Didinga ir labai paprasta
Seimo lankytojų centre surengtas susitikimas buvo skirtas, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos 30–mečiui. B. Valionytė susitikime pasakojo, kad jos pergalė 1990 metų pradžioje vykusiuose rinkimuose į Aukščiausiąją tarybą atšvęsta Biržuose buvo taip, kad niekada nepamirš.
„Aš likau tą vakarą namuose prižiūrėti draugės Nijolės 6 mėnesių amžiaus dukrytė, Nijolė buvo tokia kaip ir štabo viršininkė, stebėtoja. Ir skambina man ji apie pusę 10 vakare. Ir sako – Birute, visose apygardose už tave krūvelės yra didžiausios. Ji kalba toliau, kad ji ir dar 7 vyrai be pietų, padaryk mums pietus“, – apie pergalės naujieną pasakojo B. Valionytė.
Šaldytuvo ir spintelių turinys nelabai džiugino, B. Valionytė nusprendė virti kopūstų sriubą.
„Prieš vidurnaktį skambutis į duris, už jų stovi vyriausias miškininkas, mano tiesioginis viršininkas su raudonų gvazdikų puokšte. Pasveikino jis mane su pergale ir klausia – kur jūsų šampanas ant to stalo? Atsakiau jam, kad mes net duonos neturim. Viršininkas ant kulno, grįžo su kepalu duonos, servelatu ir šampanu. Ir čia buvo pergalės balius, kovo 8–osios vakarą“, – susitikimo dalyviams pasakojo Nepriklausomybės akto signatarė.
Kovo 10 dieną B. Valionytė jau atsidūrė Aukščiausioje Taryboje, tačiau pirmas įspūdis nebuvo pozityvus.
„Kaip dabar atsimenu, saulė per properšas švietė, o debesys – violetiniai, švininiai. Atvykstame, Aukščiausioje taryboje jau verda darbas, man pažįstami veidai bėgioja, kažką veikia, gyvenimas vyksta. Man tie rūmai pasirodė be galo šalti ir svetimi. Bet iš karto prasidėjo gyvenimas ir aktyvus. Nes vyksta posėdis, iki tol buvo vienas pasitarimas, tada kitas. Kovo 10 dieną vakare mes patvirtinome tik mandatų komisiją. O tada prieš vidurnaktį dabartinėje Konstitucijos salėje – klausimas buvo toks – ką daryti rytoj“, – prisiminė signatarė.
Susitikimo dalyviams ji pasakojo, kad paskutinį žodį tarė Vytautas Landsbergis.
„Mes keitėmės nuomonės, kad rytoj skelbti, gal palaukti, argumentus sakėm. Atsimenu, kad Kazimieras Motieka Vytauto Landsbergio klausė, jis taip pat nežinojo, ką daryti. Tada V. Landsbergis nuėjo paskambinti Stasiui Lozoraičiui. Po skambučio V. Landsbergis grįžta ir pasako, kad skelbiam šiandien“, – apie istorinę akimirką kalbėjo B. Valionytė.
Ji prisiminė, kad visi dokumentai buvo nuodugniai patikrinti ir susitarta, kad didelių diskusijų salėje nebus.
„Visi dokumentai iki galo buvo sužiūrėti, buvo susitarta, kad nebūtų diskusijos salėje, išskyrus pagrindinį įstatymą. Kad būtų vienovė, susitarimas ir šimtaprocentinis balsavimas“, – prisiminė B. Valionytė.
Signatarė papasakojo ir tai, kaip ji jautėsi kovo 11–ąją.
„Ta emocija, ta kovo 11–oji, kai iš tos rinkiminės kampanijos, iš tos košės, atsiduri net normaliai neišsimiegojusi čia, kur vyksta didžiulis veiksmas, protas supranta vieną dalyką – dalyvauju istoriniame įvykyje. O emocija yra tokia, kad supranti, kad čia ypatingai didinga, bet tuo pačiu be galo paprasta – kortelę užpildei, sudėjo, suskaičiavo ir paskelbė, viskas – taškas“, – susitikimo dalyviams pasakojo ji.
