„DELFI Dėmesio centre“ – Seimo narė Ingrida Šimonytė.
– Ponia Šimonyte, ką veikėte tas dešimt dienų po rinkimų?
– Bandžiau atgauti balsą, ir šį bei tą susitvarkyti namuose, kam nebuvo laiko per kampaniją.
– Buvo dingęs balsas?
– Taip. Turiu tokią silpnybę, turbūt dar nuo dėstymo laikų. Kai mobilizacija dingo, kažkur turėjo ir tai išlįsti.
– Kaltas stresas?
– Galbūt. Nors labai nestresavau, bet taip nutiko, kad praėjusią savaitę dingo balsas, ir atsirado tik šiomis dienomis.
– Norėjote pabūti ramiai?
– Na, ką reiškia ramiai – vis tiek yra kažkokie kasdieniai darbai, vis vien veikia Seimas, vyksta sesija, svarstomi klausimai, frakcija dirba, komitetas dirba – tiesiog nėra to priedo – kampanijos.
– Jaučiat, kad rinkimai buvo ką tik, ar jau pailsėjote?
– Turiu pasakyti, šiandien pagalvojau, kad rinkimai buvo labai seniai. Nesu tas žmogus, kuris labai ilgai kažkuo džiaugiasi, ar labai ilgai dėl kažko išgyvena, ar tiesiog ilgai apmąsto kažkokį įvykį. Kažkokius rezultatus, su tuo susijusią informaciją – turbūt, ir dar reikės mąstyti ilgai. Bet pats įvykis baigėsi, rezultatas aiškus – kiekvienas toliau einame daryti savo darbų: kas – prezidento darbą, kas – kitus darbus.
– Kokia buvo emocija rytą po rinkimų?
– Jokios ypatingos emocijos nebuvo, buvo tiesiog labai sunki diena. Nes prieš tai buvo labai ilgas vakaras, mažai miego – atsikėlei ir eini toliau į gyvenimą. Nebuvo, kad man būtų labai skaudu, būčiau labai raudojus, ar pan. Tiesiog priėmiau kaip faktą ir tiek.
– Jums patiko ta aštuonių mėnesių kelionė?
– Buvo labai įdomių dalykų. Buvo dalykų, kurie vargino visų pirma fiziškai. Nes kai sutinki labai daug žmonių, gauni daug emocijų. Kartais – nebūtinai teigiamų, kartais – neįtikėtinai teigiamų, ir tikrai labai gražių. Visa tai praturtina, bet kai tai darai nuolat, keletą mėnesių, daug susitikimų, renginių, žmonių, kurie tikisi iš tavęs dėmesio – kad pasirašysi lankstinuką ar pakalbėsi, pasidarysi nuotrauką – tai kažkuriuo metu tiesiog pradeda fiziškai jaustis.
Dabar, kai didelės įtampos nėra, žinoma, lengviau. Kita vertus, visada esu tarp žmonių, dirbu tokį darbą, kai niekur nuo jų nepabėgsi, ir niekur nebėgu. Tad buvo kaip visada, tik gal kiek intensyviau ir su kažkokiu tikslu ir pasiūlymu.
– Kartotumėt?
– Neprovokuokit manęs atsakyti į tą klausimą. Kai bus proga, tada ir žiūrėsim.
– Sakėte, kad gavusi arti pusės milijono žmonių pasitikėjimą nutarėte, kad politika yra jūsų gyvenimo kelias. Tai lieka galioti?
– Manau, tai nutariau gerokai anksčiau, dar prieš nuspręsdama kandidatuoti. Pirmi metai Seime, nors ir žinojau, kas yra Seimas, ir žinojau, kur einu, matyt, toks nesusikalbėjimas ir toks buvimas atskiruose pasauliuose mane truputėlį vargino. Buvo toks jausmas, kad nelabai suprantu, ką čia veikiu. Bet, matyt, kuo ilgiau toje veikloje esi, tuo labiau atrandi kampus, kaip gali iš tikrųjų veikti net ir tokiomis sąlygomis.
