Moteris - buvusi ilgametė mokytoja, Vytauto Didžiojo universiteto absolventė, klausiusi Vinco Mykolaičio-Putino, Stasio Šalkauskio, Juozo Ereto paskaitų, Štuthofo koncentracijos stovykloje žuvusio Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriaus Kazimiero Baubos našlė, pergyvenusi du pasaulinius karus, artimųjų netektis, sulaukusi dviejų viltingų Lietuvos nepriklausomybės laikotarpių.
Pataikėme į tikrą pragarą
Žmogus negali gyventi pats sau. Visi mes esame neatsiejama savo tautos ir istorijos dalis. Dabar, deja, jei tik kas truputį ne taip, tuoj išgirsti: „išvažiuoju“, „emigruoju“. Nors žinojau, kad ir man, ir vaikams gali grėsti Sibiro tremtis, net minties nebuvo baigiantis karui palikti Lietuvą – per daug ją myliu.
Tikiu žmogaus lemtimi. Gimiau Rygoje, kur tėvai, kaip ir daugelis žemės neturėjusių lietuvių, tuo metu dirbo fabrike. O pakrikštyta esu Rygos Sopulingosios Mergelės Marijos bažnyčioje. Matyt, dėl to gyvenime ir teko patirti tiek daug skausmo, ašarų. Laimė, kad Aukščiausiojo našta niekada nebūna tiek sunki, kad nepajėgtum jos pakelti. Išbandymai mano gyvenime prasidėjo labai anksti, kada Pirmasis pasaulinis karas keleriems metams išskyrė tėvus ir mama su mumis, trimis mažomis dukromis, atsidūrė tremtyje Jaroslavlyje.
Pataikėme į tikrą pragarą – vienoje pastato pusėje raudonieji, kitoje baltieji, o mes, tremtiniai, per vidurį. Taigi ar ne likimas, kad mama tą kartą buvo sužeista tik nesunkiai ir mes karo suirutėje nelikome našlaitės? Nors nuo savo likimo ji nepabėgo – žuvo traukiantis frontui per Antrąjį pasaulinį karą jau pačioje Lietuvoje, savo kūnu nuo kulkos užstojusi mažą mano sūnelį. Baisu prisiminti, kokioje kančioje ji geso be nuskausminamųjų, be gydytojo pagalbos.
Iš Rusijos laikų mano prisiminimai menki – buvau vaikas, kol mama geležinkelio stotyje kraudavo vagonus, augau gatvėje, skaniai triaukšdavau turtingesnių išmestus papuvusius obuolius ir net neįsivaizdavau, kad namo parsivežu didelį turtą – gerai išmoktą rusų kalbą, kuri labai pravertė, kai sovietmečiu mokykloje nebereikėjo lotynų kalbos mokytojų.
Mokytojai – legendos
Augau ir gimnaziją baigiau Kėdainiuose. Bet ir pati geriausia mokykla vaikams niekada nesuteiks to, ką duoda tėvų pavyzdys. Mano tėvai visada daug dirbo, bet visą savo laisvalaikį skyrė tik mums, vaikams. Tėtis tebaigęs pradinę mokyklą, bet buvo labai gabus praktikas, galėjęs tapti puikiu inžinieriumi. Kai po žemės reformos žmonėms mieste buvo nemokamai dalijami sklypai, gavęs 25 arus tėvelis savo rankomis pastatė namuką, pagamino visus baldus.
Jis labai vertino mokslą ir skatino mus mokytis kuo geriau. Stengėmės jo lūkesčių nenuvilti ir visos trys gimnazijoje mokėmės nemokamai, gavome tėvų komiteto skiriamas stipendijas. Nemokamai studijavau ir universitete. Beje, mano dukra, studijuodama fiziką Vilniaus universitete, irgi gavo stipendiją, tik jau „Lenino“. Už ją man netgi nupirko žieminį paltą. Mokytojos alga niekada nebuvo didelė, o atrodyti nepriekaištingai, mano nuomone, mokytojai privalu.