Po šio apsisprendimo signatarai dažnai svarstydavo – o kas bus rytoj.
„Kada šiandien mes matome, kiek mes esame toli nuėję per 30 metų, tada po kovo 11 savaitę gerdami arbatą vis klausdavom vienas kito – kaip manai, kiek mes išsilaikysime. Vienas kolega sakė, kad jeigu mes atsilaikom tris dienas, jau į istoriją įeiname. Jei tris savaites – jau gerai. Bet jei tris mėnesius – tai, žinokite, galime ir išlikti. Apie jokį NATO, ES tada nebuvo net svajonių. Tuo metu svajonės buvo labai žemiškos ir paprastos – tereikia visą tai išgyventi“, – apie tuometes signatarų svajones pasakojo B. Valionytė.
„Kaip istorija parodė, tas išgyvenimo momentas buvo labai sudėtingas. Bet aš esu labai dėkinga mūsų tautos šaknims, jų supratingumui, susitelkimui ir nuovokai, kad reikia tai išgyventi ir pakentėti“, – kalbėjo ji.
Signatarė prisiminė, kad išgyventi ir netrukus paskelbtą blokadą pavyko išgyventi tik suvokiant didesnį nacionalinį tikslą.
„Tas valstybės atkūrimas jaunam žmogui, man kaip lietuvei, tai yra likimo dovana, kad man buvo lemta, taip sukrito, kad galėjau dalyvauti šitame procese. Sunku patikėti ir pripažinti, kad tampi istorine asmenybe, bet taip jau nutiko“, – teigė B. Valionytė.
„Matyt, per gerai gyvename“
Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė B. Valionytė sakė stebinti ir dabartinę politiką. Ir kartais nesuprantanti, kodėl kai kurie užsibrėžia eiti į Seimą.
„Kaip dabar rinkimuose ir debatuose pasiklausau, atvirai pasakysiu, nelabai suprantu, kur jie eina, kokia jų vizija. Ir apskritai, kaip jie įsivaizduoja Seimo darbą. Na, bet yra taip, kaip yra. Pasidžiaugti reikia tik vienu – Aukščiausios Tarybos mandato kvalifikacija buvo turbūt pati aukščiausia per visus Seimus. Nežinau, kaip šitas Seimas, bet įtariu, kad nepralenks mūsų tikrai. Nes į Aukščiausiąją Tarybą susirinko valstybės atkūrimo žiedas, kurie kiekvienoje srityje kažką žinojo, dalijosi, bendrai veikė. Šiandien mes turime rezultatą, kuo reikėtų ir pasidžiaugti“, – susitikimo dalyviams teigė ji.
Klubo prezidentė stebėjosi ir noru atsisakyti išskirtinių lietuviškų šaknų.
„Kai šiandien girdžiu, kaip liberalai per rinkiminius partijų debatus atsakė į klausimą apie patriotų ugdymą mokyklose. Jie atsakė, kad to nepalaiko, jie ugdys pasaulio žmones. Tai nutautėjimas yra labai greitas, per pusantros kartos. Ir jei pradedi džiaugtis, kad nutautėji ir nebemoki savos kalbos, tas procesas yra dar greitesnis“, – apie dabartinę politiką kalbėjo B. Valionytė.
Ji svarstė, kad jei žmogus nežino savo šaknų, gimtinės, tai ir laimingas būti negali.
„Matote, kai kurios šaknys išlieka, o kai kurias mes patys bandome labai greitai kapoti, net su dideliu pasimėgavimu. Niekaip nesuprantu, jei esi Lietuvos patriotas, tai negali būti pasaulio žmogus su savo šaknimis? Kodėl mes turime ruošti žmonės, kurie nežino, kas jie tokie. Vat kur veda mūsų „liberalioji demokratija“, labai gaila, bet tai, deja, yra tiesa“, – svarstė ji.
