I. Montvidas mirė Lukiškių kalėjime, atlikdamas įkalinimo iki gyvos galvos bausmę. Žmogų, kurio bijojo net jo paties vaikai, pribaigė skrandžio vėžys.
61-ojo gimtadienio nesulaukusio I. Montvido nusikaltimai sunkiai suvokiami protu: jis perrėžė gerkles dviem moterims, nupjovė joms krūtis, vienos kūną susūdė, kitos krūtis norėjo išsivirti. Vienos moters krūties pareigūnai taip ir nerado, buvo teigiama, kad kanibalas ją suvalgė, tačiau teisme tai nebuvo įrodyta.
Nužudė savo žmoną ir bandė išsivirti jos krūtis
I. Montvidas gimė Pakruojo rajone, 1940 metais. Su sutuoktine netoli Joniškėlio apsigyvenęs vyras susilaukė keturių vaikų.
1982 m. į teisiamųjų suolą sėdęs žudikas prisipažino, kad jo žmona buvo linkusi girtauti, tad lemtingą rytą jis išėjo ieškoti namo negrįžtančios žmonos. Jai atsisakius eiti namo, I. Montvidas įniršo.
Teismo salėje vyras pasakojo, kad susinervinęs griebė peilį ir perrėžė žmonai kaklą. Ji mirė iš karto.
Supratęs, kad žmona mirė, jis išėjo, tačiau po pusvalandžio grįžo, perpjovė moteriai pilvą ir nupjovė krūtis. Jas išsinešė namo.
Namo su nužudytos žmonos krūtimis grįžęs I. Montvidas ėmė jas virti, tačiau netrukus buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
Kol buvo sulaikytas, spėjo namuose nupjauti vienos krūties spenelį. Jį bandė sumaitinti šuniui, tačiau jis pakramtęs jį išspjovė.
Medicinos ekspertai I. Montvidui nustatė silpnaprotystę ir galvos smegenų pakenkimą, atsiradusį dėl traumos, tačiau kanibalas liko pakaltinamas.
Pasvalio teismas I. Montvidui skyrė 11 metų bausmę, ją atliekant sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Deja, pritaikius Amnestijos įstatymą, vyras į laisvę išėjo po penkerių metų.
Grįžęs į laisvę žadėjo pasikeisti
Pasvalio rajoną žiauriu nusikaltimu pašiurpinęs kanibalas vėl grįžo į gimtuosius kraštus ir apsigyveno greta esančiame Pakruojo rajone.
Iš įkalinimo įstaigos į laisvę išėjusiam I. Montvidui sovietų valdžia skyrė nedidelį butą daugiabutyje, jame gyveno dar trys šeimos. Ten jis turėjo pradėti naują gyvenimo etapą.
Pas tėvą apsigyveno ir du nepilnamečiai jo sūnus. Vyresnysis sūnus jau buvo sulaukęs pilnametystės ir kūrė savo gyvenimą, dukra glaudėsi pas giminaičius.
Visi keturi vaikai bijojo savo tėvo. „Su broliu mes tėvo bijojome, nes buvo nužudęs mamą, tačiau jis mums prisiekinėjo, kad tokie dalykai daugiau nepasikartos“, – vėliau pareigūnams prisipažino vienas I. Montvido sūnų.
Grįžęs į laisvę I. Montvidas įsidarbino sargu fermoje, šalia namų turėjo nedidelį plotelį daržui, gyveno kukliai. Tačiau neilgai trukus jo vaikų baimės virto realybe – Ignacas žiauriai nužudė savo kaimynę.
Kūną padalijo į 24 dalis
1991 m. rugpjūčio 31 dieną su kaimyne susipykęs I. Montvidas perrėžė jai gerklę. Vėliau teisme vyras pasakojo, kad pyktis kilo kaimynę įtarus jo portsigaro su pinigais vagyste.
Mirusią moterį kanibalas išmėsinėjo, kūną padalijo į 24 dalis. Mėsą pasūdė, šlaunikaulį išmetė į šiukšlyną, o abi krūtis išsinešė į fermą. Vienos krūties pareigūnams rasti nepavyko. Buvo kalbama, kad kanibalas ją spėjo suvalgyti.
Su kaimyne Ignacas tądien vartojo alkoholį. Nusprendęs eiti parūkyti pasigedo savo cigarečių, grįžo į kambarį, tačiau jų nerado. Nerado nei portsigaro, kuriame buvo pinigų, nei kaimynės, kurią buvo palikęs savo kambaryje.
Įniršęs vyras nuėjo pas kaimynę, kuri gyveno tame pačiame name. Ji išsigynė, kad nieko nevogė, pakvietė jį į savo butą ir jie toliau pratęsė puotą.
Kaimynei užmigus I. Montvidas perrėžė jai kaklą. Kai ji mirė, pradėjo mėsinėti ir gabalus po vieną ar du nešti į savo butą antrame aukšte.
Iš pradžių gabalus krovė į dubenį, kai jis prisipildė – į katilą. Mėsą kanibalas apipylė druska, kad negestų ir neskleistų kvapo. Vieną šlaunies kaulą išmetė į šiukšlyną, nes jis niekur netilpo.
