„Atsiprašau už išsireiškimą, bet mums nusišikti ant visų jų sankcijų“, – interviu laikraščiui „Aftonbladet“ vėlų šeštadienio vakarą pareiškė Rusijos ambasadorius Švedijoje Viktoras Tatarincevas. Kai kur vertime pasklydusiuose pranešimuose nediplomatiškas išsireiškimas buvo sušvelnintas ir pakeistas į „nusišvilpti“, tačiau ir originali citata, ir pats požiūris esmės nekeičia – toks dabar, regis, yra Kremliaus požiūris į Vakarų šalių įspėjimus, kad Rusija susilauks „labai labai rimtų sankcijų“, jeigu pradės atvirą karinę agresiją prieš Ukrainą.
Prie Ukrainos sienos ir jos okupuotose teritorijose jau kelis mėnesius telkiama Rusijos karinė grupuotė prikaustė žiniasklaidos ir žvalgybos dėmesį, o viešai prieinamos palydovinės nuotraukos
rodo, kad minėta agresija yra tikėtina.
Ir nors Rusijos gynybos ministerija antradienį pompastiškai paskelbė apie dalies pajėgų atitraukimą į nuolatinės dislokacijos vietas bei parodė iš Baltarusijos neva išvedamų tankų vaizdo įrašą, įrodymų, kad tai būtų ženkli deeskalacija kol kas nėra.
Priešingai, pastarosiomis dienomis Rusija pradėjo baigiamąjį pajėgų telkimo etapą: smogiamieji tankų, šarvuočių, artilerijos daliniai perkelti į išeities pozicijas, arčiau sienos, sraigtasparniai paskirstyti po laikinus lauko aerodromus ar iki šiol apleistas karines bazes, o specializuoti daliniai, pavyzdžiui, karo lauko ligoninės, elektroninės kovos, priešlėktuvinės gynybos baterijos išskleistos pasienyje, desantiniai laivai išplaukė į Juodąją jūrą – visa tai gali rodyti du dalykus: arba tai finalinis pratybų etapas, arba paskutiniai pasirengimai realiems kariniams veiksmams. Tad kodėl Kremlius nesibaimina ne tik karo, bet ir žadėtų Vakarų pasekmių?
Diplomatiniai kompromisai su Kremliumi
Svarstymai „Ar Rusija puls? O gal nepuls? Bet jei vis dėlto puls, tai kada, kur ir kaip?“ pastaraisiais mėnesiais suaktyvino Vakarų šalių diplomatiją.
JAV prezidentas Joe Bidenas, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Vokietijos kancleris Olafas Scholzas – visi jie tiesiogiai ar nuotoliniu būdu nesyk po kelias valandas kalbėjo su V. Putinu ir tarėsi atskirai tarpusavyje bei su sąjungininkais NATO. Atrodo, kad vienoks ar kitoks sprendimas jau turėjo būti priimtas: arba bus derybos, o jose – kompromisas, arba bus karas ir pasekmės.
Ir jei didžiųjų NATO šalių sprendimas kol kas yra aktyvios diplomatinės pastangos, ieškant taikaus sprendimo, o kartu ir Rytiniame Aljanso sparne esančių sąjungininkų gynybinių pajėgumų stiprinimas, tai Rusija, regis, nusiteikusi toliau eskaluoti situaciją žodžiais ir veiksmais.
Rusijos ambasadoriaus Švedijoje V. Tatarincevo tiesmukas pareiškimas, ką Kremlius mano apie sankcijas – ne pirmasis toks neįprastai grubus ir storžieviškas rusų diplomatų poelgis – dar 2017-ųjų balandį Jungtinių tautų Saugumo Taryboje pasižymėjo Rusijos atstovas Vladimiras Safronkovas, kuris, rodydamas į britų ambasadorių pirštu perėjo nuo mandagaus „jūs“ prie nediplomatiško „tu“ ir ėmė auklėti diplomatą: „pažiūrėk į mane, akių nenukreipk! Ko akis nukreipi?!“
Diplomatija praėjusią savaitę nepasižymėjo ir Rusijos Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kuris, priėmęs Jungtinės Karalystės Užsienio reikalų sekretorę Liz Truss ją viešai prieš kameras žemino, esą lyg tai būtų nebyliojo pokalbis su kurčiuoju.
Tiesa, patyręs diplomatijos vilkas per vertėjus britei paspendė spąstus ir kone retoriškai paklausė, ar Jungtinė Karalystė pripažįsta, jog Rusija gali laisvai perkelti savo karius Voronežo ir Rostovo srityse, o kai L. Truss pabrėžė, jog jos šalis „šių teritorijų niekada nepripažins Rusijai“, teko įsikišti britų ambasados diplomatams ir paaiškinti, kad Voronežo ir Rostovo sritys išties priklauso Rusijai.