Turbūt net jei būčiau gavusi mažiau balsų, nebūčiau apsisprendusi pasitraukti. Bet aišku, kad tie 450 tūkst. žmonių įpareigoja, nes jie turbūt manimi tiki, tiki tuo, ką kalbu. Nepaisant to, kad aš nekalbu kažkokių dalykų, kurių neįsivaizduoju, kaip galėčiau padaryti.
Matyt, tas sąžiningas ir atviras kalbėjimas, kad čia nėra nei lengvų atsakymų, nei paprastų sprendimų, nei aš burtininkė, nei galiu iš lėktuvo visiems mėtyti ledus, bet vis dėlto yra tikrai svarbūs klausimai, kuriuos mums reikia kartu spręsti ir dėl kurių reikia apsispręsti. Jei žmonėms tai atrodo svarbu ar patrauklu, tai vienu ar kitu būdu turiu rasti būdą, kaip tuos jų interesus atstovauti.
– Jei tai yra jūsų gyvenimo kelias, turėjote laiko pagalvoti, koks tas kelias turėtų būti bent artimiausius kelerius metus? Siūlančių, kokiu keliu jums keliauti, buvo ne vienas.
– Buvo iš tikrųjų labai daug siūlančių ir žinančių, ką man daryti. Aš labai ramiai išklausau, bet žinau, kad kaip ir buvo su sprendimu kandidatuoti prezidento rinkimuose, ir su kitais sprendimais – vis tiek galiausiai nuspręsiu pati, kaip man atrodys. Negaliu pasakyti, kad turiu susidėliojusi labai aiškų paveikslą tolesnio veikimo.
Kai kurie dalykai man galbūt atrodo įdomiai, bet, matyt, esu to seno kirpimo Lietuvos politikė, kuri mano, kad fragmentacijos Lietuvos politikoje ir taip yra labai daug, partijų turime labai daug. Žmonių, kurie sukuria judėjimą ar darinį, kuris iš esmės skirtas vieno žmogaus ego užganėdinti – manau, ir taip matome pakankamai. Nesu tikra, kad tai yra tas kelias, kuriuo reikia eiti siekiant, kad politinė sistema Lietuvoje būtų stipresnė. Ar aš galiu surasti geresnį kelią ir jam pasiūlyti savo lyderystę, man dar reikia pagalvoti.
– Jūs jau pradėjote atsakinėti į tuos du pasiūlytus pagrindinius scenarijus. Vienas – Gabrieliaus Landsbergio, kitas – Andriaus Kubiliaus. Kalbėjotės su jais abiem apie tuos scenarijus?
– Su Gabrieliumi Landsbergiu šiek tiek kalbėjausi, Andrių Kubilių labiau apibariau. Tiek ir pasikalbėjau, mažai matomės. Tiesiog pasakiau, kad aš visada sprendžiu pati, ir jau kaip man susigalvoja, kartais iš manęs nebūna lengva tą įsitikinimą išmušti. Bet dalinti receptus viešai kitą dieną po rinkimų, ir į keturias skirtingas puses samprotauti, ką man daryti, manau, nėra būtinas elgesys. Tikrai galime pasikalbėti, padiskutuoti apie įvairius kelius. Bet ar aš apie tuos kelius turiu sužinoti iš žiniasklaidos, nežinau.
– TS-LKD turi lubas, ir šie rinkimai aiškiai tai parodė. Nepaisant to, kad buvote siejama su TS-LKD, ši partija tuo turbūt mažai pasinaudojo. Nežinia, kiek jūsų buvimas atnešė papildomų balsų. Bet 250 tūkst. yra dviem šimtais tūkstančių mažiau, nei gavote jūs. Jūs irgi turbūt turite tas lubas, jos – aukščiau, irgi turbūt dėl partijos. Gal dėl to, kad esate moteris.
– Manau, ir dėl to, kad esu moteris, ir tokia, kuri neturi klasikinės šeimos su vyru ir vaikučiais, galbūt ir su mano pažiūrom – tų priežasčių lubų galime surasti labai daug.