Dubenyje ir katile sudėtas nužudytos moters kūno dalis vyras užklojo polietileniniu maišeliu ir paslėpė palėpėje. Abi krūtis pasiėmė su savimi ir išsinešė į fermą.
Tyrimo metu I. Montvidas prisipažino, kad mėsą būtų valgęs, o ką būtų daręs su krūtimis, esą net pats nežinojo. Vieną jų nešdamas pametė praplyšus maišeliui, o kitą paslėpė fermoje po šiaudais.
Teismo salėje I. Montvidas kalbėjo, kad kaimynės kūną supjaustė dėl to, kad „aname pasaulyje ji nevogtų“.
Istorija, sukrėtusi Lietuvą
Po antrosios žmogžudystės su kanibalu akis į akį bendravęs DELFI žurnalistas Ainis Gurevičius teigė, kad buvo akivaizdu, kad jis – nepilno proto. „Jo akys buvo tokios skaidrios, bet visiškai tuščios. Aš jo klausiu, jis žiūri į mane, bet žiūri kažkur kiaurai, kažkur į tolį, – kalbėjo A. Gurevičius. – Kaimynę jis nužudė savo sūnaus aštuonioliktojo gimtadienio išvakarėse. Aš jo tada paklausiau, ar ruošėsi gimtadieniui. Jis kelias minutes tylėjo, buvo matyti, kad ne iš karto suprato klausimą. Tik po kurio laiko pradėjo neigti: „Ne. Ne, taip tai jau tikrai ne.“ Jis po kiekvieno klausimo ilgai galvodavo.“
Anot A. Gurevičiaus, tuo metu apie šį nusikaltėlį kalbėjo visa Lietuva. „Visi kalbėjo, visi buvo šokiruoti, juk tai buvo pirmas Lietuvoje kanibalas. Iki šiol kito ir nebuvo, – pasakojo žurnalistas. – Visi laikraščiai tada mirgėjo nuo straipsnių.“
Skelbiant teismo nuosprendį salė buvo pilnutėlė. Prieš visus susirinkusiuosius sėdėjęs I. Montvidas neatgailavo, tik prašė, kad skirtų ne mirties, o laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. „Aš dar galiu pasitaisyti“, – sakė kanibalas. Nei ašarų, nei kaltės jausmo jo veide nebuvo nei apklausų, nei teismo posėdžių metu.
Ir nors prokuroras siūlė mirties bausmę, jam buvo skirta įkalinimo iki gyvos galvos bausmė, kurią jis atliko Lukiškių izoliatoriuje. 2001 m. jis įkalinimo įstaigoje mirė nuo vėžio.
Lukiškių izoliatoriaus kameroje I. Montvidas buvo kalinamas su kitu žudiku. Kai žurnalistas lankėsi Lukiškėse, kameroje kartu kalėjęs žmogžudys pradėjo šaukti „mane uždarė kartu su žmogėdra“ ir prašytis lauk.
Kanibalo bijojo jo paties vaikai, tačiau bylą tiriantys pareigūnai buvo pabrėžę, kad jis buvo rūpestingas tėvas, kol neprasidėdavo paūmėjimai, pasibaigę kraupiomis žmogžudystėmis.
Kol I. Montvidas kalėjo, jo vaikai nė karto jo nebuvo aplankę, tačiau po mirties išpildė paskutinį jo norą – palaidojo gimtinėje.
Kanibalo istorija pasiekė net Suomiją
Žurnalistas A. Gurevičius pasakojo, kad I. Montvido istorija pasiekė ir suomius. Žurnale „Alibi“ istorija apie kanibalą buvo išspausdinta trijuose puslapiuose, jo nuotrauka buvo net ant viršelio.
Leidinyje, kurį žurnalistas išsaugojo iki šiol, aprašoma kraupi istorija, kurioje I. Montvidas pristatomas kaip rūpestingas tėvas, kuris savo vaikais rūpinosi net nužudęs jų motiną.
Leidinyje cituojamas ir pats Ignacas, esą jis kalėjime sunkiai dirbo visuomet galvodamas apie padarytus nusikaltimus. Teigiama, kad jis tikėjo, kad dar gali pasitaisyti.
Gyvenimas, prasidėjęs nuo žaibo
I. Montvidas gimė 1940 m. Tądien, pradėjus niaukstytis, netrukus gimdyti turėjusi jo mama nuo lietaus pasislėpė namuose.
Netrukus į namą trenkė žaibas, po kurio gimdyvė paniro į komą, tačiau pavyko išgelbėti ir ją, ir kūdikį.
I. Montvido brolis anksčiau yra pasakojęs, kad Ignacas visuomet buvo kitoks, esą buvo akivaizdu, kad jis – nepilno proto.
Dėl jo nusikaltimų daug išgyvenusi šeima vengė žiniasklaidos, jo brolis net nedalyvavo paskutiniame teismo posėdyje. Ir nors su kalinčiu broliu ryšį palaikė laiškais, juose esą daugiausia buvo rašomos nuoskaudos dėl sugriautų šeimos narių gyvenimų.
I. Montvido mama prieš pat paskutinįjį jo teismo posėdį patyrė infarktą. Į ligoninę paguldyta moteris nebekalbėjo, jos gyvybė užgeso po trijų dienų.
Nuotraukų galerijoje – kanibalo istorijos pėdsakai: