Ingrida Šimonytė Vyriausiajai rinkimų komisijai šiandien pristatė rekordinį parašų skaičių – 68 tūkstančius. Kandidatė į prezidentus Ingrida Šimonytė – „DELFI Dėmesio centre“.
– Gal nuo aktualijų pradėkime. Roko Masiulio ir Ramūno Karbauskio konfliktas dėl Arvydo Vaitkaus atleidimo. Rokas Masiulis – geras ministras?
– Manau, kad Rokui Masiuliui, kaip ir bet kuriam ministrui, galima turėti įvairiausių pastabų. Bet aš turbūt nenorėčiau apie pastabas kalbėti. Man daug įdomesnis vykstančio proceso žanras. Jį vertinu labai paprastai: tai reiškia, kad du metus, dvejus su puse metų visi ministrai yra puikūs, dirba nuostabiai, nėra jokių ginčytinų klausimų, ir žvyrkeliai asfaltuoti, ir uostas auga, ir paštas laiškus nešioja.
Ir staiga, kai įvyksta štai tokia konfliktinė situacija, kaip įvyko dėl pono Vaitkaus, kur ministras Masiulis, mano nuomone, priėmė vienintelį įmanomą sprendimą, tada pasirodo, kad tas ministras ne šiaip blogas, bet jis blogas jau labai seniai. Tai koks yra santykis iš tikrųjų valdančiosios daugumos su jos ministrais? Jeigu ministras blogai dirba, tai blogai dirbantį ministrą reikėjo pakeisti jau kuris laikas.
Dabar labai sunku įrodyti, kad ministrui turima kažkokių dalykinių pretenzijų, nes visas kontekstas panašiai, kaip ministro Navicko atveju, ministrės Ruokytės atveju, yra tiesiog susijęs su kažkokiu konkrečiu konfliktu čia ir dabar, ir tikrai ne su kažkokiomis pastabomis, kurios ministrams buvo teikiamos per ilgesnį laiką, nes jie buvo visada vertinami labai gerai.
– Rokas Masiulis turėtų likti ministru, jūsų nuomone, ir po prezidento rinkimų?
– Aš manau, kad čia yra tame tarpe ir ministrų pačių pasirinkimas ir apsisprendimas, nes aš matau labai didelę problemą dirbti žmonėms, kurie neturi palaikymo Seime. Kadangi pati dirbau Vyriausybėje ministre, kuri nebuvo politiniu keliu atėjusi į Vyriausybę, o buvo pasitelkta iš to technokratų būrio, panašiai, kaip dauguma dabartinių ministrų, man buvo svarbios dvi sąlygos: aš turiu palaikymą Seime tų žmonių, kurie mane pasirinko, antra sąlyga – kai tik jaučiu, kad neturiu palaikymo Seime, jaučiuosi laisva nuo kontrakto.
– Ir premjero palaikymas dar labai svarbu: visiškai besąlygiškas premjero palaikymas.
– Absoliučiai taip. Kai kalbu apie žmones, kurie mane pasirinko, turiu minty ir Seimo frakciją, bet taip pat ir Ministrą Pirmininką. Jeigu aš būčiau jautusi, o manau, kad ministras Masiulis jau turėtų tą jausti, arba tą gal ir jaučia, ir turbūt ne vienas ministras tą jaučia. Tą kalbėjo Kęstutis Navickas, kada jį atstatydino. Pasakė, kad, pasirodo, ir premjeras nepalaikė, ir Seimas nepalaikė. Man atrodo, reikia labai smarkiai pagalvoti, ar tu tikrai gali padaryti gerus darbus, ir ar ne laikas būtų Ramūnui Karbauskiui prisiimti politinę atsakomybę už savo daugumos Vyriausybę.
– Už savo daugumos Vyriausybę ir pačiam būti Ministru Pirmininku?
– Paskirti ministrus, kurie turi frakcijos ir partijos pasitikėjimą.
– Manot, tai įmanoma?
– Manau, kad iki šiol valdančioji partija darė viską, kad to išvengtų, priešingai, bandė priešinti profesionalus ir politikus, bandė aiškinti, kad profesionalai kažkaip kitaip, geriau gali padaryti dalykus, bet dabar yra išplaukusios atsakomybės klausimas.
– Ingridos Šimonytės žinia rinkėjams yra: jeigu aš tapsiu prezidente, priversiu Karbauskį tapti premjeru?
