavo? D. Dargis įvardijo, kad būdavo atvejų, kai tiesiog dovanodavo dovanas, pavyzdžiui, tuo metu didžiule prabanga buvusius vaizdo kasečių grotuvus.
Kiek verslininkas turėdavo sumokėti, kad galėtų ramiai gyventi? „Įvairiai, manau, kad daug tie, kurie dirbo su nafta ar pradėjo verstis stambiais verslais, kokių nors kailių gamyba ar džinsų, megztinių pervežimais, – vardijo D. Dargis. – Juk jie žinodavo, koks pelnas sukasi, tai ir sumą nustatydavo pagal verslo galimybes.“
Klaipėdoje panašiu metu siautėjo Gaidjurginiai. Šie užsiimdavo uosto reikalais, kone jį valdė. „Uoste vyko prekybos srautai, klestėjo prostitucija, – kalbėjo D. Dargis ir pridūrė, kad prostitucijos mąsto tada ir dabar nėra nė ko lyginti. – Atplaukdavo jūrininkai parai ar nakčiai, prisistatydavo prostitutės, kurios praktiškai buvo Gaidjurgio žmonės. Tiesa, kai kurios prostitutės buvo KGB agentės, tai vienos Gaidjurgiui rinkdavo informaciją, kitos – saugumui.“
O ar dar kas nors iš senųjų gaujų iki šiol vykdo nusikalstamą veiklą? D. Dargis teigia, kad visi senieji nusikaltėliai jau yra nurimę. Tie, kurie laisvėje, nebenori už grotų, o tie, kurie neiššvaistė pinigų jaunystėje, susikūrę ir patogų gyvenimą. „Manau, kai kurie tikrai turi milijonų susitaupę ir iki šiol leidžia savo santaupas. Aišku, yra tokių, kurie viską išleido, prisipirko pirkinių, kuriuos paskui konfiskavo ar išdovanojo“, – kalbėjo D. Dargis.
Kas kentėdavo labiausiai?
D. Dargio teigimu, reketas atsirado ne iš niekur. „1988-1989 metais visi norėjo verslus daryti, niekas nenorėjo kitiems dirbti, maži atlyginimai, kaip ir perversmo laikotarpis, visi norėjo didelių pinigų ir užsiiminėjo pusiau nelegalia veikla: daug sandorių vyko grynaisiais, ne viskas legalu, – pasakojo rašytojas. – Mafija žinojo, kad tokie žmonės uždirba labai daug pinigų.“
Beje, žurnalistas pabrėžia, kad tuo metu mafija vogė ne iš paprastų žmonių, o iš tų, kurie užsiiminėdavo įvairiais verslais. Mafijos akiratyje buvo atsidūrę ir „žalgiriečiai“, kurie nelegaliai iš užsienio parsiveždavo ir džinsų, ir deficitinių kavų.
Mafijų taikiniais dažnai tapdavo ir barų ar kavinių savininkai. Palangos verslininkai – ne išimtis. Tiesa, D. Dargio teigimu, patys verslininkai dažnai sukčiaudavo, pavyzdžiui, alkoholį skiesdavo pusiau. „Palangoje buvo net legendos pasakojamos, kad butelį ar pusantro gaudavo normalaus, o paskui skiesdavo vandeniu“, – verslininkų gudrybes vardijo D. Dargis.
Palangos verslininkus „prižiūrėdavo“ Sigito Gaidjurgio suburta mafija, tačiau D. Dargis pasakoja, kad ir kiti norėjo parodyti savo interesus. „Šiauliečiai kišo koją, kauniečiai, – kalbėjo rašytojas. – Vienas Daktaro žmogus net bandė statyti kazino.“
D. Dargis stebisi, kad kai kurie sprendimai buvo įdomūs: „1990 metais sugalvojo statyti kazino ant jūros kranto, net ir dabar ne kiekvienas taip sugalvoja“.
Gauti pinigai buvo įdarbinami
Žurnalistas tvirtina, kad ne gaujų lyderiai, o juos supantys žmonės būdavo labai apsukrūs.