Mane pačią gimnazijoje mokė puikūs mokytojai. Dabar gimnazijose mokiniams nedėstoma nei logika, nei psichologija. O mes šių dalykų mokėmės gana nuodugniai. Lietuvių literatūrą dėstė ką tik iš studijų Grenoblyje grįžęs rašytojas Juozas Paukštelis. Penkis kartus per savaitę vykdavo lotynų kalbos pamokos: mokė ne gimnazijos mokytojas, bet iš miesto ateinantis teisininkas. Matyt, jis iš prigimties buvo itin geras pedagogas, nes sugebėjo savo dalyku užkrėsti visam gyvenimui.
Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete studijavau ne tik lotynų, bet ir graikų kalbą, psichologiją. Mano buvusių dėstytojų pavardės jau seniai tapusios gyvomis legendomis. Tai ir lotynų kalbą dėstęs garsusis Merkelis Račkauskas, filosofas Stasys Šalkauskis, Vincas Mykolaitis-Putinas, visuotinės literatūros istorijos dėstytojas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, vokiečių kalbos – Juozas Eretas.
Buvom labiau idealistai
Su būsimu vyru Kazimieru susipažinau studijuodama universitete, kai jis čia atsidūrė už „revoliucingą“ susirašinėjimą su Antanu Maceina pašalintas iš Kauno kunigų seminarijos. Žodžiu, per vasaros atostogas du klierikai vienas kitam laiškuose pasiguodė, kad seminarijos tvarka nedemokratiška, kad nevalia pavieniui išeiti į miestą, sportuoti. Laiškai buvo patikrinti ir to pakako. Mano laimei.
Vyras buvo nepaprastas žmogus, tikras intelektualas, rašė, redagavo, polemizavo, nepaprastai gabus kalboms, laisvai kalbėjo ne tik keliomis dabartinėmis bei lotynų, bet ir buvo savarankiškai išmokęs net senąją hebrajų kalbą. Svarbiausia – buvo nepaprastas optimistas ir vis kartodavo, kad gyvenimas niekada neprivers nustoti juoktis.
Vyras dirbo Kauno jėzuitų berniukų gimnazijos direktoriumi, aš – katalikiškos širdiečių vienuolių mergaičių gimnazijos lotynų kalbos mokytoja. Buvom jauni, laimingi. Apskritai visi žmonės tuo metu buvo labiau idealistai. Mažiau norėjo, todėl ir buvo laimingesni. Nereikia daug norėti ir turėti, nes susikrovęs milijonus visada drebėsi, kad jų neprarastum.
Atrodė, visada taip gyvensim, auginsim vaikus, nors aplinkui ir vyko karas. Bet vieną dieną gestapas kartu su dar 45 Lietuvos inteligentais suėmė vyrą. Be konkretaus kaltinimo, be tardymo ir teismo jis buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Nors priežastis buvo savaime aiški: kai 1943 metų pradžioje nacių valdžia bandė suformuoti lietuvių SS legioną, mūsų tauta pademonstravo nepaprastą priešiškumą. Tad kaip dėl to galėjo nebūti kaltas berniukų gimnazijos direktorius?
Baisiausia tada buvo nežinia. Susibūrėme grupelė areštuotų vyrų žmonų, kasdien mynėm gestapo slenkstį, o ten vienas ir tas pats sakinys: laukit, vyrai patys atsišauks. Netikėjom, kad jie gyvi. Galiausiai sulaukiau pirmojo laiško iš Štuthofo, rašyto vokiečių kalba. Ką iš tiesų vyrui teko išgyventi, vėliau sužinojau tik perskaičiusi Balio Sruogos „Dievų mišką“. Yra šioje knygoje ir epizodas, kaip prižiūrėtojas užmuša mano vyrą. „Mes Kazimiero neišgelbėjome“, – apgailestavo ir iš Štuthofo gyvas grįžęs vyro bičiulis, garsus gydytojas Antanas Starkus.
Ištikimybė savo žmogui
Tebesaugau visus tris vyro iš koncentracijos stovyklos atsiųstus laiškus, tik labai gaila, kad rašalas jau baigia išblukti.
Paskutiniajame rašo, kad jam „viskas labai gerai“, tik kad aš nepamirščiau iškepti torto dukrelės ketvirtojo gimtadienio proga, kad ji nepajustų tėvelio nebuvimo. Vyras beprotiškai mylėjo šeimą. Tad kaip galėjau antrą kartą tekėti?
