Vasaros laikas septyniems mėnesiams įvedamas paskutinį kovo sekmadienį, 3 val. nakties laikrodžių rodykles pasukant valanda į priekį. Jis atšaukiamas paskutinį spalio sekmadienį 4 val. nakties, pasukant laikrodžio rodyklę valanda atgal.
Šįmet vasaros laiko įvedimas sutampa su Velykomis, kurias švęsime kovo 31-ąją ir balandžio 1-ąją.
Teigiama, kad laikrodžio rodyklių sukiojimas leidžia ilgiau naudotis šviesiu paros metu, taupyti elektros energiją, būti geresnės nuotaikos ir darbingesniems. Tačiau medikai tvirtina, kad rodyklių sukiojimo sukeliamo streso neatperka ekonominis efektas. Esą niekas nėra pateikęs jokių konkrečių skaičių, kiek tokiu virsmu pavyksta sutaupyti elektros energijos. Nėra ir receptų, kaip atsikratyti dirglumo ar nemigos, kurie gresia persukus rodykles. Prisitaikymas prie naujo laiko užtrunka apie porą savaičių.
Lietuvoje vasaros laikas Vyriausybės nutarimu kasmet įvedamas nuo 2003-iųjų, remiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl vasaros laiko susitarimų. Laikrodžius pavasarį ir rudenį sukiosime mažiausiai iki 2016-ųjų. Iki to laiko galios Vyriausybės patvirtinta Europos Sąjungos direktyva dėl sezoninio laiko.
Daugelis Europos Sąjungos šalių vasaros laiką įsivedė praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Pirmoji Europos Sąjungos direktyva dėl vasaros laiko susitarimų priimta 1980 m. Ji numatė bendrą vasaros laiko taikymo pradžios datą. Pabaigos datą – paskutinį spalio sekmadienį – nustatė 1996 m. įsigaliojusi septintoji direktyva.
Geografiškai penktadalis Lietuvos (vakarinė dalis) patenka į pirmąją laiko juostą, likusi šalies dalis – į antrąją laiko juostą.
Pirmą kartą idėją, kad persukant laikrodžio rodykles galima „pailginti“ dieną ir sutaupyti elektros energijos, 1784 m. iškėlė amerikietis išradėjas ir politikas Benjaminas Franklinas. Tačiau vasaros laiką kai kurios valstybės įsivedė tik XX a. pradžioje. Sezoninį laiką turi apie 100 pasaulio valstybių.