Į grubų toną – mandagus ir naivus atsakas
Toks Kremliaus elgesys gali būti neatsitiktinis: grubus bendravimas su Vakarų šalių diplomatais duoda rezultatų, mat E. Macronas dar prieš vizitą Maskvoje kalbėjo apie tai, kad neva reikia būti relaistais ir atsižvelgti į kai kuriuos Rusijos pageidavimus, o jau po pokalbio su V. Putinu jis prabilo ir apie galimus kompromisus.
Ir nors po šios kelionės padėtis prie Ukrainos sienų nė kiek nepasikeitė ir pats E. Macronas, kiek pažemintas nepagarbaus Rusijos elgesio leido suprasti, kad Prancūzija pati gali inicijuoti 1997-ųjų NATO ir Rusijos susitarimo peržiūrą, o tai leistų prancūzams dislokuoti ginkluotę Rytų Europoje, pavienių silpnumo ženklų Europoje netrūksta.
Pirmadienį pasirodęs Vokietijos socialdemokratų lyderio parlamente Rolfo Mutzenicho interviu galėjo priversti kilstelėti antakius, mat prieš pat kanclerio O. Scholzo vizitą į Maskvą šis socialdemokratų partijos „bičiulis“ atviravo, kad „Rusija turi legitimių saugumo nuogąstavimų dėl Ukrainos“ ir ėmė kaltinti NATO bei buvusį JAV prezidentą George'ą W. Bushą dėl Aljanso plėtros.
Tokios kalbos įneša tik dar daugiau sumaišties, kai Vakarų šalių lyderiai mėgsta pabrėžti apie vienybę, kalbantis su Rusija – esą tariamasi tarpusavyje, pozicijos nekinta, o kai pradedama kalbėti apie atsaką Kremliui, sutarimo nėra. Ir tai pasakytina ne tik apie Vokietijos mindžikuojimą dėl sankcijų bendram su Rusija dujotiekio „Nord Stream-2“ projektui.
Anot Garsios rašytojos, analitikės Anne Applebaum, JAV ir Europos lyderiams, kurie atsidūrė prie karo žemyne ribos, trūksta fantazijos, kaip elgtis. Ji priminė, kad L. Truss vizitas buvo tokia pati nesėkmė, kaip ir pernykštis ES diplomatijos vadovo Josepo Borrellio apsilankymas Maskvoje, kuris tapo visišku fiasko ir ES pažeminimu. Tai, kad Kremliuje mėgstama taip elgtis su Vakarų lyderiais, pasak A. Applebaum nėra naujiena, bet britų diplomatijos vadovė tam vis tiek nepasiruošė.
Vietoje tuščios kalbos apie taisykles ir vertybes ji esą galėjo spaudos konferencijoje viešai pastatyti S. Lavrovą į vietą ir atvirai kalbėti apie sankcijas Rusijai, netgi apie Europos atsijungimą nuo rusiškų dujų, apie paramą Rusijos opozicijai ir netgi įgelti pačiam S. Lavrovui, kad jo atlyginimo keistai užtenka išlaikyti nekilnojamam turtui Londone.
„Žinoma, Truss, kaip ir Borrelis ar Macronas bei Vokietijos kancleris to niekada nepasakys, net privačiai. Tragiška, kad Vakarų lyderiai ir diplomatai, kurie dabar bando atbaidyti Rusiją nuo invazijos į Ukrainą, vis dar įsivaizduoja, kad jie gyvena pasaulyje, kur rūpi taisyklės, kur diplomatinis protokolas yra naudingas, o mandagi kalba vertinama.
Visi jie įsivaizduoja, kad jeigu jie nuvyks į Rusiją, jie paveiks žmones argumentais ir debatais, jie mano, kad Rusijos elitui rūpi „reputacija“. Nerūpi. Mes kalbame apie naujos kartos autokratus, ar Rusijoje, Kinijoje, Venesueloje, ar Irane ir susiduriame su kitokiais žmonėmis, kuriems nerūpi sutartys ir dokumentai, tik pagarba ir galia“, – „The Atlantic“ pažymėjo A. Applebaum.
Paradoksalu, kad iš visų šių valstybių choro be JAV labiausiai išsiskiria Jungtinė Karalystė, kuri ne tik kalba apie sankcijas, bet ir pastarosiomis savaitėmis Ukrainai perdavė dešimtis tonų karui reikalingos ginkluotės ir įrangos – nuo prieštankinių ginklų iki amunicijos.
Be to, tiek JAV, tiek Jungtinė Karalystė į NATO Rytų sparno regioną – Lenkiją, Baltijos šalis, Rumuniją ir Bulgariją pasiuntė tūkstančius karių. Tik skirtingai, nei JAV, vienintelė Jungtinė Karalystė yra (bent jau nominaliai) Europoje – viena galingiausių regiono valstybių, kurios lyderiai aštria retorika kritikuoja Rusiją.