– Galėtų būt ir tokia žinia. Ne, nepriversiu, bet norėčiau priversti valdančiąją daugumą prisiimti politinę atsakomybę už savo Vyriausybę.
– Kad tikrasis lyderis užimtų Ministro Pirmininko pareigas?
– Kad ministrai, kurie bus siūlomi, nes Ministrą Pirmininką pagal Konstitucinio teismo sprendimą man tektų teikti tą patį, bet kad ministrai būtų tie, kurie išties turi Seime pasitikėjimą ir gali įgyvendinti reformą.
– Grįžtant prie ministrų. Ar jums, be Roko Masiulio, šioje Vyriausybėje dar yra ministrų, dėl kurių daugmaž ramu?
– Taip, yra.
– Kas tai būtų?
– Nenorėčiau jų įvardinti.
– Nes jie susilauks problemų?
– Nes nemanau, kad tai būtų etiška, o gal ir susilauks problemų, esu girdėjusi gandą, kad vienas iš Vyriausybės narių kitus Vyriausybės narius gąsdina, jog Šimonytę išrinkus iš mūsų liks tik vienas. Nežinau, iš kur tą žino. Labai juokinga. Tikrai nenoriu tuose ganduose dalyvauti. Tikrai yra ministrų, kurių darbas, manau, kad yra tinkamas.
Bet jeigu ministrams reikia daugiau santykio su Seimu, jeigu reikia derinti poziciją su Seimo komitetais, prisiminkime ir ministrės Petrauskienės atvejį, kuri tikrai buvo puiki „Mostos“ vadovė, ir labai gera analitikė. Bet buvo akivaizdu nuo pat pradžių, kad ji neturi palaikymo Seime, ir kad tas apsimestinis bandymas parodyti, kad aš čia kažką dirbu, ir man čia kažką sekasi padaryti, jis vis tiek anksčiau ar vėliau baigsis.
Ir kas yra ypatingai rizikinga tokiems žmonėms, kurie ateina ne iš politikos į politiką, kad jie tiesiog susidegina savo reputaciją.
– Jos ministravimas laikėsi tik ant premjero Skvernelio paramos kurį laiką.
– Bet kai premjero Skvernelio parama dingo, tada staiga pasirodė, kad ministrė buvo bloga visą laiką.
– Ramūnas Karbauskis gąsdina, kad Ingridai Šimonytei laimėjus rinkimus reikės rengti dar vienus rinkimus – Seimo, nes reikės pirmalaikių rinkimų. Ką jūs į tai?
– Na, aš į tai jau esu komentavusi, kad nenorėčiau tikėti, kad Ramūnas Karbauskis nėra skaitęs Konstitucijos, tada reiškia, kad Ramūnas Karbauskis tiesiog įžūliai blefuoja, kadangi Konstitucijoje yra labai aiškiai aprašytos aplinkybės, kada prezidentas gali paleisti Seimą, ir, tiesą sakant, tas aplinkybes gali sukurti tik pats Ramūnas Karbauskis.
– Agnė Širinskienė skundžia jus institucijoms, esą jūs nedeklaravote dovanos, t.y., aukų į savo, kaip kandidatės sąskaitą. Turite komentarų?
– Na, komentaras labai paprastas: Agnė Širinskienė atranda labai daug teisinių naujovių, ir staiga jos rankose – teisė Lietuvos, kuri veikė dešimtį ar penkiolika metų, ima veikti visiškai kitaip. Aš negaunu dovanų sau asmeniškai, aš gaunu aukas į rinkiminei kampanijai specialiai atidarytą sąskaitą, kuri atidaryta mano vardu, nes tai reikalauja įstatymai.
Viskas turi būti išleista tik rinkiminei kampanijai, ir aš niekada negalėsiu tų lėšų panaudoti savo asmeniniams tikslams, ir tuo požiūriu mano gaunamos aukos iš fizinių asmenų turbūt nesiskiria nuo pono Skvernelio gaunamų pinigų iš partijos, kadangi tai irgi yra pinigai, kurie duodami tam pačiam tikslui, jie duodami į asmeninę sąskaitą.
