Tai buvo tikra siaubo naktis nedideliame Dubičių kaime, bet tik ne Vilniuje gyvenančiam ir pagal individualią veiklą dirbusiam 41 metų Igoriui Pranevičiui – savo draugą nužudęs vyras net neskubėjo šiam kviesti pagalbos ir toliau girtavo, o kai išsiblaivęs suprato, kas jam vėl gresia, ėmė ieškoti būdų, kaip išvengti įkalinimo ilgiems metams, – juk jau kartą 9 metams buvo įkalintas dėl kito žmogaus nužudymo ir puikiai žinojo, kokios sąlygos laukia kalėjime.
„Reikia paimti Spenį, nuvežti pas advokatą pakalbėti, kad duotų parodymus, jog būtų netyčinė žmogžudystė“, – jau po nužudymo vienam savo bičiuliui telefonu kalbėjo I. Pranevičius. Spenis – vyras, matęs, kaip I. Pranevičius nužudė savo draugą. Bet tai matė ir nužudytojo sugyventinė, o ji, anot žudiko, policijai jau buvo „prikalbėjusi nesąmonių“, todėl kuo greičiau reikėjo paneigti jos pasakojimą.
Ne tik paneigti, bet ir pareigūnus įtikinti, kad prieš I. Pranevičių liudijusi moteris tuo metu „buvo komos būsenoje“ ir tiesiog dėl girtumo nieko negalėjo prisiminti.
Tačiau šis planas neišdegė – teisėsaugos pareigūnai jau klausėsi vilniečio verslininko pokalbių telefonu ir juos slapta įrašinėjo, o šie pokalbiai ir parodė, kaip I. Pranevičius siekė suklaidinti tyrimą atliekančius kriminalistus. Vėliau, net ir sužinojęs, kad pernelyg daug prisikalbėjo siekdamas įrodyti, jog įvykdyta žmogžudystė esą buvo netyčinė, žudikas savo pozicijos nekeitė ir kaip įmanydamas toliau bandė įrodyti, jog nėra pavojingas nusikaltėlis.
„Pagal mano straipsnį, pagal viską, jeigu aš ten normaliai šnekėčiau, nu, kaip sakyt, tai man gali būt netyčinį padaryti – keturi metai, penki metai gali tik gauti“, – viename slapta įrašytų pokalbių kalbėjo I. Pranevičius. Jis buvo įsitikinęs, kad advokatas jam padės įrodyti, jog nusikaltimą padarė atsitiktinai – juk draugo nenorėjo nužudyti, viskas įvyko netyčia.
Kartą jau dėl nužudymo kalėjusio I. Pranevičiaus pasirinkta gynybinė taktika neįtikino Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų, kurie nutarė, kad jis už grotų privalės praleisti 11 metų.
Anot teismo, anksčiau I. Pranevičius buvo teistas keturis kartus – už pasikėsinimą įvykdyti vagystę, už nužudymą ir du kartus už pasipriešinimą valstybės tarnautojui.
„Už nužudymą nuteistajam buvo paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau po šios bausmės atlikimo I. Pranevičius nusikalto dar du kartus, už paskutinio nusikaltimo padarymą jam taip pat buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdamas buvo atidėtas, tačiau praėjus vos tik 4–5 dienoms po to, kai I. Pranevičius buvo išregistruotas iš probuojamų asmenų duomenų registro, jis nužudė draugą, t. y. nusikalto neišnykus ankstesniems teistumams bei būdamas recidyvistu“, – teismo teigimu, akivaizdu, kad iš ankstesnių teistumų nuteistasis jokių teigiamų išvadų nepadarė, anksčiau paskirtos ir atliktos bausmės prevencinio tikslo nepasiekė.
Pasak teisėjų, I. Pranevičiaus nusikalstamas elgesys šiuo atveju nebuvo atsitiktinis, priešingai, buvo iš anksčiau susiformavusio priešingo teisei elgesio tąsa bei rodo, kad jis nėra linkęs laikytis visuomenėje priimtinų elgesio normų ir įstatymų reikalavimų.
„Nusikalstamos veikos padarymą iš esmės nulėmė menkavertė, bet asmeninių santykių pagrindu atsiradusi dingstis, paskatinta didelio kiekio alkoholio suvartojimo“, – nuosprendyje pabrėžė teismas.