Pamenu, buvo mano vardinės. Nuo pat ryto neapleido mintis, kad vyras būtinai ras būdą pasveikinti. Staiga skambutis į duris, ateina laiškanešys. Ištiesia voką ir suprantu, kad tai vyrui mano siųstas laiškas sugrįžo atgal. Jo kampe užrašas: „Adresatas miręs“. Štai tokia buvo vardinių dovana. O šalia – į prijuostę įsikibę vaikai. Sūneliui dar nė metukų nebuvo.
Nesmerkiu moterų, kurios po nelaimingos pirmosios santuokos vėl išteka, bet nesuprantu tų, kurios vyrus keičia kaip drabužius. Mes visi savo žmogui esame ištikimi visą gyvenimą. Aš po vyro netekties kito vyro niekada neieškojau, tėtis, žuvus mamai, dar kartą taip pat nevedė. Stebina, kad skaudų mano likimą pakartojo ir dukra Delija. Ji taip pat liko našlė su nė metukų neturinčiu sūneliu, kai vyras žuvo autokatastrofoje. Ir taip pat neištekėjo.
Šeima – šventas dalykas
Po vyro žūties grįžau į savo vaikystės miestą Kėdainius. Gyvenau ir dirbau mokytoja ten tol, kol dukros šeimą ištikus tragedijai prireikė mano pagalbos. Viduryje mokslo metų teko palikti mokyklą ir važiuoti į Kauną padėti dukrai atsitiesti, baigti rašyti mokslų daktaro disertaciją, nes ji nežmoniškai išgyveno.
Kėdainiuose mokytojavau ir mergaičių, ir berniukų, ir vėliau mišrioje vidurinėje mokykloje. Dirbau puikiuose lietuviškuose kolektyvuose, kurie buvo tikras prieglobstis tokiems netarybiniams, tvirtų katalikiškų pažiūrų prisiglaudėliams kaip aš. Kadangi sovietinei valdžiai nebuvau „patogus“ žmogus, mokyklos direktorės pareigas tėjau pusmetį. Mat išdrįsau dalyvauti moksleivės laidotuvėse su kunigu ir katalikiškomis apeigomis. Nuolat buvau kviečiama ir į saugumą pasiaiškinti, kur dingęs vyras. Kadangi dokumentai karo metu sudegė, sakydavau, kad vienintelis vyro žūties įrodymas – Balio Sruogos „Dievų miškas“ ir gyvi likę Štuthofo liudininkai.
Pirmųjų pokario metų laikų auklėtinės man iki šiol primena, kad labiau laukdavo ne sunkių lotynų kalbos pamokų, bet klasės valandėlių, per kurias mokiau jas etiketo, elgesio kultūros, aiškinau, kaip dera bendrauti su berniukais, gerbti vyresnį žmogų, kas yra moteriškas orumas. Dabar moterys labai nori susilyginti su vyrais. Ir elgesiu, ir darbais. Bet, pagalvokime, brangiosios, vyrai taigi vaikų negimdo! Tad ir elgesys mūsų negali būti vienodas. Sakydavau mergaitėms, kad šeima yra šventas dalykas. Kartą prisiėmei šitą naštą, tai ir turi ją nešti, tau bus lengva ar sunku, bet savo principų neišsižadėk.
Niekam nieko nepavydžiu
Kokia ilgaamžystės paslaptis? Valgiui, gėrimui jokių apribojimų netaikau. Dėkui Dievui, ir vaistų beveik nevartoju. Stengiuosi judėti, per televizorių nepraleisti politinių laidų, labai mėgstu klasikinę muziką, ypač – operą.
Nori ilgai nepasenti – dirbk su jaunimu. Mokytojas kasdien dirba 24 valandas. Jis niekada negali būti ramus ir galvoti apie ką nors kita nei apie tai, ką reikia paskaityti ar pasakyti. Visais laikais mokykloje nebuvo lengva. Tik mokytojai buvo labai gerbiami, nes buvo labiau išsilavinę nei daugelis, aukštos dvasinės kultūros, mokėjo aukotis.
Atvirai sakant, dabar nėra didelio džiaugsmo gyventi, nes senatvė labai sumenkina žmogų ir psichologiškai tai sunku išgyventi. Kas padeda? Be abejo, visų pirma – tikėjimas ir malda. Be to, reikia savyje turėti daug meilės. Niekam nieko nepavydžiu. Mano receptas: gyvenk dorai, sąžiningai, mylėk silpną ir būsi laimingas.