I. Šimonytės teigimu, ilgus metus Vakarų vykdyta nuolaidžiavimo politika buvo susijusi su tikėjimu, kad ekonominiai ryšiai pavers Rusiją kitokia, vakarietiškesne, valstybe. Visgi ministrė pirmininkė atkreipia dėmesį, kad taip neįvyko ir, pasak jos, valdant V. Putinui vargu ar įvyks. I. Šimonytė pabrėžia, kad sprendimą dėl Rusijos tolesnės krypties turi priimti pačios šalies gyventojai.
„Tai yra Rusijos žmonių reikalas. Neįsivaizduoju, kad Vakarai vietoj jų priimtų sprendimą dėl Rusijos krypties“, – interviu vokiečių leidiniui sakė I. Šimonytė.
– Ministre pirmininke, kai sekmadienį klausėtės naujienų iš Vokietijos, kas vyravo: džiaugsmas, kad Vokietija pajudėjo ar pyktis, kad prireikė šio karo, kad pasikeistų Vokietijos politika Rusijos atžvilgiu?
– Geriau vėliau nei niekada. Labai gaila, kad Putinui teko nueiti taip toli. Tačiau labai svarbu, kad Vokietijos vyriausybė iš esmės pakeitė savo požiūrį. Prieš pusmetį tai būtų buvę neįsivaizduojama. Tačiau jei tokius sprendimus būtume priėmę anksčiau, galbūt nebūtume patekę į tokią padėtį. Tai nėra Vokietijos kaltė. Mintis, kad Putinas yra reali grėsmė, o ne Baltijos šalių įsivaizdavimas, deja, nebuvo taip plačiai paplitusi, kaip reikėjo.
– Ar tai reiškia, kad derybose su Vakarų Europos vyriausybėmis iki šiol susidarėte įspūdį, jog jos ne visai rimtai žiūri į tai, ką sakote apie Rusiją?
– Šioje situacijoje įvyko precedento neturinčių dalykų. Nutekėjo precedento neturintis žvalgybos informacijos kiekis. Ji tikriausiai buvo išplatinta siekiant sulaikyti Putiną. Tačiau kai kam tai padarė blogą įspūdį: kodėl ši informacija, kuri turėjo būti visiškai slapta ir paslėpta po šimtu aplankų, taip perduodama? Buvo daug skepticizmo. Buvo daroma prielaida, kad Rusija pripažins šias pasiskelbusias „respublikas“ ir galbūt oficialiai į jas įžengs, bet taip ir liks. Daugelis politikų iki paskutinės minutės netikėjo, kad įvyks tai, kas įvyko ketvirtadienio rytą.
– Ir jūs tuo patikėjote?
– Tikėjau, kad tai gali įvykti ir kad tai buvo tikėtina.
– Kada Putinas turėjo būti sustabdytas? 2008 m., po karo Gruzijoje, 2014 m., po Krymo aneksijos?
– Jau jo pasaulėžiūra, kurią jis pristatė savo garsiojoje kalboje Miunchene 2007 m., turėjo sukelti nerimą. Po 2008 m. invazijos į Gruziją turėjo būti pradėtos taikyti pirmosios rimtos sankcijos. Tačiau tai neįvyko. Kai 2014 m. ji okupavo Krymą ir įsiveržė į Rytų Ukrainą, tai tikriausiai buvo paskutinis momentas, kai reikėjo imtis labai rimtų priemonių, kad grėsmė neišaugtų iki tokio lygio, kokį pasiekė dabar. Tačiau čia Vakarai – šiuo metu nekalbu apie mus – tikriausiai taip pat tapo savo įsitikinimo, kad Putinas labai gudriai blefuoja, auka. Mūsų racionalumo žmonės daro prielaidą, kad jis išsisuks ir nežengs paskutinio žingsnio. Tai galbūt buvo panašu į tai, kas nutiko 1938 ir 1939 m.
– Kokie turėtų būti tolesni Vakarų žingsniai?
– Viskas, kas dabar daroma, yra labai teisinga. Pirmasis imperatyvas – Vakarų vienybė. Tai tikriausiai buvo šalutinis jo veiksmų poveikis, kurio Putinas nesitikėjo. Jis tikriausiai manė, kad gali suskaldyti Vakarus. Juk buvo daug skirtingų nuomonių dėl Ukrainos, daugelis Vakarų valstybių taip pat turi tiesioginių ekonominių interesų Rusijoje. Tačiau jis pasiekė visiškai priešingą rezultatą. Iš pradžių, kai tiekėme Ukrainai ginklus, buvome mažuma, o dabar tie, kurie to nedaro, yra mažuma. Dabar turime suteikti Ukrainai visą reikiamą materialinę ir politinę pagalbą, kad kuo labiau pakeltų Putino ir Lukašenkos kainą.
– Ar režimo pakeitimas Rusijoje dabar turėtų tapti Vakarų politikos tikslu?