B. Valionytė ragino šį procesą stabdyti.
„Per 30 metų kažkas pas mus yra nutikę negerai. Nes 1990 tautiškas tekstas buvo pamatas, esmė, mes paskui jį ėjome, ne paskui kosmopolitizmą, bet pagal savo šaknis, savo tautybę, kalbą, tuo keliu, kuriuo mus vedė. Bandykime tą procesą įvaldyti, sustabdyti“, – teigė signatarė.
„Matyt, pradedu galvoti, per gerai gyvename. Nes nebeturime poreikio gintis, saugoti save, vienytis.
Nes mums visi vartai atviri – platus visas pasaulis. Manau, kad pirmiausiai mūsų veikimo laukas yra Lietuvoje“, – pabrėžė B. Valionytė.
Susitikimo dalyvius ji ragino netapti tik darbo jėga.
„Mes gyvename taip, kiek turime smegenų ir kaip mes sugebame šį savo supratimą įgyvendinti. Kaip mes susikursime, tokį gyvenimą ir turėsime, kitokių sprendimų nėra. Niekas mums nieko neduos. Jei mes būsime kosmopolitai, tai būsime vienas paprastas dalykas – tiesiog darbo jėga, arba kaip dabar pagal liberalizmą yra sakoma – žmogiškieji ištekliai. O aš dar norėčiau turėti ir savo tautybę, pavadinimą“, – susitikime kalbėjo signatarė.
Kartu ji ragino saugoti savo šaknis ir jas puoselėti.
Teko eiti į gatvę
1992 metais pasileidus Atkuriamajam Seimui, rinkimuose nedalyvavę ar prastai pasirodę signatarai liko tiesiog be darbo, susitikime pasakojo B. Valionytė.
„Visi, kurie nebuvo išrinkti išėjo į gatvę, tiesiogine to žodžio prasme. Ir aš buvau pusantrų metų bedarbe. Nežiūrint to, kad įstatymas lyg ir garantavo grįžimą į darbovietę, pavyzdžiui, Biržuose buvo 7 darbo vietos, kur aš pagal savo diplomą galėjau, bet jos visos buvo užimtos per savaitę. Taip iš darbo pasistengė išstumti ne tik mane, bet ir kitus deputatus. Nes niekam nėra reikalingas žmogus su truputį kitu matymu“, – pasakojo ji.
Signatarė prisiminė ir pokalbį su V. Landsbergiu, praėjus maždaug pusantrų metų po Aukščiausiosios Tarybos paleidimo, tiek laiko neturint darbo. Jai pasiskundus situacija ir darbo neturėjimu, V. Landsbergis tik atsakė – „čia tavo problema“.
Klubą paskatino kurti ne tik noras išsaugoti ir puoselėti 1918 m. vasario 16 dienos ir 1990 m. kovo 11 dienos Lietuvos Nepriklausomybės Aktų reikšmę ir atmintį. Bet ir paprasti socialiniai klausimai.
„Ilgai galvojome, ką čia daryti. (...) Kad klubas yra labai reikalingas šalia mūsų valstybingumo idėjų puoselėjimo ir kitų, bet ir dėl svarbių socialinių klausimų. Ir tai parodė, kad 1997 metais pats iš gyvenimo pasitraukė Gintaras Ramonas, turėdamas du mažus vaikus, negalėdamas išlaikyti šeimos, neturėjo darbo“, – apie priežastis kurti signatarų klubą kalbėjo B. Valionytė.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais vadiname ne visi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, o tik tie, kurie 1990 m. kovo 11 d. vardinio balsavimo metu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, balsavo – „už“ Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimą. „Už“ balsavo 124 deputatai (jie ir vadinami Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais), susilaikė – 6, prieš nebalsavo nė vienas. Balsavimo rezultatai buvo paskelbti vėlų 1990 m. kovo 11–osios vakarą – 22.44 val.