„Aš save, girdi, aš save keikiu, keikiu dabar, bet viskas per vėlu, jau reikia žiūrėt į priekį dabar“, – vieno pokalbio metu savo sugyventinei kalbėjo I. Pranevičius. Ne viename slapta užfiksuotame pokalbyje jis pripažino, kad nužudė savo draugą, tačiau to garsiai pasakyti nei pareigūnams, nei teisėjams jis taip ir neišdrįso – bandė įrodinėti, jog turėtų būti teisiamas ne dėl tyčinio nužudymo, o dėl neatsargaus gyvybės atėmimo.
Po Varėnos rajono gyventojo nužudymo pareigūnai slapta klausėsi ne tik I. Pranevičiaus, bet ir kitų asmenų pokalbių telefonu, šie pokalbiai tapo labai svarbiu įrodymu baudžiamojoje byloje.
Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad Varėnos rajono gyventojas Mindaugas B. buvo nužudytas savo namuose Naujųjų metų išvakarėse – čia visą dieną buvo girtaujama. Išgertuvėse dalyvavo ir iš Vilniaus pas savo motiną atvykęs I. Pranevičius – nors daugelis žinojo, kad nuo alkoholio apsvaigęs vyras būna agresyvus ir tampa neprognozuojamu, tačiau sugėrovų tai neišgąsdino.
Nužudytojo sugyventinė pareigūnams pasakojo, kad I. Pranevičiaus nekvietė į svečius, jis pats atvyko ir atsivežė alkoholio, vėliau prie kompanijos prisijungė dar kitas kaimo gyventojas.
Anot jos, išgertuvių metu vyrai kalbėjosi apie darbą, pasakojo savo gyvenimo nutikimus, nebuvo kilę jokių konfliktų ar nesutarimų, bet viskas pasikeitė, kai I. Pranevičius be jokios priežasties griebė už pakabinto šviestuvo ir jį nulupo nuo lubų.
Kad pasielgė netinkamai, nė vienas sugėrovų I. Pranevičiui taip ir neišdrįso pasakyti – lyg nieko nebūtų nutikę girtavo toliau. O tada šis nieko nesakęs atsistojo, paėmė ant stalo stovėjusį dar neatidarytą degtinės butelį ir juo namo šeimininkui Mindaugui B. trenkė per galvą. Smūgis buvo toks stiprus, kad butelis sudužo, o nukentėjusysis pasruvo kraujais.
Tačiau kviesti pagalbos vyrui nė vienas sugėrovų net nebandė – tik sugyventinė jam ant galvos dėjo tvarščius ir bandė sustabdyti kraujavimą. Tuo metu draugą sužalojęs I. Pranevičius lyg ir juokėsi bei toliau kilnojo degtinės stikliukus.
Anot moters, iš namų I. Pranevičius išėjo praėjus maždaug valandai, išgertuvių vietą paliko ir kitas jo draugas.
„Mindaugas B. smarkiai kraujavo, paskui jis nuėjo prigulti, prie jo priguliau ir aš“, – sakė liudytoja.
Ji prisiminė, kad prieš išeidamas I. Pranevičius iš jos atėmė telefoną ir jo nedavė, kai ši prašė leisti iškviesti greitosios pagalbos medikus.
„Telefonas ne tam skirtas“, – moteriai rėžė jis.
Anot liudytojos, I. Pranevičius ją užrakino namuose, todėl ji negalėjo iš jų išeiti ir iškviesti pagalbą.
Kitą dieną, Mindaugo B. sugyventinės teigimu, į namus atėjo I. Pranevičiaus motina ir sutvarkė išgertuvių vietą, surinko stiklo šukes.
„Prašiaus jos iškviesti pagalbą bet ji pasakė, kad neturi telefono, – kalbėjo ji. – Tada I. Pranevičiaus motinai pasakiau, kad noriu išeiti, bet ji pradėjo rėkti, kad jau yra žmogus užmuštas. Bet jis dar tada buvo gyvas! Ir ji manęs neišleido – sakė sėdėk ir iekur neik.“
Anot jos, vėliau į namus atvyko policijos pareigūnai, kuriuos iškvietė kaimynai. Tuo metu Mindaugas B. jau buvo miręs.