– Judu link to scenarijaus, kurį siūlo Andrius Kubilius – jis kaip tik į tai atsižvelgdamas siūlo jums imtis lyderystės, jei jau politika – jūsų kelias.
– Taip, bet mes visą laiką turime matyti, ar ta lyderystė yra produktyvi, ar labiau skirta tam, kad kažkas galėtų užganėdinti savo ego. Reikia žiūrėti, kas yra tie žmonės, kurie už mane balsuoja. Už ką jie balsuoja Seimo rinkimuose – liberalus, TS-LKD, ar jie balsavo už Aušrą Maldeikienę EP rinkimuose. Įvairiausių tų žmonių gali būti, ir klausimas, ar galime juos kažkaip subendravardiklinti, nesilpnindami to, kas yra politinės demokratijos pagrindinė atrama – politinės partijos.
– Kaip manote, įmanoma subendravardiklinti?
– Manau, gana sudėtinga. Reikia kalbėti apie tai, kad vis tiek politikoje yra tam tikri natūralūs bendražygiai, ar politinės jėgos, kurių pažiūros yra arčiau viena kitos. Bet ir tai – ne šimtu proc. Turbūt viena iš priežasčių, kodėl dalis tos pačios TS-LKD rinkėjų manęs nesirinko, matyt, yra mano požiūris į socialinius dalykus, partnerystę, būtinybę labai griežtai apibrėžti, kas yra šeima ir pan. Jau neminint to fakto, kad kai kurie vieši ir politiniai veikėjai iš to darė pakankamai didelę istoriją.
Klausimas, ar galiu tuos žmones subendravardiklinti dėl gautų balsų prezidento rinkimuose. Nežinau, reikia labai stipriai pagalvoti. Negali būti vienijimasis vien dėl žmogaus – turi būti vienijimasis dėl kažkokios idėjos apie geresnę Lietuvą, bent jau taip, kaip aš ją suprantu.
– Kalbant apie partijų ideologijas, nežinia, kam, pvz., liberalai yra artimesni – TS-LKD, ar socialdemokratams. Turbūt gerokai reikėtų pasukti galvą.
– Turime daug liberalų pavadinimų, klausimas, kiek turime iš tikrųjų liberalių partijų. Bet imkime tą pačią Laisvės partiją, kur tikrai nemaža dalis žmonių, kurie tą partiją suformavo prezidento rinkimuose, taip pat mane rėmė, buvo mano savanoriai.
– Matydami tos partijos lyderius, kam, jūsų nuomone, jie yra artimesni savo vertybinėmis pažiūromis, socialdemokratams ar TS-LKD?
– Turbūt ne visada bus lengva pasakyti, nes liberalų, matyt, tokia duona – socialinė ar žmogaus teisių darbotvarkė turėtų būti artimesnė socialdemokratų partijai, nors dažnai nėra, nes tai nėra tos temos, apie kurias mūsų liberalų partijos būtų labai daug kalbėjusios. Ekonominė darbotvarkė tarsi labiau dešinėje – mažiau valstybės dalyvavimo. Bet iš to, ką kalba ta pati Aušrinė Armonaitė, kokia turėtų būti partijos vertybinė linija, man atrodo visai simpatiškai, manau, yra daug dalykų, dėl kurių galėtume tikrai sutarti.
– Vis dėlto, kokiais kriterijais vadovaudamasi nutarsite, ar imtis lyderystės, ar tiesiog sutikti su kažkokiu siūlymu?
– Čia bet kuriuo atveju yra lyderystė. Net jei vedi kokį sąrašą parlamento rinkimuose, vis tiek yra lyderystė, nes tai tau duoda tam tikrą vėliavą, matymą, ir bandai savo vizija, galbūt šiek tiek siauresniame rate, įtikinti žmones. Galbūt netgi tuos, kurie iki šiol nebalsavo už TS-LKD.
