Be to, po susitikimo su bendrijos „Lemtis“ organizuotos ekspedicijos į Sibirą dalyviais jis teigė, kad dabartinei Rusijai nereikėtų prikaišioti sovietinės okupacijos, o tuo labiau reikalauti žalos atlyginimo. Anot jo, Lietuva turėtų dėti kur kas daugiau pastangų gerinant santykius su didžiąją kaimyne visų pirma siekiant ekonominių tikslų.
- Jūsų vadovaujama bendruomenė jungia kelis šimtus Krasnojarsko krašte likusių tremtinių, politinių kalinių ir jų palikuonių. Tikriausiai gerai žinote, kodėl šie žmonės Lietuvai atgavus nepriklausomybę negrįžo į tėvynę?
- Sovietiniais laikais tiems žmonėms buvo draudžiama grįžti į tą vietą, iš kur jie buvo ištremti. Antra priežastis – tremtiniai čia sukūrė šeimas ir giliai įleido šaknis.
Yra ir trečia priežastis. Paanalizuokime mano pavyzdį. Rusijoje įstojau į aukštąją mokyklą ir ją baigiau. Esu energetikas. O sovietmečiu bandžiau persikelti į Lietuvą. Aš ten praleidau devynis mėnesius: dirbau, bet sugrįžau čia. Taip atsitiko, nes Rusijoje visai kitokie darbų mastai. Čia galima aukštai kelti kvalifikacijos lygį. Tie objektai, kuriuos mes Lietuvoje projektavome, buvo labai mažyčiai. Aš projektavau Rusijoje daug didesnius.
- Rusija tapo jūsų namais. Tačiau ar palaikote ryšius su Lietuva?
- Dar studijuodamas grįždavau į Lietuvą. O dabar, kai važiuoju į komandiruotę Vakaruose, visuomet stengiuosi užsukti į Lietuvą aplankyti savo artimuosius. Iš tikrųjų labai dažnai būnu Lietuvoje. Ir dabar visai neseniai iš jos grįžau.
- Kaip vertinate šiandieninę Lietuvą?
- Lietuva visada atrodė man labai graži ir patraukli, bet sąlygos gyventi Lietuvoje, kurti šeimą... Neturėčiau ten tokių sąlygų, kokias turiu čia.
- Galbūt vis tik planuojate ateityje palikti Sibirą visam laikui persikelti į Lietuvą?
- Planuoti yra vienas dalykas. Antras dalykas – galimybės. Aišku, kad aš noriu grįžti, bet kol kas apie tai negalvoju.
- Žuvis ieško, kur giliau, o žmogus – kur geriau. Žmonės tapo laisvi. Jų niekas nelaiko, todėl jie ir važiuoja ten, kur geriau – bando užsidirbti daugiau.
Žinau ne vieną pavyzdį, kaip iš Krasnojarsko krašto į Lietuvą išvažiavę tremtiniai laimę suranda Londone. Jie man skambina iš Londono ir pasakoja, kaip gerai ten įsikūrė. Aš visada džiaugiuosi, kad mūrų tautiečiai ten gerai įsitvirtina ir pasiturinčiai gyvena.
- Lietuvą pasiekia intriguojantys apklausų Rusijoje duomenys, kurie skelbia, kad rusai labiausiai nemėgsta amerikiečių, o netoli už jų rikiuojasi lietuviai. Ar šiais duomenimis galima tikėti? Ir apskritai, kaip, jūsų nuomone, Rusijoje vertinami lietuviai?
- Sibire nuo mūsų senelių ir tėvų laikų lietuviai žinomi kaip patikimi ir darbštūs žmonės. Reputacija yra gera. O Apklausų rezultatai labai daug priklauso nuo to, kam buvo užduoti tie klausimai. Pakalbintas žemo lygio pašnekovas gali gerai nežinoti realios padėties, todėl jis negali objektyviai įvertinti padėties. Aš apklausomis nelabai tikiu.
Tačiau bet kokia tauta turi žmonių, kurie daro gėdą, pavyzdžiui, nusikaltėliai. Bet dėl to nuvertinti visos tautos negalima. Lietuvoje yra labai daug žymių žmonių, kurie yra vertinami Rusijoje.
- Kaip manote, ar Lietuvai verta vis priminti Rusijai apie sovietinę okupaciją ir reikalauti žalos atlyginimo?
- Čia beprasmiškas ginčas. Nieko neišpeš Lietuva iš to. Kaip aš suprantu, nieko iš to neišeis. Tada buvo visai kitoks totalitarinis režimas, kiti vadovai. Mano nuomone, tie žmonės, kurie kelia į viešumą tą klausimą, nori Lietuvoje pasidaryti „piarą“. Tuomet suaštrėja santykiai su Rusija. Rusija labai galingas kaimynas, su kuriuo Lietuva turi bendrų reikalų dėl dujų, elektros.
Dabartinė Lietuvos politika prisideda tik prie santykių bloginimo. Jeigu tu darai ne tokius veiksmus, kokie priimtini kaimynui, kokie bus santykiai su juo? Politikai turi surasti bendrus kelius, kurie padėtų surasti sutarimą.