„Aš nežinau, dėl ko I. Pranevičius nužudė Mindaugą B. – išgėręs jis būna agresyvus, tampa nevaldomas, pradeda kabintis prie įvairių žodžių, jo bijo visas kaimas“, – per apklausą kalbėjo moteris.
Nužudymo priežasties pareigūnams negalėjo įvardyti ir I. Pranevičiaus draugas, kurį šis buvo pasikvietęs išgerti Mindaugo B. namuose.
„Nežinau, kas jam nutiko – kai girtavome jis staiga, be jokios priežasties, I atsistojo nuo kėdės ir viena ranka nutraukė kabėjusį šviestuvą virš stalo ir jį nusviedė į kampą, – sakė liudytojas. – Tada mes jam nieko nesakėme, nes visi žinojome, kad I. Pranevičiui prieštarauti negalima, su juo išgėrusiu reikia kalbėti tik gražiai. O netrukus po to jis be jokios paaiškinamos priežasties paėmė nuo stalo žalios spalvos degtinės butelį, užsimojo ranka virš galvos ir paleido tiesiai Mindaugui B. į galvą.“
Vyras teigė, kad ragino kuo greičiau kviesti pagalbą, bet I. Pranevičius „pasakė palaukti biškį“. Tačiau tai jis pasakė ne iš karto – tyrimo metu liudytojas klaidino pareigūnus ir jiems aiškino nematęs, kaip I. Pranevičius namo šeimininkui buteliu vožė per galvą.
„Nesakiau visos tiesos, nes bijojau ir iki šiol bijau dėl savo mamos ir sesers saugumo, kadangi I. Pranevičius yra smurtauti linkęs asmuo“, – teigė jis.
Tuo metu kaltės dėl tyčinio nužudymo nepripažinęs I. Pranevičius teisme aiškino, kad išgertuvių metu Mindaugo B. namuose jokių konfliktų nebuvo kilę.
„Visi gėrėme degtinę, pasakojome vaikystės istorijas, grojo muzika, linksminomės, kadangi mirksėjo šviesa, aš nuo lubų nuplėšiau šviestuvo gaubtą ir numečiau į šoną po stalu, – kalbėjo jis. – Po to aš svečiams pasakojau istoriją, kaip jaunystėje mane sumušė – pasakodamas istoriją ėmiau gestikuliuoti rankomis. Tuo metu, kai pasakojo, kaip kuolu man trenkė per petį, dešinėje rankoje laikytas degtinės butelis išslydo iš šlapių ir riebaluotų rankų ir pataikė Mindaugui B. į galvą, nukritęs ant grindų, jis sudužo.“
I. Pranevičius tikino, kad pataikyti į galvą Mindaugui B. nenorėjo, todėl esą iš karto pripuolė prie nukentėjusiojo ir paklausė, ar viskas gerai.
„Jis pasakė, kad taip ir atsisakė bet kokios pagalbos, bet aš atnešiau vaistinėlę“, – tikino I. Pranevičius.
Tačiau tokius jo žodžius paneigė kiti išgertuvių dalyviai – tiek dėl šviestuvo nutraukimo aplinkybių, tiek dėl I. Pranevičiaus pasakotos istorijos apie jo sumušimą iš jaunystės laikų, tiek ir butelio išslydimą iš rankos. Šie liudytojai taip pat nurodė, jog I. Pranevičius nesuteikė jokios pagalbos. Ir jų liudijimais teismas patikėjo.
„I. Pranevičius sukūrė nukentėjusiojo gyvybei pavojingą situaciją, kuri tęsėsi iki jo mirties, – pabrėžė nužudymo bylą išnagrinėję teisėjai. – Jis mesdamas butelį tiesiai į nukentėjusiojo gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą – negalėjo veikti negalvodamas apie savo veikos pavojingus padarinius, netgi jeigu elgėsi impulsyviai. Išvadų nekeičia ir nukentėjusiojo elgesys po įvykio ir tai, kad jokių pretenzijų nukentėjusysis Mindaugas B. po jo sužalojimo nuteistajam nereiškė. Tokie veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti dėl neatsargumo, kadangi jie prilygsta smurtui ir laikytini pavojingais.“