Siena su vinimi
Vincą ir Severiną, lėtai kulniuojančius Įgulos bažnyčios link, galima pamatyti kone kasdien. Jųdviejų rankos susipynusios ne todėl, kad metai iš kojų atėmė pusę jėgos ir greičio – senoliai neįsivaizduoja, kad galima eiti kitaip. „Ką daugiau mūsų amžiaus žmonėms veikti, jei ne melstis? Taip ir einame susikibę. Bendraamžiai išmirė, beliko tik vienas 90-ies metų kapitonas, su kuriuo vyras retsykiais susitinka“, − sulaukusi savaitraščio žurnalistų skambučio, kitame laido gale atviravo garbaus amžiaus moteris.
Praėjus kelioms dienoms po telefoninio pokalbio, su ponia Severina ir jos gyvenimo palydovu Vincu susitikome sename name A. Mickevičiaus gatvėje, kuriame jiedu praleido net šešiasdešimt metų. Buvęs kapitonas ir upeivis butą miesto centre gavo dar dirbdamas laivyne. Tiesa, atsikraustę į keturių aukštų daugiabutį, sutuoktiniai kurį laiką glaudėsi viename kambaryje. Likusiuose dviejuose gyveno dar po šeimą.
„Klausiate, kaip atsidūrėme Kaune? Tuoj papasakosiu, bet prieš tai išgerkime arbatos arba kavos“, − guviai pašokusi nuo sofos, rankas grakštaus indų servizo link tiesė 88-erių moteris.
Greitos vedybos
„Mama pasirūpino, kad šventėje nieko netrūktų“, − žvelgdama į tos dienos liudininkę – vestuvių nuotrauką – jaunystę prisiminė pašnekovė.
Gyvenimas ant vandens
Po vestuvių kurį laiką Vincas gyveno pas savo tetą, o Severina glaudėsi pusseserės namuose. Moteriai teko išbandyti ir gyvenimą ant vandens. „Nebuvo, kur dėtis, todėl pasileidome aukštyn į Gardiną“, − apie beveik metus trukusią avantiūrą pasakojo iš Raseinių kilusi senolė. Devynis mėnesius ji gyveno laivo kajutėje ir, kaip sako pati, gamino maistą vyrui. Jūros liga nesirgo, tačiau beprotiškai bijojo Kauno marių bangų, kurios tada jai atrodė itin piktos.
„Per tuos mėnesius žuvies atsivalgiau iki soties: keptos, virtos, troškintos. Ilgam užteko“, − susižvalgiusi su vyru, smagiai nusikvatojo ponia Severina.
Galiausiai sutuoktiniai rado savo vietą − atsikraustė į Kauną, kur laivynas ilgamečiam darbuotojui Vincui skyrė minėtą butą A. Mickevičiaus gatvėje.
„Pirmame namo aukšte veikė jūrininkų vaikų darželis. Buvo labai patogu. Vienintelis minusas − visi kalbėjo rusiškai, − kito pasirinkimo jūrininko žmona tada neturėjo. – Atėjus laikui rinktis mokyklą, vyresnėlis pareiškė norįs eiti į 10-ąją vidurinę. Tąkart griežtai atkirtau, kad leisiu tik ten, kur kalbama lietuviškai.“
Gyveno amžinu laukimu
Neretai juokaujama, kad kapitonai kiekviename uoste palieka po jų laukiančią merginą. Ponia Severina esą apie tai niekada negalvojo ir vyro svetimoms moterims nepavydėjo. Tarsi norėdamas nuraminti mylimąją, ištikimasis Vincas čia pat atkirto, kad pavydėti ir nebuvo ko – laive prie puodų sukosi viena šeimininkė, įkopusi į septintą dešimtį, ir du jos sūnūs.
„Ir man nereikėjo svetimų vyrų. Buvau atsidavusi vaikams, darbui ir namams. Vos tik sulaukdavau penktadienio, sėsdavau į laivą ir su vaikais plaukdavau į Ilguvą. Taip, į laivą. Anksčiau tokia susisiekimo priemonė buvo kur kas populiaresnė nei automobiliai“, − prisiminimais dalijosi senolė.
Krepšinis ir meilė
Nejučia kalba nuo krepšinio pakrypo meilės link, todėl senolių pasiteiravome, koks yra sėkmingo šeiminio gyvenimo receptas. „Susibarei ir susitaikei, − ilgai negalvojęs atšovė linksmasis kapitonas. – Negalvokite, pasibarame ir mes. Dažniausiai dėl to, kad žmona man liepia valgyti, kai aš nenoriu.“ Čia pat iš senolių lūpų nuskambėjo ir dar vieni aukso vertės žodžiai: „Sugedusius daiktus reikia ne mesti, o remontuoti. Ta pati taisyklė galioja ir sutuoktinių santykiams.“