Tai aš jau esu pajuokavusi: galbūt ponas Skvernelis tas dovanas yra ir notariškai kur nors pasitvirtinęs, jeigu jau ponios Širinskienės nuomone tai yra kažkokios dovanos. Tai yra specialus režimas, kuris taikomas politinių kampanijų finansavimui. Ir visi aukotojai yra vieši, kurie aukoja daugiau negu dvylika eurų. Interesų deklaracijoje, beje, tų duomenų net nesimatytų, kadangi ten fizinių asmenų duomenys neskelbiami. Aš į tai žiūriu kaip į nuolatines ponios Širinskienės pastangas rasti kokią nors istoriją, suvelti truputėlį faktų su truputėliu melo, ir bandyti lygioje vietoje sukurti istoriją, kad kažkas yra neskaidrus, ir kažkas kažką daro ne taip.
– Jaučiate, kad jau kaista atmosfera prieš rinkimus, kad jau esate taikinio centre?
– Visą laiką kažkokių dėmesio ženklų iš kai kurių pusių pasitaikydavo, ir iš tos pačios Rusijos kontroliuojamos ar finansuojamos žiniasklaidos, ir socialinių paskyrų įvairių, ir matosi tos tokios formuojamos nuomonės kai kuriuose leidiniuose, bet aš esu prie to pripratus. Jei būčiau galvojus, kad to nebus, tai būčiau buvus labai naivi, ir jeigu to bijočiau, tai kam dalyvauju rinkimuose?
– Kaip jūs susitarsite dėl Lietuvos, kai kita pusė jau – apkasuose?
– Na, gal galima bus išvilioti kitą pusę iš apkasų? Aš vis dar turiu savo tikėjimą sveiku protu, vis dar manau, kad jeigu politikai nori būti politikoje ilgam, jie vis dėlto turi girdėti, ką sako rinkėjai. Ir jeigu atsitiktų taip, kad man tektų eiti šias pareigas, tai matyt, kad šitą pasitikėjimą rinkėjų manimi, ta pusė, kuri apkasuose, galėtų perskaityti teisingai.
Juolab, kad aš nesu kažkoks kerštingas, piktybinis ar piktą menantis žmogus, kuris negalėtų kalbėtis su tais žmonėmis, kurie kažkada apie mane pasakę galbūt man nemalonių dalykų, o gal kartais – ir melo. Tikrai politikoje visko pasitaiko, retorikos lygmeniu būna labai keistų dalykų. Bet su kokiu nors Petru Gražuliu, kuris labai dažnai įžeidinėja ir konservatorius, ir mane asmeniškai plenarinių posėdžių salėje, dirbdami komitete mes netgi kartais sugebame susišnekėti. Tai man atrodo, kad viskas iš principo įmanoma.
– Tai, ką mes kalbėjome pokalbio pradžioje apie jūsų norą, kad politinis lyderis prisiimtų atsakomybę už būsimą Vyriausybę, tai gali programuoti rimtą konfliktą su valdančiąja dauguma, jeigu jūs norėtumėte, kad Ministru Pirmininku būtų kažkas kitas, nei valdančioji dauguma teikia.
– Ministru Pirmininku aš galiu pateikti tik tą patį Ministrą Pirmininką, nes taip reikalauja Konstitucinio teismo išaiškinimas. Dabar jau čia Seimo prerogatyva, ir to paties pono Karbauskio prerogatyva nuspręsti, galbūt jis nori kitos ir kitokios Vyriausybės, pasikeitus prezidentui. Aišku, tai reikštų ir naują Vyriausybės programą, ir kažkokius naujus įsipareigojimus. Čia yra Seimo daugumos, tokios, kokia ji bus, ar save įsivaizduoja, valia.
– Bet ministrams reikalavimus jūs tikrai galėtumėte laisva valia kelti.
– Absoliučiai taip, ir man atrodo, kad čia vėlgi labai gera proga pagalvoti, ar tas įsitikinimas šventas, kuris buvo paskelbtas 2016 m., kad profesionalų Vyriausybė yra labai gerai, tai yra, ne politikų Vyriausybė, yra labai gerai. Ar jis vis dėlto neturėtų būti peržiūrėtas po to, kai atsistatydino ministras Navickas, ministrė Ruokytė, dabar prieš ministrą Masiulį tvenkiasi visokie debesys, ministras Kukuraitis, kurio nuomonė yra visiškai nesvarbi Seimui svarstant vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Tai galbūt dauguma vis dėlto norėtų pripažinti klydusi?