Manau, bet kuriuo atveju mano tikslas labai paprastas – nesu politikoje dėl savęs pačios. Ir niekada nebuvau. Niekada nekėliau sau tikslų būti labai mėgstama, renkama, ir kad turiu kažkur patekti, o visa kita, kaip bus, taip. Politikoje esu komandos žmogus, man visuomet svarbu, su kuo aš esu, ką mes galime kartu padaryti. Manau, iš to išeidama ir bandysiu tuos sprendimus priimti.
– O idėja personalizuoti parlamento rinkimus iš esmės paverčiant tai premjero rinkimais?
– Tiesą sakant, tokia idėja būtų visai vakarietiška, ir kažkuria prasme, nerangiai, galbūt tai Lietuvoje vyksta. Bėda yra kita. Bėda, kad mes nežinome šešėlinių kabinetų, dažnai nežinome ir kandidatų į premjerus, nes partijų atsarginis suolelis arba kambariukas, kuriame yra žmonės su tinkama kompetencija, kaip taisyklė, nėra didelis, ir tada partijos bando labai ilgai slapstytis, iki paskutinės minutės, praktiškai – iki Vyriausybės formavimo, ir neatskleisti, kas yra tie žmonės, nes kartais tų žmonių net neturi.
– Arba kartais turi, ir bijo gąsdinti žmones.
– Taip, nes iš to oponentai gali padaryti savo istorijas, kurdami negatyvią kampaniją. Turbūt būtų gerai, jei žmonės žinotų, ką jie renkasi. Akivaizdu, kad nė viena partija Vyriausybės formuoti artimiausiais dešimtmečiais negalės, vis vien tai bus koalicijos, tai reiškia, kad visi premjerais nebus, bet bent jau komandos vaizdinys tokiu atveju galėtų būti gerokai aiškesnis nei buvo iki šiol.
– Stosit į partiją?
– Svarstau apie tai. Bet savaime suprantama, kad jei įstosiu į partiją, mano sprendimai bus gerokai labiau susiję su ta konkrečia politine bendruomene.
– Kitaip tariant, iš pradžių – sprendimas, kaip save įsivaizduojate politikoje apskritai ir kituose Seimo rinkimuose, tik po to – stojimas į partiją.
– Svarstau visus dalykus vienu metu. Tiesiog noriu likti pati su savimi sąžininga. Kad pasirinktas kelias man leistų pasiekti tai, ką noriu. Nenoriu būti kažkokia politikos žvaigžde bet kokia kaina, man tai – visiškai neįdomu. Tikrai norėčiau rasti savo pritaikymą toje vietoje, kur galėčiau prisidėti prie sprendimo tų klausimų, apie kuriuos kalbėjome kampanijos metu.
– Apie šių dienų aktualijas. Postų dalybos ir koalicijos performavimai valdančiojoje koalicijoje – kaip apskritai vertinate prasidėjusį koalicijos performavimo procesą ir pasikeitusias kalbas apie likimą valdžioje?
– Kada prasidėjo tos kalbos, kad eisim, paskui – neisim, kas rodys, kad laimėjome rinkimus – visą laiką atrodė, kad čia vieno žmogaus pasaulio matymo dalykai, ir mes esame priversti tą matymą visą laiką komentuoti. Mes bandome komentuoti iš racionalių žmonių pozicijų. Kai žmonės žaidžia šaškėmis, ir žinai, kad yra kažkokie ėjimai, juos gali komentuoti. O tai, kad vienas žmogus žaidžia ne šaškėmis, o šaškių lentomis, tiesiog nežinai, ar verta kažką komentuoti.
Viena vertus – natūralu, yra momentas, kai Vyriausybėje pokyčiai sutampa su tuo, kad ateina naujas prezidentas, turi būti grąžinami įgaliojimai, galima padaryti pokyčius, kurie yra pribrendę. Kita vertus, formalios daugumos iš tikrųjų nėra. Jei pradedi formalią daugumą kurti, tada atidarai baltą lapą, save atidengi įvairiems reikalavimams, kuriuos, kaip matome, socialdarbiečiai ir kiti galimi partneriai aktyviai kelia.
