„Aš neįsivaizduoju, kaip galėtų Vokietijos vyriausybė pasitraukti nuo savo viešai duoto pažado, nes, mano supratimu, čia jau nebeinterpretuotinas tekstas“, – ketvirtadienį „Žinių radijui“ sakė I. Šimonytė.
„Mano supratimu, šis įsipareigojimas jau yra pasakytas taip aiškiai, kad jau aiškiau pasakyti sunkiai įmanoma“, – pridūrė ji.
Visgi, pabrėžė ji, klausimas dėl sąjungininkams reikalingos infrastruktūros, kurį pirmadienį akcentavo ir B. Pistoriusas, išlieka itin svarbus.
„Bet aišku, kad ką pasakė pats ministras Pistoriusas, vis tiek yra laiko veiksnys – vis tiek yra reikalinga infrastruktūra, kurią Lietuva kuria. Mes tikrai dėsime visas pastangas, kad ji atsirastų taip greitai, kaip įmanoma“, – tvirtino premjerė.
Nuopelnus dėl Vokietijos įsipareigojimų skiria visoms prie to prisidėjusioms institucijoms
Tuo metu klausiama apie viešojoje erdvėje kilusias diskusijas, kuri institucija ar politikas labiausiai prisidėjo prie to, kad pirmadienį Lietuva išgirdo aiškią Vokietijos poziciją brigados atžvilgiu, I. Šimonytė aiškino, kad derybų rezultatas buvo pasiektas visų – ir Prezidentūros, ir Užsienio reikalų ministerijos, ir Seimo – pastangomis.
„Žinote, yra toks posakis: kai yra nesėkmė, tai ji visada yra našlaitė, kai yra sėkmė – ji paprastai turi labai daug tėvų“, – juokavo politikė, klausiama, kam skirtų didžiausius nuopelnus dėl brigados.
„Signataras Albinas Januška labai teisingai pasakė – mano vertinimas irgi toks pats. Iš esmės susidėjo viskas – ir tai, kad buvo prezidento sutarimas su kancleriu, nors atskirais etapais skyrėsi abiejų pusių interpretacijos ir ne visą laiką buvo labai vieningas supratimas, kas parašyta tame tekste“, – aiškino I. Šimonytė, veikiausiai omenyje turėdama daugiau kaip pusmetį trukusius debatus apie Berlyno politinius įsipareigojimus Lietuvai.
Ministrų kabineto vadovė teigė rėmusi ir, pasak jos, griežtesnę ministro Gabrieliaus Landsbergio poziciją, kuri, jos manymu, „buvo teisinga taktika“.
„Buvo gal tikrai griežtesnė užsienio reikalų ministro pozicija, kurią aš taip pat palaikiau, nes savo interesą reikia atstovauti. Kai tu savo intereso kartais neatstovauji maksimaliu aiškumu, tai žmonės tiesiog galvos, kad tau tai nėra labai svarbu. O mums tai tikrai buvo gyvybiškai svarbu“, – pabrėžė ji.
I. Šimonytė gyrė ir parlamentarų, vykusių vizitams į Berlyną, dėtas pastangas siunčiant Lietuvai svarbią žinutę ir formuojant viešąją nuomonę dėl Baltijos regiono saugumo svarbos.
„Turiu pasakyti, kad labai daug įdirbio padarė Seimo politikai. (...) Demokratiniame procese yra įprasta reaguoti į viešą opiniją. Ir tai viešai opinijai sukurti, kad iš tikrųjų Baltijos šalių gynybai yra svarbu, kad sąjungininkų pajėgos čia būtų fiziškai, taip pat buvo įdėta nemažai pastangų“, – dėstė konservatorė.
Galiausiai, svarstė ji, Vokietijos apsisprendimą galėjo nulemti ir praėjusį savaitgalį kilę neramumai Rusijos viduje.
„Turbūt iš dalies prisidėjo ir pono Prigožino maištas. Tokiu ironišku būdu, kad tai parodė, kad yra galimas papildomas nestabilumo židinys“, – samprotavo politikė.
ELTA primena, kad pirmadienį Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas, viešėdamas Lietuvoje, pareiškė, kad Berlynas yra pasirengęs visam laikui šalyje dislokuoti vokiečių karių brigadą. Vis dėlto, kada tiksliai brigados lygio karinis vienetas galėtų būti perkeltas į Lietuvą, gynybos ministras nurodė negalįs atsakyti. Jo teigimu, tai priklausys nuo infrastruktūros sąjungininkų kariams plėtros.
Pastaroji žinia Lietuvoje sutikta naujomis diskusijomis dėl Lietuvos diplomatinės laikysenos. Valdantieji negaili pagyrų užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui, nevengusiam aštrios retorikos ir spaudimo Berlyno atžvilgiu. Visgi, opozicija sako, kad šalies diplomatijos vadovui reikėtų įsivertinti savo elgesį ir išmokti politinio solidumo pamokas.
Dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje intensyvios diskusijos tęsiasi nuo pernai rudens. Šalies politikai kurį laiką nesutarė, ar reikėtų spausti Berlyną, kad šis tvirčiau įsipareigotų dėl terminų, kada Lietuvoje galėtų atsirasti pilnai dislokuota Vokietijos karių brigada.
Politikai taip pat neturėjo vieningos nuomonės, kaip reikėtų vertinti Vilniaus ir Berlyno lyderių – prezidento G. Nausėdos bei kanclerio Olafo Scholzo – praėjusių metų birželį paskelbtą komunikatą, kuriuo sutarta dėl brigados dislokavimo.
Šios politinės diskusijos kontekste Lietuva vysto infrastruktūrą, kuri yra reikalinga priimti sąjungininkus ir jų techniką. Taip pat pradėtas įrenginėti Rūdninkų karinis poligonas.