– Kitaip tariant, jūs sakytumėt, kad ministrais pirmiausia turėtų būti žmonės iš Seimo, ar bent jau iš partijos, kad būtų politikai?
– Aš noriu pasakyti, kad tai turi būti politikai.
– Bet jūs pati buvot išimtis.
– Profesionalumas politikai netrukdo. Kaip tik, politikoje reikia daugiau profesionalumo. Aš nebuvau išimtis. Kadangi aš dalyvavau politikoje, aš nesakiau, kad atėjau kažkokių mikroreikalų pasvarstyti, pavadybinti ministeriją, ir paskui išeisiu.
Aš supratau, kad atėjau į politines pareigas, vadinasi, mano darbas bus darbas su Seimu, patinka jis man, nepatinka, protingi ten žmonės, gerai kalba, nusišneka. Tai – visiškai nesvarbu. Tokia buvo mano konstitucinė atsakomybė, ir aš stengiausi tą konstitucinę atsakomybę įgyvendinti.
Dabar turime aklo ir pliko situaciją, kada ministrai stengiasi vengti Seimo, Seimas svarsto kažkokius dalykus, kurie prieštarauja Vyriausybei, demonstruoja gana dažnai nepasitikėjimą ministrais, nežinau, ar čia yra produktyvus darbas.
– Na, jūs pati turbūt prisimenant iš ankstesnių laikų, žinoma, tai buvo seniai, kokiais 1999-aisiais Vyriausybėje: Valentinas Milaknis buvo ūkio ministras, Dudėnas...
– Dudėnas buvo politikas, tai buvo žmogus politikas.
– Bet kuriuo atveju, jūs sakote, kad apsisprendimas eiti į ministrus turėtų būti politiko kelio rinkimasis visam gyvenimui? Kaip apsisprendimas, lemiantis tavo likimą?
– Tikrai ne. Bet reikia suprasti, kad tu negali pasakyti, kad „aš čia nepolitikuoju“, kaip kai kurie politikai sako, „aš čia tiktai dirbu, nes esu kvalifikuotas, protingas, ir man gerai sekėsi mano srityje“. Darbas yra toks, kad bendradarbiavimas su Seimu yra pamatinis, o jau premjero pasitikėjimas yra absoliučiai būtina sąlyga tam, kad galėtų ministras sklandžiai dirbti ir įgyvendinti savo reformas. Dabar todėl tos reformos ir nevyksta, kad tarp Vyriausybės ir Semo iš esmės nevyksta dialogas, o jis nevyksta todėl, kad nėra ryšio tarp frakcijos ir jos ministro.
– Apie bendradarbiavimą. Ar pritariate prezidentės minčiai, kad Sauliaus Skvernelio laiškas į Baltarusiją buvo antikonstitucinis veiksmas?
– Pritariu, todėl, kad laiškas buvo parašytas Ministro Pirmininko vardu. Vėliau, kai buvo pakviestas užsienio reikalų ministras atsakyti į klausimus, jis bandė paaiškinti, kad tai yra premjero kaip kandidato iniciatyva. Vakar Vyriausybės vicekancleris kalbėjo Seime apie tai, kad Vyriausybės pozicija dėl Astravo nesikeičia, ir bus siūloma Astravą perdirbti į dujinę katilinę.
Tai aš niekaip negaliu suprasti, kieno čia iš tikrųjų yra nuomonė: ar čia kandidato, tai kodėl tada laiškas yra išsiųstas Ministro Pirmininko vardu. Kodėl laiške yra duodami įsipareigojimai, mano nuomone, dėl Baltarusijos santykių su Europos Sąjunga, ar Ministras Pirmininkas, tarkim, gavo mandatą iš kitų Europos Sąjungos valstybių, iš Europos reikalų komiteto, suderino su prezidente galimybes kažkaip užsiminti apie tokius klausimus kitos valstybės vadovui – mano supratimu, taip, tai – antikonstitucinė veikla.
– Antikonstitucinę veiklą, prezidentė pirmiausia turbūt turėjo omeny sakydama subordinacinę tam tikrą sistemą, kuri yra numatyta Konstitucijoje. Sprendžia prezidentas, vykdo kartu su Vyriausybe. Prezidentės nuomone, turbūt Ministras Pirmininkas apskritai negalėjo tokio laiško siųsti su ja nesuderinęs.