Pinigus, gautus iš kontrabandos ar reketo, mafijos realizuodavo. Kur? „Į nekilnojamąjį turtą. Supirkdavo „už centus“ ar ateidavo, paprašydavo, kad parduotų „kuo pigiau“, o vėliau parduodavo. Viskas vyko labai greitai: nupirkdavo pusvelčiui ir parduodavo verslininkams ir panašiai“, – teigė D. Dargis ir pridūrė, kad nors sukosi daug nekilnojamojo turto sandorių, niekad nebuvo taip, kad, pavyzdžiui Daktarams, priklausė pusė Kauno.
Beje, narkotikų kontrabanda – ne tik dabartinių mafijų pasipelnymo šaltinis, tuo užsiėmė ir kai kurios 1990-ųjų gaujos, nors kai kurios laikėsi savo principų. „Daktarai laikėsi tokios nerašytos taisyklės, kad su narkotikais jis niekada neužsiiminės. Senosios kartos mafijozai taip darydavo, Italijoje taip pat, – teigė D. Dargis. – Jie teigė, kad narkotikai yra blogis, nuodija žmones, kenčia vaikai, bloga karma. Tai iš Italijos atėję.“
Vis dėlto, vėliau, kai pamatė, kad kitos mafijos iš to ėmė krautis turtus, ne vienas persigalvojo. D. Dargio teigimu, pirmieji „verslai“ su narkotikais Lietuvoje buvo pradėti vystyti dar prieš 2000-uosius. „Pirmasis rimtas sandoris su kokainu buvo užfiksuotas 1998 metais. Prieš tai buvo tokie smulkūs ar nežymūs“, – vardijo D. Dargis.
Senųjų mafijų bruožas – noras pasirodyti
Senosios mafijos nuo dabartinių skyrėsi ne tik pinigų gavimo šaltiniais, bet ir jų leidimo būdu. Anksčiau mafijų nariams puoštis ir demonstruoti prabangą visais įmanomais būdais buvo kone privalu.
Vienas iš prabangos demonstravimo ženklų – prabangūs, kone pilis primenantys namai. „Visi statėsi. Ar Daktarai, ar ne, visi 90-ųjų nusikaltėliai. Ir ne tik Kaune. Buvo ta manija demonstruoti jėgą: didelė mašina, didelis namas, didelis kiemas“, – vardijo D. Dargis ir priminė Šiauliuose veikusios grupuotės „Princai“ narį Vladą Baranauską-Baranį, kuris neseniai savo namų duris atvėrė LNK žurnalistams.
„Princų“ viešpatavimo laikus menantis namas išties didžiulis: penki miegamieji, privati sporto salė, vitražais languose puošta svetainė, o kur dar daugybė antikvarinių baldų ir paveikslais nukabinėtos sienos.
„Pilaitę“ Užliedžiuose, Kauno rajone, iki šiol turi ir Henrikas Daktaras. Tiksliau, namais rūpinasi jo žmona Ramutė. Tiesa, dar visai neseniai ji žiniasklaidai atvirai tvirtino, kad namo išlaikymas kainuoja beprotiškai brangiai.
Iki gyvos galvos įkalinto H. Daktaro žmona sakė, kad dėl namo turi didžiulių problemų – labai brangiai kainuoja jo išlaikymas. „Mes kūrename malkomis, dujos – per brangu, – R. Daktarienė pridūrė, kad jos namas yra senas ir jam būtinas remontas. – Tik vizualiai atrodo, kad jis didelis ir kažkas tokio.“
Mafijos vis dar gyvos?
