Kaip skelbiama savivaldybės išplatintame pranešime spaudai, sprendimas priimtas remiantis turima informacija bei istoriniais šaltiniais, kurie įrodo, kad V. Valsiūnienė buvo užverbuota MGB (Valstybės saugumo ministerijoje, rus. Ministerstvo Gosudarstvenoj Bezopasnosti). Būtent dėl šios veiklos bei poetės bendradarbiavimo su okupacine valdžia buvo išduoti rezistentai. V. Valsiūnienės agentūrinis pranešimas tiesiogiai sietinas su O. Lukauskaitės-Poškienės suėmimu 1946 m. kovą, o iš viso buvo suimta apie 40 su antisovietinio pasipriešinimo organizacija sietų žmonių.
„Valerija Valsiūnienė padarė tai, dėl ko jokios pagarbos lentos Vilniuje jai likti negali – bendradarbiaudama su sovietais savo noru ir valia slaptosioms tarnyboms išdavė Lietuvos piliečius ir taip sugriovė jų likimus. Ar naciai, ar sovietai – kenkimas žmonėms bendradarbiaujant su šiais režimais negali būti pateisinamas jokiomis sunkiomis aplinkybėmis“, – sako Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
Sprendimą nukabinti atminimo lentą priėmė Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija, sudaryta iš istorikų, politikų, miesto plėtros specialistų, dailininkų ir architektų sąjungų atstovų bei kt.
„Nuimti memorialinę lentą V. Valsiūnienei buvo nuspręsta įvertinus turimus istorinius šaltinius apie jos ryšius su sovietinėmis represinėmis struktūromis – būtent dėl šio bendradarbiavimo buvo išduoti ir įkalinti laisvės kovotojai, rezistentai“, – sako istorikas, Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų, atminimo lentų komisijos narys, lekt. dr. Marius Ėmužis, apsigynęs disertaciją „Sovietų Lietuvos valdantysis elitas 1944 -1974 metais: tarpusavio ryšiai ir jų raiška“.
V. Valsiūnienė iki sovietų okupacijos buvo mokytoja, dalyvavo Lietuvos skautų sąjungos veikloje, buvo Tautininkų sąjungos narė. Po sovietų okupacijos poetė, kaip tautininkų partijos narė, sovietų buvo priskirta suimtinų asmenų kategorijai ir 1941 m. birželio 15 d. buvo suimta bei įkalinta lageryje Krasnojarsko srityje.
1942 m. V. Valsiūnienė iš lagerio buvo paleista, jos bylos tyrimas nutrauktas. Remiantis LGGRTC paviešintu archyvinių agentų registracijos žurnalu, V. Valsiūnienė tuo metu buvo užverbuota, buvo vadinama slapyvardžiu „Oras“. Paleista iš lagerio, iki 1944 metų V. Valsiūnienė dirbo mokytoja Krasnojarsko krašto mokykloje.
Grįžusi į Lietuvą, buvo priimta į Rašytojų sąjungą, dirbo Rašytojų sąjungos klubo vedėja, 1948 – 1954 m. – Rašytojų sąjungos poezijos konsultante ir vaikų literatūros sekcijos pirmininke. Remiantis MGB dokumentais, tuo metu V. Valsiūnienė užmezgė ryšius su sovietų represinių struktūrų sekamais asmenimis iš inteligentijos ir akademinės bendruomenės tarpo ir galėjo apie juos bei tuometinę jų veiklą teikti informaciją sovietų saugumui.
Viena iš poetės išduotų inteligenčių – Ona Lukauskaitė (Pošienė), dalyvavusi 1946 m. pradžioje steigiant antisovietinio pasipriešinimo organizaciją „Lietuvių tautinę tarybą“. V. Valsiūnienės suteikta informacija prisidėjo ir prie kitų šios organizacijos narių suėmimo (iš viso suimta apie 40 su organizacija sietų žmonių). Vėliau V. Valsiūnienė buvo ir kitose agentūrinėse bylose, nukreiptose prieš katalikų dvasininkiją ir inteligentiją. V. Valsiūnienė agentūriniam tinklui priklausė iki mirties (1955 m.).
Mėgdžioti Salomėjos Nėries nepavyko
Ant seno plytinio namo prestižiniame Vilniaus Žvėryno rajone pakabinta kukli lenta nieko nešlovina, tik primena, kad „šiame name 1947-1954 metais gyveno lietuvių poetė Valerija Valsiūnienė“.
Toks lakoniškas užrašas slepia ne tokią šlovingą ir taip negarsios poetės gyvenimo pusę bei tamsias detales.
Atsitiktinių sutapimų čia nėra: 1947-ieji, kuomet iš Tilto gatvėje buvusių bankų tarnautojų namų į namą Žvėryne atsikraustė poetė, tai metai, kai sovietų saugumas sušaudė J. Noreiką. Jau kelis dešimtmečius niekam nepaslaptis, kad ne tik kūrė eiles vaikams bei šlovino okupacinį režimą.
Viena vertus, nieko nežinantiems apie šią poetę ar juo labiau jai skirtą atminimo lentą Žvėryne, gali kelti nuostabą oficialios, sovietmečiu rašytos bei iki šiol daug kur sausai pristatomos kuklios biografijos detalės: gabi mokytoja, kuri kūrė eiles, jos vardu buvo pavadinta viena mokykla Radviliškyje. Regis, nieko išskirtinio.
„Tėviškėle, tu graži, Apkaišyta uosiais, Tėviškėlė, tau visi Šiandien mes dainuosim“, – taip dar 1938 metais rašė V. Valsiūnienė, o šios eilės deklamuojamos kai kuriuose vaikų darželiuose ir iki šių dienų. Tačiau kiti jos eilėraščiai gali kelti pasibjaurėjimą, šypseną ar tiesiog atmetimo reakciją, nes jau po kelerių metų nuo „Tėviškėlės“ jos kūryboje Lietuvą pakeitė „plačioji tėvynė“.
„Dabina žemę mylimą baltų snaigyčių kilimas, Audra išbėrė gintarą pas Baltijos marias, Už Lietuvą tarybinę už mūsų gražią rytdieną, Už pergalių naujus metus, Pakelkime tostą mes, Per amžius Volga, Nemunas galinguoju sruvenimu, Draugystės dainą skambiąją per šalį mus, Lydės tarybinį gyvenimą, brangiausiąjį turtą žemėje, Kaip motiną mes mylime iš širdies. (...)
Kur Leninas? – klausiu Aš saulės šviesios. Man saulė šviesioji atsako: Narsioji širdis Draugo žemės visos, Krūtinėje Stalino plaka“, – pokario metais rašė V. Valsiūnienė.
Bet vėlgi, tai – tik eilės. Prie sistemos prisitaikyti bandžiusio žmogaus eilės. Kitaip, nei Salomėja Nėris, V. Valsiūnienė 1940-siais nevyko į Maskvą parvežti Stalino saulės. O ir sėkmės ir pripažinimo nei pati V. Valsiūnienė, nei šios jos eilės, kitaip, nei iki Salomėjos Nėries eilėraščiai, nesulaukė.
Jai buvo prikištas grubumas, nerūpestingumas, apsileidimas, be to, sovietiniams biurokratams primityviais eilėraščiais norėjusi įtikti poetė nevengė ir ideologinių klaidų. Vienintelė priežastis, dėl kurios leido jos kūrybą – mirus S. Nėriai sovietams reikėjo vietinės moters poetės.