Matyt, reikia nusiteikti geram mėnesiui chaoso, juolab, kad premjeras nepasako, ką jis ruošiasi daryti. Jis ketina išeiti atostogų, vadinasi, derybos dar labiau nusikelia, kadangi premjeras turbūt yra vienas iš pagrindinių derybų dalyvių. Gal apmaudu, kad tokia pakibusi stadija.
– Kalbant apie Ministrą Pirmininką ir jo daugkartinį pažadą trauktis ir galimą likimą pareigose. Kaip jums tai atrodo?
Man atrodo, žinome, kad premjeras yra žodžio žmogus, tuo įsitikinome ir per debatus. Pajuokaujant. Kita vertus, man atrodo, ta migla niekam nereikalinga. Jei premjeras išties nusiteikęs trauktis, jei jam atrodo, kad negali padaryti to, ką planavo padaryti, ar jam nebeįdomu su Ramūnu Karbauskiu, ar turi kokių kitų planų – būtų gerai, jei jis tuos planus tiesiai šviesiai atskleistų. Nes dabar viskas tokioje migloje.
Koalicija sako, kad juo pasitiki, bet premjero komentarai, pasikalbėjus su išrinktuoju prezidentu, irgi labai aptakūs, tarsi prezidentas pasitiki, bet to nepakanka... Tai kur yra problema, lieka neaišku. Galbūt premjeras tiesiog pavargo nuo visų įsipareigojimų ir priešpriešinių kovų, bet juk nėra prievartinio darbo Lietuvoje – sąžiningai visiems deklaruoji, kad tai – gera proga pasikeisti ir Vyriausybės lyderiui, ir tiek.
– Kaip manote, kaip bus?
– Anksčiau labai dažnai bandydavau atspėti, kaip bus, ir dažnai nepataikydavau. Šioje politinėje konsteliacijoje jau nieko nebandau spėlioti, tiesiog stebiu, ir laukiu, kas bus.
– Bent jau Seimo pirmininko atveju, jei tas Seimo pirmininko įsipareigojimas nesitraukti dabar liktų, opozicija yra nutarusi nedalyvauti balsavime apskritai. Kaip viskas baigtųsi, jūsų nuomone?
– Mes manome, kad ta dauguma, kuri yra formuojama, tegul pati išsiaiškina, ar turi savyje jėgų patraukti poną Pranckieti iš Seimo pirmininko posto, ar ne. Balsavimas slaptas, ponas Pranckietis yra žmogus, kuris, manau, tikrai turi simpatikų „valstiečių“ frakcijoje, turbūt dalis „valstiečių“ frakcijos nelabai supranta, kam reikia poną Pranckietį pakeisti. Galiausiai, viskas yra derybų objektas.
Jei ponas Kirkilas sako, kad labai nori būti Seimo pirmininku, derybose galima pasiūlyti ir kažkokią kitą poziciją, kuri kompensuotų šiame mainų procese nepatogumus, sakant, kad yra Seimo pirmininkas, kuris dirba, ir kurio atstatydinti neišeina. Juolab, kad ir ponui Kirkilui nebūtinai būtų taip lengva surinkti 71 balsą ir patapti Seimo pirmininku.
– Jūsų nuomone, net pačioje daugumoje gali kilti problemų...
– Prisimenant pono Butkevičiaus istoriją, kai jis kandidatavo į Seimo pirmininko pavaduotojus, tai tikrai ne be daugumos balsų atsitiko taip, kad jis nebuvo išrinktas. Manau, kad visa tai labai komplikuoja pats procesas, kaip visa tai atrodo – laiškai, pasikalbėjimai – tiesiog atrodo, kad du žmonės, esantys iš esmės tos pačios frakcijos nariais, kad reikia tuos santykius aiškintis per žiniasklaidą – manau, solidumo nei politikai, nei Seimui, nei daugumai neprideda.
– Kol kas jums atrodo, kad viskas gali likti taip, kaip yra?
– Labiau linkčiau į tai.
– Net ir dėl premjero?
– Linkčiau į tai, kad viskas daugiau mažiau liks taip, kaip yra.