„Mafijos yra ir bus. Kad kalba, kad organizuotų nusikaltimų sumažėjo, dar nieko nereiškia, – teigė D. Dargis. – Jos yra ir jos veikia, ir dar kur kas efektyviau, ir uždirba daug daugiau. Milijardus.“
Koks pagrindinis pinigų šaltinis? „Narkotikai, – nė nedvejodamas įvardijo D. Dargis ir pabrėžė, kad reketo seniai nebėra. – Pareketuok ir atvažiuos apsauga. Nors dabar faktiškai visi rimtesni verlsininkai turi pažinčių teisėsaugoje, tai iš karto ką nors pasikviestų. Juk jie bailiai yra, jie iš karto kreiptųsi.“
D. Dargis įvardijo ir neseną pavyzdį, kai „Kamuolinių“ bylos metu buvo reketuojamas vienas kaunietis verslininkas. „Jie kariavo, bylinėjosi, tai to teisminio proceso metu vieno iš jų žmonos ar gyvenimo draugės veidas buvo apipiltas sieros rūgštimi. Tai, kad tai vyksta dabar, yra žiauru, net 1990-aisiais tokių dalykų mažai būdavo.“
Beje, rašytojas įvardijo pagrindinį skirtumą tarp anuometinės ir dabartinės mafijos: „Dabar mafijos nesimato. Jos veikia tarptautiniu mastu, jie suaugę su valdžia, su didžiuoju verslu – tai yra mafija. Tikros mafijos atstovai turi savo žmones ir teismuose, ir teisėsaugoje, ir Seime, ir Vyriausybėje, ir didžiajame versle. Tokių žmonių kažkiek Lietuvoje yra, tačiau tokių kaip grupuočių nėra, tie žmonės tapo atsargesni. Jie žino, kad jei važinėsi grupėmis, vaikščiosi prabangiai išsipuošęs, su aukso grandinėmis, prabangiais automobiliais, kaip „Agurkiniai“, visi įklius. Taip ir buvo. Visi, kurie buvo po jų, pamatė, kad geriau kompanijomis nesirodyti, neskraidyti kartu, nesifotografuoti, – teigė D. Dargis. – Tokių dalykų dabar niekas nebedaro.“
Žurnalistas įvardijo, kad dabar nusikaltėliai, jei ir susiburia, neviešina tokių nuotraukų, o jei skrenda kartu į užsienį, pasirenka skirtingus skrydžių laikus. „Dabar pasaulis laisvas: gali nuskristi dienai į Paryžių ir iš jo skristi toliau“, – strategijas vardija D. Dargis.
Tiesa, kraujo praliejimo taip pat nebeliko. Kaip teigia D. Dargis, tai daryti per daug pavojinga, nes anksčiau ar vėliau tai išaiškėja. „Jei dabar kas nors vyksta, tai iš kitų šalių atvažiuoja užsakomieji žudikai, lietuviai patys nežudo, – teigia D. Dargis ir kaip pavyzdį pateikia Deimanto Bugavičiaus nužudymą. – Jei lietuviai žudo, tai jie žudo Rusijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. Didesnė galimybė pabėgt.“
Titulai ir pravardės
Neseniai anapilin iškeliavęs Vidas Antonovas žiniasklaidoje buvo tituluojamas „mafijos tėvu“. Toks epitetas jam buvo prilipdytas pačių pareigūnų.
Šiaulių policijoje kinologu, o vėliau ir kriminalistu dirbęs Dalius Petrauskas DELFI teigė, kad jį stebina, kad dar ir šiandien taip plačiai naudojama jo su kolegomis sugalvota „mafijos tėvo“ pravardė. Tuomet nusikaltėlius mieste jie pramindavo pravardėmis, kad patiems pareigūnams būtų patogiau. Niekas nesitikėjo, jog jie patys pasididžiuodami tas pravardes pasiliks.
Kaip pasakoja D. Dargis, daugumos gaujų pavadinimai buvo „prilipinti“ tiesiog dėl patogumo. „Panevėžio tulpiniai kilo iš vienos, Tulpių, gatvės. Daktarų gauja irgi nuo Henriko Daktaro, Daškiniai – nuo Remigijaus Daškevičiaus, Agurkiniai irgi nuo Agurko (vadeivos Sauliaus Velečkos pravardė – DELFI). Tikrai taip, visi, galima sakyti, pareigūnų „pakrikštyti“, – vardijo D. Dargis.