– Aš visiškai pritariu tam. Ir kas yra dar kebliau – bandymas paaiškinti, kad jis tai darė kaip kandidatas, tai jis juk nesiuntė elektroniniu paštu kažkokio draugiško laiško kokiam nors draugui Baltarusijoje, kur galėtum pasakyti, kad tai yra privatus susirašinėjimas, nors ir tai būtų skandalinga. Bet tai buvo padaryta iš esmės Ministro Pirmininko kaip vieno iš pareigūnų, kuriam priklauso štai ši subordinacija, vardu, ir dėl to manau, kad Konstitucijoje tokių dalykų nėra.
– Kalbant apie subordinaciją, prezidentė Dalia Grybauskaitė yra kritikuojama dėl to, kad, tarkim, į Europos viršūnių taryba važiuoja viena, visada viena. Kaip jūs į tai žiūrėtumėte?
– Na, čia buvo tarsi pokytis prezidentei Grybauskaitei atėjus, ir prieš tai prezidentas Adamkus važiuodavo, kartais jis, kartais – Ministras Pirmininkas. Aš manau, kad galima...
– Ne kartais, buvo vos keli atvejai.
– Galima įvairiai į tai žiūrėti, priklausomai nuo to, kokie klausimai nagrinėjami. Daug klausimų dabar nagrinėjami yra vis dėlto tarptautinės politikos, ar tai būtų Brexitas, ar, tarkim, santykiai su Kinija, ar kažkokie panašūs klausimai. Tai aš manau, kad prezidentė puikiai atstovauja Lietuvai vadovų taryboje. Ar reikėtų tai keisti? Nemanau.
– Jūs sakot, kad valstybės vadovas turėtų vykti visada ir rodyti lyderystę?
– Valstybės vadovas tikrai gali, manau, kad ta praktika yra pasiteisinusi.
– Nepaisant temų rato, kokios bebūtų temos?
– Paprastai nebūna tokių temų, kad temos būtų labai ūkinės kažkokiame konkrečiame susitikime: tai būna galbūt kažkiek ekonominės darbotvarkės, bet kažkiek ir tarptautinės.
– Tarkime, išorinių sienų apsauga: kur Vyriausybė galėtų, premjeras pagal savo kompetencijas galėtų veikti kur kas daugiau, nes ministerijos valdo tas institucijas, ar pan.
– Taip, bet pozicijos paprastai visą laiką yra aptariamos iš anksto, jos būna suderinamos, ir nebūna taip, kad čia būtų kažkoks vieno pareigūno džiazas. Ir galimybės, ir pasirengimas, ir kiti klausimai būna, manau, prezidentės puikiausiai žinomi.
– Na, gerai, jei pradėjome kalbėti apie europinius dalykus. Lietuva – pusė procento Europos sąjungos gyventojų, trečdalis procento ES kuriamo BVP. Kokia jos vieta Europoje? Lietuvos?
– Manau, kad visų mažų valstybių vaidmuo Europoje yra svarbus vien todėl, kad kiekviena valstybė turi savo balsą. Vadinasi, mes esame bendraminčių būryje, esame vienas iš tų bendraminčių, nepriklausomai nuo savo dydžio, ir mūsų vaidmuo toks ir yra – kurti bendrą vertę kartu su savo bendraminčiais. Ir mes galime tą daryti todėl, kad niekas nesako, žiūrėkit, esate mažiukai, vienas procentas ar pusė procento...
– Kai kas kalba apie kokį nors specialų vaidmenį, apie kokį nors specialų statusą, apie kažkokią išskirtinę funkciją, kurią galėtų imtis atlikti valstybė.
– Aš manau, kad kai kuriuos klausimus dėl savo geografinės padėties ar dėl savo patirčių iš tikrųjų esame pajėgūs siūlyti kaip Europinę darbotvarkę, ir čia galėtų būti tas pats bendros strategijos Rusijos klausimu klausimas, ir, tarkim, energetikos, kalbant apie tą patį Astravą, bandymas vis dėlto siekti, kad tai būtų europinio reguliavimo dalykas, o ne mūsų pavienės pastangos bandant kažkaip išvengti arba atsiriboti nuo nesaugios elektros.
Ir turime mes tų pozicijų, pvz., kalbant apie Rytų partnerystę, ir tą pačią Ukrainą, ir jos galimybes, tarkim, siekti ne narystės, bet kažkokio konkretesnio susiėjimo su Europos Sąjunga, todėl, kad tai yra mums svarbu, bet tai yra svarbu ir pačiai ES, ir dėl to manau, kad mes čia tų temų galim tikrai sau ir dabar turėti, ir ateityje susirasti.
– Jei jau pradėjome kalbėti apie Rusiją, kaip jūs manot, kaip politikė, kaip žmogus, koks yra ilgalaikis Rusijos tikslas Lietuvos atžvilgiu?
– Aš manau, kad ilgalaikis ir trumpalaikis tikslas iš esmės yra tas pats: tai yra, Rusija siekia grįžti prie Potsdamo, Jaltos pasaulio, ir išlaikyti savo įtaką tose srityse, kuriose ilgą laiką tą įtaką turėjo. Ir nori ją išlaikyti dabar ir ilguoju laikotarpiu, ir viską daro, kad bandytų tą įtaką išlaikyti.
– Tartis su Amerika ir Europos galingaisiais dėl naujų įtakos sferų, tai jūs sakot?
– Manau, kad bando siekti to. Tartis, matyt, labai sunku, kadangi ana pusė tikrai nesitars, bet ambicija pasiūlyti, kad žiūrėkite: jūs esate dideli, ir mes esame dideli, gal kažkaip pasidalinkim taip, kaip kažkada buvo pasidalinta, kiekvienas pagal savo interesus, ir toliau draugiškai gyvenkime, man atrodo, tas nėra labai slepiama. Bet visa laimė, kad Vakarų pasaulis vis tiek turi savo vertybes, ir tomis vertybėmis vis dar sugeba savo principus apginti.
– Jeigu trumpai, kokia yra pagrindinė prezidento funkcija? Kaip jūs tą matot? Koks vaidmuo?
– Manau, kad prezidentas yra tam tikra prasme moralinis valstybės lyderis, nuo kurio vertybių, nuo kurio matymo, kaip turėtų plėtotis Lietuva, kokia ji turėtų būti, labai daug priklauso ir tie pokyčiai, kurie vyksta mūsų gyvenime ant žemės.
– Manote turinti pakankamai gyvenimo patirties priimti ramius, subalansuotus sprendimus?
– Manau, kad turiu. Jeigu manęs kas nors būtų paklausęs prieš dvidešimt penkerius metus, būčiau pasakius, kad esu labiausiai nekantrus žmogus, kokį tik galima sugalvoti. Bet ir darbinė patirtis, kur tikrai buvo ir stresinių situacijų, ir sudėtingų, ir tikrai blaivią galvą kartais išlaikyti būdavo sunku, ir asmeninių situacijų, kada tikrai sunkius sprendimus kartais tenka priimti, ir sunkiomis sąlygomis veikti. Manęs daug ko išmokė.
Dabar jau turbūt esu vienas iš kantresnių žmonių, ir man ieškoti kompromiso, ieškoti kažkokio sprendimo, kuris patenkintų, tiktų, ar bent jau būtų suprantamas kaip konsensusas kuo platesniam ratui žmonių, tikrai nėra sudėtinga.
– Esate pasiruošusi savo gyvenimą gyventi vardan Lietuvos?
Man atrodo, kad aš taip gyvenu didžiąją dalį savo gyvenimo jau dabar. Man Lietuva yra ne kažkokia abstrakti koncepcija, man Lietuva yra tai, kur man žydi tvoros. Ir aš tikrai dėl tos šalies, kur man žydi tvoros, esu pasirengusi padaryti viską.
– Kur yra ta riba, už kurios jūs nesitrauktumėte? Kokiais klausimais jūs nesileistumėte į kompromisus?
– Turbūt nesileisčiau į kompromisus jokiais klausimais, kurie yra susiję su mūsų laisve. Jeigu aš manyčiau, kad tai yra mūsų laisvės klausimas, tai man yra neįsivaizduojami kokie nors kompromisai, ir aš nenoriu daryti jokių kompromisų, kai aš manau, kad kažkas yra nepadoru. Aišku, padorumo matas kiekvienam yra savas, bet man tai yra pagrindinis dalykas ne „patiks ar nepatiks“, ne „gerai skambės ar negerai“, man matas pagrindinis visų mano sprendimų yra „ar man atrodo, kad tai yra padoru“. Jeigu man kas nors atrodytų nepadoru, tai tikrai aš niekada gyvenime nesiimčiau jokio sprendimo, kaip viliojančiai jis beatrodytų.