Problema, vis dėlto yra kita – nepaisant skambių britų žodžių bei simbolinių ar net realių veiksmų stiprinant Ukrainą bei sąjungininkus NATO, scenarijaus, kai tektų minėtomis sankcijomis atsakyti į Rusijos eskalaciją Ukrainoje, nenorima pačiame Londone. Tai, ką minėjo A. Applebaum apie S. Lavrovo ir kitų Rusijos režimo veikėjų turtus Londone jau kelis dešimtmečius yra vieša paslaptis.
Londonogrado finansiniai spąstai
Londonas neatsitiktinai dar kartais pašaipiai vadinamas Londongradu dėl čia apsigyvenusių ir prabangų nekilnojamąjį turtą įsigijusių Rusijos oligarchų. Vieni jų, kaip Borisas Berezovskis buvo V. Putino priešai, kiti – sąjungininkai, bet beveik visi neišvengiamai turėjo reikalų su Kremliaus lyderiu. Ir tuose reikaluose slypi nemažai susitarimų, sąlygų, o seni ryšiai su V. Putinu – kaip buvusiu KGB darbuotoju niekada taip ir nebuvo nutraukti, velkasi iš praeities.
Pasak britų rašytojo Oliverio Bullougho, kurioje knygoje „Moneyland“ rašoma apie mokesčių užutekius, slaptas purvinų pinigų operacijas ir galingųjų sandorius, britų vyriausybė visiškai nekreipia dėmesio į kritiką dėl rusų oligarchų finansinių operacijų Jungtinėje Karalystėje. O veidmainiškos kalbos apie „labai griežtas sankcijas Kremliui“ iš esmės nieko nereiškia.
Tai pasakytina ir apie britų vyriausybę – jos vadovas, premjeras Borisas Johnsonas gali aršiai kritikuoti Kremlių, kalbėti apie sankcijas, paramą sąjungininkams, tačiau jis pats nesugebėjo paneigti ryšių su jo partijos donoru ir „asmeniniu draugu“ – rusų oligarchu Aleksandru Temerko.
Pastarasis tariamai yra V. Putino kritikas, tačiau tokiais apsimetančiųjų Londone netrūksta, o prieštaringi pranešimai apie tebesitęsiančius ryšius su Kremliumi „dėl ramaus gyvenimo“ lydi ir kitus rusų oligarchus, kurių pinigų kilmė nėra aiški.
Ironiška, kad Užsienio reikalų sekretorė L. Truss tikino, jog sankcijos Kremliui esą būtų tokios griežtos, kad „Putino oligarchams nebūtų kur pasislėpti“. Problemėlė ta, kad jiems nereikia slėptis, nes purvini Kremliaus pinigai daug metų buvo plaunami tame pačiame Londone.
Ir nors Jungtinė Karalystė įvedė sankcijas kai kuriems užsienyje esantiems Kremliaus oligarchams, tiems, kurie turi nekilnojamojo turto Londone ir toliau niekas negresia. Dar daugiau, pati L. Truss yra viena tų britų politikių, kuri sulaukė finansinių dotacijų ir Rusijos oligarchų Viktoro Černūchino, tiksliau jo žmonės Liubovės.
Pastaroji dar 2019-siais konservatorių partijai atseikėjo per 1,7 mln. svarų už įvairias paslaugas – nuo rinkimų dotacijų iki privačių renginių ir vakarienių su britų politikos elitu. Vienoje L. Truss nuotraukoje, kurią ji, tuomet dar net ne ministrė, o tik įtakinga partijos politikė pavadino „mergaičių vakarėliu“, ji užfiksuota su tuometine premjere Theresa May bei L. Černūchina.
Pastaroji klojo dešimtis tūkstančių svarų už teniso partiją su B. Johnsonu, vakarienę su Th. May, o jos vyras – „kuklus“ buvęs V. Putino artimas bendražygis, finansinių operacijų „smegenys“ bei Finansų viceministras V. Černūchinas liko šešėlyje su savo verslais Londone.
Tokių istorijų yra ir daugiau – rusų oligarchų paramą noriai priima tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų pažiūrų britų politikai, nebūtinai nusiteikę palankiai Kremliui, tačiau labai palankiai žiūrintys į rusų turtuolių, siejamų su V. Putinu, pinigus. Tad Jungtinėje Karalystėje kyla pagrįstų klausimų, ar išties Londonas imtųsi tokių griežtų sankcijų, kokias pažadėjo Rusijos agresijos atveju?
„Šiuo metu mes atsidūrėme ant, galimai, katastrofiško konflikto slenksčio. Amerikiečių, britų ir kitų Europos šalių ambasados evakuojamos iš Ukrainos, piliečiai įspėjami išvykti. Šis baisus momentas atspindi ne tik mūsų diplomatijos nesėkmę, jis atspindi ir Vakarų fantazijos stoką, atsisakymą suprasti, kokia šalimi tapo Rusija. Mes atsisakėme matyti šios šalies atstovus tokiais, kokie jie yra. Atsisakėme kalbėtis tokiu būdu, kuris būtų rūpėjęs. Dabar gali būti per vėlu“, – rašė A. Applebaum.