– Vakarų tikslas, mandagiai tariant, visada buvo demokratinė ir laisva Rusija. Kyla klausimas, ką mes padarėme, kad tai pasiektume. Tai nėra daug. Nes vykdyta nuolaidžiavimo politika buvo susijusi su tikėjimu, kad ekonominiai ryšiai pavers Rusiją kita valstybe, kad į ją atkeliaus vakarietiškas žmogaus teisių, lygybės, teisės, nuosavybės supratimas. Taip neįvyko. Ir labai sunku įsivaizduoti, kad dabar, valdant Putinui, tai kaip nors įvyks. Tačiau tai yra Rusijos žmonių reikalas. Neįsivaizduoju, kad Vakarai vietoj jų priimtų sprendimą dėl Rusijos krypties. Tačiau dabartinėmis sankcijomis Vakarai peržengė raudoną liniją, kurią jiems buvo sunku peržengti. Iki šiol visada buvo remiamasi argumentu, kad dėl sankcijų neturėtų nukentėti paprasti Rusijos gyventojai. Tačiau šis karas vyksta rusų vardu, deja, tokia yra realybė. Jei šios sankcijos dabar visiems labai skaudžiai atsiliepia, jei atlyginimai ir turtas praranda savo vertę, tuomet galioja tokia nuostata: negalima 140 milijonų žmonių pasodinti į kalėjimą. Jei žmonės tokiomis aplinkybėmis tiesiog sėdi ant sofos, galbūt jiems tai patinka. Tačiau tuomet Vakarų strategija turi būti maksimalus atsiskyrimas nuo šio režimo.
– Ar pritariate prezidento Volodymyro Zelenskio prašymui priimti Ukrainą į ES pagreitinta tvarka?
– Mūsų požiūriu, Ukraina, kaip ir Moldova bei Gruzija, priklauso ES. Tai sakome jau seniai. Matome platesnį geopolitinį vaizdą. Jei ES ten neturi įtakos, tai Kremlius turi. Neturėtume turėti iliuzijų, kad Europoje gali būti niekino žemė. Neįsivaizduoju, kaip Ukraina galėtų būti priimta dabar, nekeičiant ES sutarčių. Tačiau turi būti labai aiškiai įsipareigota pradėti derybas. Iki šiol mums buvo sakoma: Ukraina, jūs nepakankamai reformuojate, bet kai būsite pasiruošusi, tada svarstysime, ar derėtis dėl narystės. Lietuvoje esminės reformos ką tik įgyvendintos stojimo į ES proceso metu. Todėl manau, kad derybos yra būtinos. Tai gali užtrukti. Tačiau tada narystė ES nebebus panaši į briedį, klaidžiojantį kažkur miške.
– Karo pradžioje sakytoje kalboje Putinas pagrasino, kad visos šalys, kurios trukdys Rusijai šioje „operacijoje“, patirs didelių kančių. Lietuva yra viena iš šalių, kuri, vertinant pagal jos pajėgumus, kišosi daugiausiai. Ar įžvelgiate tiesioginių atsakomųjų veiksmų pavojų?
– Matau tokių bandymų pavojų, tačiau dabar nesakyčiau, kad tai vyksta dėl mūsų ypatingo įsipareigojimo. Taip, mes labai remiame Ukrainą, bet tai darome kaip Vakarų dalis, veikianti kartu. Mūsų rizika kyla dėl kitų priežasčių: Vieni sako, kad Putinas nori atkurti Sovietų Sąjungą, kiti – kad jis nori atgaivinti Rusijos imperiją. Abiem atvejais Lietuvą okupavo Rusija. Siekiama mus sugrąžinti į įtakos sferą. Tai mūsų situacija, susijusi su Kaliningrado sritimi ir Baltarusija, kur Lukašenka iš esmės išnuomojo savo žemę Rusijos kariuomenei, o dabar kalba ir apie galimą branduolinių ginklų dislokavimą. Tai keičia saugumo padėtį regione ir į tai reikia reaguoti.
– Kaip turėtų atrodyti ši reakcija?
– Apie tai NATO kalbame jau daugelį metų: tikros atgrasymo priemonės ir tikri gynybos planai. Putinas sako, kad NATO jį puola. Tačiau niekas nėra suinteresuotas su juo kariauti. NATO karių buvimas čia yra reakcija į jo veiksmus. Jis okupavo Krymą ir Rytų Ukrainą, čia atvyko NATO pajėgos. Jis pradėjo karą Ukrainoje, o NATO kariai atvyksta vis dažniau. Šios pajėgos turi įrodyti, kad taikomas NATO 5 straipsnis.
– Taigi ar tikitės, kad Bundesvero karių skaičius Lietuvoje greitai gerokai padidės?
– Jų skaičius jau auga. Be to, žinoma, šalis turi būti pajėgi priimti daugiau karių. Tam reikia papildomos infrastruktūros. Tačiau mes esame pasirengę investuoti, „ko tik prireiks“, kaip Mario Draghi kartą pasakė apie eurą.
– Kokį vaidmenį istorinė patirtis atlieka jūsų suvokimui apie Rusiją?
– Galiu pasakyti, kaip man asmeniškai. Lietuva tapo laisva, kai man buvo 15 metų. Laiko, kurį su tam tikru sąmoningumu gyvenau Sovietų Sąjungoje, man visiškai pakanka, kad nekenčiau visko, kas su ja susiję. Sovietų Sąjungoje nematau nieko gero. Tai, kad tuomet skambinti telefonu kainavo keturias kapeikas, manęs visai neįkvepia. Būdama paauglė jau nujaučiau, kas tai yra, melo būsena, kaip Orwellas veikia realiame gyvenime. Ir kai Rusija vėl ėmė naudoti memuarus, kurie buvo mano istorijos vadovėlyje mokykloje, pagalvojau: aš tai žinau. Patirtis, kad viskas, kas jums sakoma, yra melas, palieka gilų įspūdį jūsų gyvenime. Kai vėl pradedate jausti šį melą savo aplinkoje, darote viską, ką galite, kad nustumtumėte jį kuo toliau nuo savęs ir savo namų.